„Kai jie mus mato“ (angl. „When They See Us“), 2019 m.
Net gėda prisipažinti, bet tik dabar atradau šį 2019 metų iš keturių epizodų susidedantį „NETFLIX“ mini-serialą „Kai jie mus mato“ (angl. „When They See Us“), už kurio pasirodymą ekranuose yra atsakinga nuostabios 2014 metų dramos „Selma“ (angl. „Selma“) režisierė Ava DuVernay. O pamatu šiam projektui tapo skaudūs 1989 metų įvykiai, kurie visai neseniai dar kartą buvo iškelti į viešumą.
Šio iš keturių serijų susidedančio projekto istorija sukasi apie Niujorko Centriniame Parke įvykusį baltaodės moters išprievartavimą, kurio kaltinamais tapo penki nepilnamečiai juodaodžiai vaikinai iš Harlemo. Tačiau reikalas tas, jog jie to nedarė. Aišku, nenorėdami patikėti jais, policijos pareigūnai nusprendžia bet kokiu būdu išpešti iš jų prisipažinimą. Pasmerkti už tai, ko nedarė, vaikinai dabar priversti kovoti už save ir kartu su advokatais siekti teisingumo.
Ką būtų galima pasakyti apie šį „NETFLIX“ projektą? Labai, labai daug ką. Tačiau, nenorėdamas Jums nieko išpasakoti, trumpai paaiškinsiu, kodėl tai yra be galo dėmesio vertas pasakojimas. Ir, jeigu tai nebūtų serialas, jis be jokių abejonių pretenduotų į „Oskarus“.
Visa istorija yra paremta neteisybe, todėl žiūrint ją kyla be galo milžiniškas pyktis dėl to, kaip buvo parodytas teismo procesas, kuris pavertė penkių nekaltų vaikinų gyvenimus tikru pragaru. Čia netrūksta įdomių siužetinių posūkių, netrūksta gerų pokalbių apie žmogiškumą, netrūksta ir visokiausių stereotipų, susijusių su visuomene ir rasistiniu požiūriu į tamsesnės spalvos žmones.
Taip pat daug dėmesio skiriama pačioms šeimoms, kurioms priklauso penki kaltinamieji vaikinai. Dėl to galima susitapatinti su kiekviena iš jų ir pažinti kiekvieną šeimos narį iš ganėtinai skirtingų perspektyvų. Jų poelgiai, požiūris į situaciją bei skirtinga pasaulėžiūra leidžia susimąstyti apie labai daug skirtingų dalykų. O stebint iš šono tų šeimų bendravimą ir kaip jie kapstosi iš problemų, jauti vieną didelį malonumą, nes tai yra itin aukšto lygio drama. Ir, kas svarbiausia, visiškai neprailgstanti. Todėl manau, kad ir Jums tos penkios valandos pralėks kaip viena akimirka.
Šis mini-serialas yra dar ir gerai nufilmuotas. Puikus kameros darbas puošia kiekvieną įtemptai atrodančią sceną, kurioje aktoriai išspaudžia maksimalų kiekį emocijų. Taip pat vaizdo montažas, puikiai prie rodomų epizodų priderintas garso takelis bei bendras meninis apipavidalinimas neleidžia suabejoti tuo, kas vyksta ekrane. Nes iš techninės dalies viskas šiame „NETFLIX“ projekte atrodo labai kokybiškai.
Gera vaidyba – tai dar vienas stiprus šios istorijos koziris. Čia galima pamatyti tokius talentingus aktorius kaip Verą Farmigą, Johną Leguizamą, Joshuą Jacksoną, Michaelą Kennethą Williamsą ir Famke Janssen, o taip pat ir jaunus talentus – Asante‘ą Blackką, Jharrelą Jerome‘ą, Ethaną Herisse‘ą, Marquisą Rodriguezą. Visų jų pasirodymai buvo labai įtikinami.
Tad, jeigu Jums patinka tikrais faktais paremtos istorijos, filmai apie teismus ir juose vykstančius procesus bei neteisybę, nepraleiskite šio perliuko, kuris visiškai nepastebimai susivalgo, sukeldamas labai daug įvairių emocijų.
Pasiekiamas: NETFLIX
„Desantininkai“ (angl. „Band of Brothers“), 2001 m.
