„Pasirinkusi profesiją dar nežinojau, kokia ji sudėtinga“, – prisipažįsta daugiau nei 20 metų kino industrijoje dirbanti prodiuserė. Apie pirmuosius žingsnius kine, įspaudą palikusius filmus ir paskutinius projektus – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.

– Živile, neseniai baigėsi filmo „Smėlis tavo plaukuose“ (rež. Mantas Verbiejus), filmavimo darbai. Kokiomis emocijomis gyveni?

– Džiaugiuosi suteikta galimybe dirbti su vyresnės kartos legendiniais aktoriais Jūrate Onaityte, Juozu Budraičiu, Liubomiru Laucevičiumi, mane sužavėjo jų stiprybė. Sudėtingi vaidmenys, daug pamainų, ilgos darbo valandos… Aktoriai išsidavė, kad svarbiausia turėti išugdytą valią, supratimą, kad aikštelėje privalu būti aukštumoje.

Filmavome labai gražiose lokacijose – Kuršių nerija, draustinis šalia Smiltynės, Baltijos jūros pakrantė Latvijoje, Visa tai sukūrė siurrealistinę atmosferą, komanda filmuodavo, o per pietus dar iššokdavo nusimaudyti. Filmuojant mums reikėjo saulės ir gero oro, bijojome, kad užstrigsime, tačiau sėkmė buvo su mumis net ir permainingoje rugsėjo pradžioje. Filmavimuose patyriau labai daug džiaugsmo – galėjau nuvažiuoti į aikštelę ir joje pabūti be streso, gaisrų gesinimo. Tikiu, kad filmavimo metu vyravusi nuotaika persiduoda ir pačiame filme.

Visgi man nufilmuotas filmas – tik kelio vidurys, nes kaip prodiuserė, dar pora metų gyvensiu su projektu. Galvoju apie tai, kada filmas bus pabaigtas, išleistas, kokį rezultatą pasieksime, kiek žmonių jį pamatys. Lietuviško kino daugėja, o jam sužibėti duodamas labai trumpas laiko tarpas, kartais vos kelios savaitės.

– Neseniai pristatei dokumentinį filmą „Mūza“, prieš dvejus metus – vaidybinį filmą „Per Arti“. Kaip renkiesi projektus, su kuriais nori dirbti, kas tokio filme, režisieriuje ir komandoje turi būti, kad jais patikėtum?

– Galbūt tai su metais keičiasi, tačiau šiandien renkuosi ne tik istoriją, bet ir režisierių – man labai svarbu, kaip mes kartu eisime per tą ilgą kelią, ar turime panašias gyvenimo vertybes, ar lygiai taip pat matome dalykus. Niekada nebūna taip, kad paprasčiausiai pasiimu scenarijų ir ieškau finansavimo – aš dalyvauju jo vystyme, kūrybiškai jaučiuosi atsakinga už istoriją, ties kuria padedu parašą. Sunku nuspėti, koks bus galutinis rezultatas, bet aš noriu džiaugtis procesu. Todėl tvirtai jaučiu, kokių santykių su kūrėjais nenoriu ir man tai svarbu.

Žinoma, vertinu ir tai, apie ką šneka filmas, ko ieško mano herojai. Filmo „Smėlis tavo plaukuose“ tema – vyresnių žmonių gyvenimas, saviraiška, galimybė mylėti ir būti laimingais. Ko gero, tai bus vienas pirmųjų lietuviškų filmų pradedančių kalbėti šiais klausimais. Senjorų gyvenimas Lietuvoje dar nėra toks, koks galėtų būti, todėl tikiu, kad juosta prisidės prie laisvumo, kitokio požiūrio į vyresnius žmones.

Živilė Gallego

– Įdomu, kaip tapai prodiusere? Ar niekada nekilo dvejonių dėl tokio pasirinkimo?

– Kai baiginėjau studijas Paryžiuje ir atlikinėjau praktiką „Canal+„ televizijoje, jau žinojau, kad noriu dirbti audiovizualinėje srityje. Patirtis „Viasat Broadcasting“ Londone dar labiau įsuko į televizijos gyvenimą, bet man reikėjo gylio, kurį, jaučiau, gali duoti tik kinas. Dažnai vaikščiojau į kino teatrus, stebėjau premjeras, supratau, kad labai norėčiau prisidėti prie filmų kūrimo kaip prodiuserė. Po studijų Los Andžele Niujorko kino akademijoje pirmą kartą nuvažiavusi į Kanų kino festivalį pasigaminau prodiuserės vizitinę kortelę, nors nei vieno filmo dar nebuvau prodiusavusi (juokiasi).

Šis darbas smagus, kai viskas einasi gerai, bet gyvenime juk sekasi ne visada – kartais nepavyksta santykiai su kitais kūrėjais, kartais negauni reikiamo finansavimo, patiri įvairias aukštumas ir žemumas, todėl yra momentų, kai keliu klausimus. Prodiusavimas man yra įdomus ir tai pagrindinis mano kelias, bet atsiranda naujų vietų, kuriose norisi save išbandyti. Jaučiu, kad pamažu auga noras prisidėti prie kūrybinės, režisūrinės pusės.

– Kas prodiuserės darbe tau atrodo sudėtingiausia? Kokias savybes reikia turėti, kad galėtum dirbti kino industrijoje?

– Pasirinkusi profesiją nežinojau, kokia ji sudėtinga, man atrodė, kad viskas daug paprasčiau. Prodiuseriui labai svarbi kantrybė – niekada nepriimti kad kažkas nesigavo, bandyti prie situacijos prieiti iš kitos pusės, nes projekto vystymas yra labai ilgas procesas. Niekada nežinai, kiek laiko ir energijos tam prireiks. Reikia tikėti projektu ir pasitikėti žmonėmis, su kuriais dirbi. Prodiuseris yra ir geras vadybininkas, ir geras psichologas – juk dirbame industrijoje, kurioje daug kūrybingų asmenybių, turinčių savus lūkesčius. Laviruojame tarp stiprių žmonių ir didelių ego, kuriuos turime apjungti bendram darbui, kad komanda pasiektų galutinį rezultatą.

– Ar prisimeni pirmąjį savo prodiusuotą filmą?

– Paryžiuje, kaip asistentė, gavusi praktiką, prisidėjau prie romantinio trumpametražio filmo „Trumpas angelo gyvenimas“ kūrimo. Tuo metu dar nedaug supratome apie kiną, nieko neturėjome, bet filmavome nuostabiose Montmartro vietose ir visi svajojome apie ateitį kine.

Pirmasis filmas prie kurio prisidėjau kaip ko-prodiuserė buvo Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“, o pirmasis savarankiškai prodiusuotas filmas – „Šokis dykumoje“, pasakojantis apie rašytoją Jurgą Ivanauskaitę. Ko gero, tai buvo sudėtingiausia istorija, nuo kurios galėjau pradėti. Jurgos išėjimas, visos šeimos ir draugų liūdesys, daugybė emocijų… Po to buvo dar labai daug filmų ir visi jie mane po truputį augino. Filmai yra kaip vaikai.