Prieš keletą dienų gavęs kolekcinį 2001 metais pasirodžiusio „HBO“ serialo „Desantininkai“ (angl. „Band of Brothers“) Blu-Ray leidimą, nusprendžiau iš karto jį ir įvertinti. Ir... Po šio Steveno Spielbergo prodiusuoto dešimties serijų hito peržiūros, dar keletą valandų man buvo sunku atsitokėti nuo to, ką pamačiau.
Serialo istorija sukasi aplink 506-ajį desantininkų pulką „Lengvoji kuopa“, kuris buvo priskirtas prie 101-osios aviacijos divizijos, gyvavimą ir jo karių žygdarbius kovojant su Hitlerio kariuomene Europos žemyne.
Nesupraskite manęs klaidingai perskaitę pirmąją pastraipą. Tai nebe pirmas kartas, kai žiūrėjau šį „HBO“ serialą. Jį, pirmą ir paskutinį kartą, buvau matęs dar 2004 ar 2005 metais. Tik bėda tame, jog vangiai prisimenu, kas jame tiksliai buvo pateikta apart to, jog kalba ėjo apie kovas Europos žemėje.
Iš kitos pusės, kai esi paauglys, nesugebi pastebėti ir kai kurių svarbių niuansų, kuriuos deramai gali įvertini suaugęs žmogus. Todėl netgi džiaugiuosi, jog pasižiūrėjau „Desantininkus“ antrą kartą tik dabar.
Ir dar... Suprantu, kad yra žmonių, kurie net nėra matę šio televizinio šedevro, tad vengsiu bet kokio „spoilerio“, kuris sugadintų Jums peržiūrą, jeigu, aišku, norėsite pasinerti į Antrojo pasaulinio karo pragarą, perskaitę šį trumpą atsiliepimą.
Kaip galėčiau apibūdinti šį serialą? Manau, kad jam tiktų savotiško „Gelbstint eilinį Rajaną“ (angl. „Saving Private Ryan“) DLC apibūdinimas. Visgi jį prodiusavo Stevenas Spielbergas, kuriam taip patiko darbas prie Antrojo pasaulinio karo temos, jog jis nusprendė pasismaginti sukurdamas dar vieną panašaus pobūdžio ir lygio projektą, kuris savo siužetiniais sprendimais savotiškai papildytų filme papasakotą karių istoriją.
Ne, tai ne tęsinys, o tiesiog dar viena panašius įvykius pavaizdavusi istorija, kurios pamatu tapo tikrais įvykiais įkvėptas pasakojimas.
Visgi savo stiliumi, pasakojimo maniera, kruopštumu ir galia, serialas niekuo nenusileidžia mano paminėtam filmui. Ir tai nenuostabu, nes kai turi 125 milijonus dolerių produkcijai, o tave kuruoja „Oskarinis“ režisierius ir cenzūros nepripažįstantis „HBO“, nepasisekti tiesiog negali.
Kas man čia labai patiko, tai faktas, jog nuo pat pradžių serialo kūrėjai mus puikiausiu būdu sugebėjo įtraukti į šį pragarą, kurį išgyveno kariai. Nuo žalių ir juokelius mėgstančių snarglių, iki siaubą ir neviltį mačiusių vyrų, kurie paslapčia svajojo, kad karas kuo greičiau pasibaigtų ir jie saugiai galėtų grįžti namo. Tad sunkios treniruotės, pasiruošimas kovai, negailestingos batalijos fronte pavaizduotos išvaizdžiai ir labai tikroviškai.
Kaip ir pridera „HBO“, seriale netrūksta gana brutaliai atrodančių epizodų. Kas matė 1998 metų Steveno Spielbergo filmą ir puikiai prisimena pirmąją išsilaipinimo sceną Normandijoje, tai šiame seriale smurtas ir kraujas liejasi į visas puses dar smarkiau. Nė viena scena neprailgsta, nes visos išlaiko atitinkamai gerai suregztą įtampą, kuri tampa puikiu papildymu prie nepriekaištingos visumos. O ką kalbėti apie dinamiškas ir labai efektingai atrodančias veiksmo scenas. Vienu žodžiu – pasaka.
Nuo pat serialo pradžios tiesiog neįmanoma nesimpatizuoti pagrindiniams herojams. Tai labai paprasti, perpildyti emocijų ir su savomis ydomis vyrukai, dėl kurių visų epizodų metu jauti nerimą bei pagarbą už tai, ką jie darė fronte. Aišku, kai kas pasakys, kad va, „jankiai“ kariniuose filmuose ir serialuose parodo savo karius labai didvyriškai, taip realybėje nebūna. O aš pasakysiu, kad kaip tik taip ir reikia rodyti savo didvyrius, kurie kovojo dėl geresnio rytojaus. Būtent tokio pobūdžio projektuose galima pamatyti žmogiškumą ir nužmogėjimą, kurie buvo pasklidę karo beprasmybėje.
Manau, kad daugiau neverta pasakoti apie siužetinius sprendimus, nors ir taip nieko tokio nepasakiau, ko nebuvo galima pamatyti anonsuose.
Vizualiai šis serialas irgi idealiai sukaltas. Produkcijos dizainas – idealus. Vien už dekoracijas, grimą, šukuosenas, kostiumus, specialiuosius efektus ir pirotechnikos specialistų darbą galima skirti šiam serialui garsius aplodismentus. Tai, kas yra rodoma ekrane, netgi savotiškai pranoksta tą siaubą, kuris buvo pateiktas penkis „Oskarus“ pelniusiame filme „Gelbstint eilinį Rajaną“. O koks gyvas operatoriaus darbas čia! Jautiesi taip, lyg pats dalyvautum visame šios istorijos veiksme. Garso ir vaizdo montažas – dar vienas nepriekaištingas serialo elementas.
Kalbant apie aktorius, tai visi iki vieno pasidarbavo puikiai. Malonu buvo matyti tiek daug jaunų ir dabar mano labai mėgstamų aktorių veidų. Iš labiausiai patikusių pasirodymų išskirčiau aktorius Damianą Lewisą, Donnie‘į Wahlbergą, Roną Livingstoną, Dexterį Fletcherį, Neailą McDonoughą ir Davidą Schwimmerį. Pastarasis, kai jis pasirodė ekrane, sukėlė man didžiausią juoko priepuolį per visą šio serialo peržiūrą. Na, nes tai buvo Rosas iš „Draugų“ (angl. „Friends“), tik su uniforma.
Be to, čia buvo galima epizodiškai pamatyti ir tokius dabar labai žinomus aktorius kaip Michaelas Fassbenderis, Simonas Peggas, Tomas Hardy‘is, Jamesas McAvoy‘us, Colinas Hanksas, Dominicas Cooperis ir kt.
Visumoje – didingas, tikrai didingas darbas, kurį verta pasižiūrėti kiekvienam ne tik karo temos mėgėjui, bet ir gerų serialų bei filmų gerbėjams. Nes dabar apart Christopherio Nolano bei Samo Mendeso tokio lygio karinių projektų niekas nekuria.
Pasiekiamas: HBO
„Kovotojas“ (angl. „Warrior“), 2019 m.
Ieškodamas savo stiliumi panašaus serialo, kaip „Birmingemo gauja“ (angl. „Peaky Blinders“), visai atsitiktinai užtaikiau ant 2019 metais pasirodžiusios ir kol kas tik vieną sezoną turinčios kriminalinės veiksmo dramos „Kovotojas“ (angl. „Warrior“), kurios idėja priklauso legendiniam kovų menų meistrui ir aktoriui Bruce‘ui Lee.
Serialo istorija rutuliojasi aplink ką tik į San Franciską atvykusį paslaptingą emigrantą iš Kinijos – Ahą Sahmą, kuris visai atsitiktinai gauna puikią progą įsitvirtinti mieste dirbdamas vietinės gaujos bosui. Laikui bėgant, jis įgauna pagarbą ir visai nemenką poziciją gaujoje, dėl ko aišku jo materialinė padėtis irgi pasikeičia. Tik niekas net nenutuokia, jog jis atvyko į šį be galo greitai augantį miestą ne šiaip sau, o su labai savotišku tikslu.
Ką galiu pasakyti... Patinka man tokie serialai, kurių temomis tampa nusikalstomos organizacijos ir jų darbo specifikos užkulisiai. O čia, išvis istorija apie pirmas kinų gaujas, kurios įsitvirtino JAV ir tapo labai svarbia kinų kvartalo San Franciske dalimi. Visgi čia nuo pagrindų mums parodoma, kaip veikia ši organizacija ir kokius negarbingus metodus jie naudoja pasiekti vieną ar kitą tikslą.
Visa ši istorija laikosi ant kelių personažų asmeninių istorijų. Kiekvienas iš jų laikui bėgant atsiskleidžia iš įvairiausių perspektyvų, kas bent jau man padarė gerą įspūdį, todėl jaučiau keliems iš tų veikėjų nemažą simpatiją. Ypatingai pagrindiniam herojui Ahui, kuris atvyko į San Franciską su svarbiu tikslu. Tai labai garbingas ir pagal savo taisykles gyvenantis žmogus, kuris gali gerai sumalti snukį korumpuotam policininkui ir tuo pačiu išgelbėti į nemalonumus patekusią moterį.
Kaip ir priklauso stereotipiniam serialui apie judrius kinus ir kovų meną, čia tikrai netrūksta gerai sukaltų muštynių ir gana dinamiškai pateikto veiksmo, kuris puikiai susidoroja su savo pagrindine užduotimi – suteikti nenuobodžią ir labai efektingai atrodančią adrenalino perpildytą pramogą. Kiekvienoje serijoje bus mažiausiai trys – keturi šauniai atrodantys veikėjų susidūrimų epizodai, kurie suteikia serialui savotiško grožio. Manau, kad jeigu Bruce‘as Lee būtų gyvas, tai dėl tokių epizodų jis būtų labai patenkintas.
Be to, ne vien brutalios muštynių scenos šiame pasakojime atrodo gerai, bet ir atvirai atrodantys epizodai su sekso elementais, riebūs pokalbiai ir aišku labai įdomus požiūris į tautas bei jų skirtumus. Tad rasizmo, nacionalizmo, seksizmo ir kitų negarbingų žmonių išreikštų minčių su neapykantos prieskoniu čia tikrai pakanka.
Atsižvelgus į vizualią serialo dalį, galima pastebėti, jog jam sukurti buvo panaudota tikrai nemažai pinigų. Vien ko vertas produkcijos dizainas, kuris leido atkurti XIX amžiaus antrosios pusės San Franciską su jo spalvingu ir pavojingu kinų kvartalu. Man teko nemažai domėtis apie tą laikotarpį ir didžiulį žmonių iš Kinijos antplūdį į JAV, tai mano nuomone gana autentiškai buvo pateikti tiek kostiumai, tiek ir dekoracijos. Tai leido visu gražumu ekrane pamatyti rodomame laikotarpyje vyravusius kultūrinius skirtumus. Taip pat pagirčiau puikų kameros darbą, įsimenamą garso takelį bei tvarkingą montažą.
Patiko man ir aktoriai. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Andrew Koji, kurį buvo galima pamatyti keliose „Birmingemo gaujos“ serijose, tiesiog spinduliuoja savo charizma ir sugebėjimais efektingai atspardyti kitiems užpakalius. Be jo, čia neblogai pasidarbavo Olivia Cheng, Jasonas Tobinas, Dianne Doan ir Langley‘is Kirkwoodas, įtikinamai suvaidinę savo vaidmenis.
Bendrai – visiškai nenuobodžiai pateiktas ir ganėtinai neblogą pagrindinę istoriją gvildenantis serialas apie XIX amžiaus banditus, gaujas ir korumpuotą valdžią, kurie tapo neatsiejamu to laikotarpio San Francisko veidu. Tad su nekantrumu laukiu antrojo sezono, kuris žada ne ką prastesnį reginį atsižvelgus į pirmojo pabaigą.
O jeigu Jums patiko „Birmingemo gauja“ ir filmų serija „Meistras“ (angl. „Ip Man“), nepraleiskite ir šio projekto.
Pasiekiamas: HBO
„Euforija“ (angl. „Euphoria“), 2019 m.
Mėgstantis šokiruoti savo atvirais, socialiniais ir be galo smurtiniais projektais, JAV kabelinės televizijos tinklas „HBO“ 2019 metais pristatė itin provokuojantį ir daug diskusijų sulaukusį serialą „Euforija“ (angl. „Euphoria“), kurio tema tapo sunkiai suvaldomo šiuolaikinio jaunimo priklausomybės bei visas įmanomas moralės ribas peržengiančios ydos.
Serialo istorija sukasi aplink vieną Kalifornijos mokyklą lankančius paauglius. Jų gyvenimo kasdienybė tai narkotikai, smurtas ir seksas, kurie jiems padeda bent akimirkai pabėgti nuo problemų. Tačiau, ar taip yra iš tiesų? Nes su kiekvienu nauju pasilinksminimu, kiekvieno iš jų gyvenimas artėja prie bedugnės, iš kurios jiems bus neįmanoma išlipti.
Esu žiūrėjęs daug serialų ir filmų ir apie paauglius, tačiau tokio atviro projekto, kokį mums 2019 metais padovanojo „HBO“, dar nebuvau matęs. Todėl iš karto sakau, jog šį, kol kas vieną sezoną turintį serialą, nepatartina žiūrėti jaunesniems nei 18 metų žmonėms. Nes jis tiesiog gali labai stipriai paveikti jauno ir dar nesubrendusio žmogaus psichiką. Kas gi čia yra tokio, paklausite manęs. Ogi viskas, dėl ko serialai ir filmai gauna tokius griežtus cenzus.
Kas man čia padarė tokį didžiulį įspūdį? Tai, jog šioje istorijoje buvo bandoma ne tik parodyti nuo narkotikų ar alkoholio apsinešusius žmones su tam tikru pamokslu dėl žalos organizmui, bet ir išvystyti tokio elgesio priežastis. Psichologiškai, toks siužetinis aspektas žymiai geriau išrišo pačias problemas ir tuo pačiu pateikė kelis labai svarbius sprendimus, į kuriuos manau verta pažvelgti rimčiau kaip į mokomąją medžiagą.
Be abejo, ne vien svaigalų vartojimas ir pakankamai atviras požiūris į tai tapo šio serialo pagrindine provokacija. Visgi sekso ir apsinuoginimo scenos, kurios viršijo elementarios erotikos lygį, sukelia didesnį šoką. Nesitikėjau, kad „HBO“ ryšis tokiam žingsniui. Iš vienos pusės – drąsus ir cenzūros normoms nepataikaujantis sprendimas, iš kitos – galima buvo to ir išvengti. Arba bent ne tiek agresyviai kiekvienoje serijoje tą demonstruoti. Gi ne pornografiją žiūrime. Aišku, neteisiu kūrėjų, nes mano nuomone tokiais būdais jie tikrai pritraukė prie savo projekto daug žiūrovų, o tuo pačiu, išryškino rodomas problemas pačiu kardinaliausiu būdu. Bet visumai toks atvirai atrodantis kontekstas visiškai neturėjo jokios didesnės įtakos.
Puikiai pasidarbuota buvo ir su pačia istorija, kurioje daug vietos atsirado paauglių bendravimui, santykiams, jų žargonui ir pasaulėžiūrai (tiek į skirtingas lytis ar žmogaus kūną), hobiams, tiek ir jų bendravimui su suaugusiais. Kelios scenos šiame seriale puikiai nupaveiksluoja XXI amžiaus paauglio santykį su vyresniu žmogumi, dėl ko išties yra liūdna, nes supranti, jog tai yra realybė.
Prie viso to, dar pridėčiau ir puikiai išdirbtus personažus. Iš vienos pusės – tai stereotipiniai herojai, kuriuos mes dažnai sutinkame panašaus pobūdžio projektuose apie jaunimą, iš kitos – tai kartu ir šviežiai atrodantis požiūris į tam tikras jaunimo grupeles, kurios visuomet egzistavo, tik aišku, skirtinguose dešimtmečiuose su skirtingu požiūriu vienas į kitą.
Iš techninių aspektų, serialas turi vieną didžiulį kozirį – garso takelį. Muzika tampa nemenku šio projekto papildymu, todėl žiūrint kiekvieną naują seriją galima pasinerti į vis naujesnį „beatą“, kuris gana neblogai nupaveiksluoja tos serijos atmosferą ir herojų būsenas. Kameros darbas ir meninis apipavidalinimas – irgi pagirtini, dėl ko serialas vizualiai žiūrisi išties maloniai.
Vaidyboje visi iki vieno pasirodę tiek jauni, tiek ir vyresni aktoriai nenugrybauja į šoną ir mes gauname natūralius jų pasirodymus. Net ir dažnai su ta pačia veido išraiška vaidinanti Zendaya pasistengė sukurti pakankamai neblogą personažą, todėl nuoširdžiai sakau – geriausias jos darbas karjeroje. Bent jau iš tų, kuriuos mačiau.
Tad, apibendrinant, sakau, kad tai yra vienas geresnių pastarųjų keleto metų projektų apie jaunimą, kuris gali drąsiai stovėti šalia tokių serialų kaip „Sekso terapija“ (angl. „Sex Education“) ar „Dūmas“ (angl. „Skins“).
Pasiekiamas: HBO
„Neįtikėtina“ (angl. „Unbelievable“), 2019 m.
2019 metais be nuostabaus ir tikrais faktais paremto mini-serialo „Kai jie mus mato“ (angl. „When They See Us“), „NETFLIX“ išleido dar vieną istoriją – aštuonias serijas turinčią dramą „Neįtikėtina“ (angl. „Unbelievable“), kuri ne ką mažiau sukrečia už mano paminėtą Avos DuVernay projektą.
Šio mini-serialo pasakojimas rutuliojasi aplink paauglę Mariją Adler, kuri kreipiasi į policiją dėl išprievartavimo. Tačiau tyrimui įsibėgėjus paaiškėja, jog galimai jokio nusikaltimo nebuvo, o Marija tiesiog viską išgalvojo. Norint išsiaiškinti kaip viskas buvo iš tiesų, ši byla yra patikima dviems detektyvėms, kurios žingsnis po žingsnio priartėja prie šokiruojančio atsakymo.
Ką gi, tenka pripažinti, jog 2019 metais „NETFLIX“ visai neblogai pasidarbavo ties tikrais įvykiais paremtomis istorijomis. Ši – pakankamai nemaloniai atrodanti, bet tuo pačiu, labai aktualias temas gvildenanti drama, kurios viena iš pagrindinių temų – melas ir jo pasekmės. Nenoriu atskleisti, kaip melas čia veikia, nes tikiu, jog yra nemažai žmonių, kurie dar nebuvo susipažinę su šiuo mini-serialu. Todėl apie esminės siužetinės linijos eigą nieko nerašysiu, nes nenoriu sugadinti visos intrigos.
Užtat galiu užsiminti apie didžiausią serialo „Neįtikėtina“ pliusą – kruopščiai pateiktus detektyvų ir policijos darbo užkulisius, kurie man kažkiek priminė nuostabaus Davido Fincherio kuruojamo serialo „Proto medžiotojas“ (angl. „Mindhunter“) stilių. Todėl įsigilinti į šį nepaprastą pareigūnų darbą su tokiomis slidžiomis istorijomis apie išprievartavimus, yra pakankamai įdomu. Aišku, nemalonu dėl to, kas čia yra rodoma ir apie ką kalbama, bet velniškai įdomu dėl bendro išprusimo. Visgi serialo kūrėjai bendradarbiavo su specialistais, dirbančiais su tokiomis nelengvomis bylomis, todėl tai, kas mums buvo čia parodyta, yra pateikta iš labai autentiškos perspektyvos.
Personažų čia turime kelis, kurie įneša į siužetą daug įvairių įdomybių ir tuo pačiu leidžia pakankamai greitai įsitraukti į šį pasakojimą dėl savo skirtingos ir daug įvairių minčių žiūrovui galinčios sukelti pasaulėžiūros. Ties tuo sustosiu, nes atskleidus personažų tapatybes, galėčiau tuo pačiu atskleisti kai kuriuos siužetinius vingius.
Tvarkinga išorė – dar vienas šio serialo pliusas. Kameros darbas ir meninis apipavidalinimas pagirtinas, o va muzika – be galo slegianti ir sukelianti itin pesimistiškus jausmus, dėl ko serialo atmosfera buvo puikiai paryškinta itin pilkomis spalvomis.
Vaidybos plane aktoriai surengia įspūdingą šou. Ypatingai pasistengė Kaitlyn Dever, Merritt Wever su Toni Collette, kurios kartais pavogdavo visą šou iš aplinkinių. Kas liečia kitus filme pasirodžiusius aktorius, tai jų vaidyba kažkaip neužkliuvo, nors ir ryškių pasirodymų nemačiau.
Apibendrinant – emocionaliai stiprus, itin nemalonią temą nagrinėjantis ir labai tikras pasakojimas, kuriame galima pamatyti daug įvairių šiuolaikinių problemų, su kuriomis tenka susidurti tiek jauniems, tiek ir vyresniems žmonės.
Pasiekiamas: NETFLIX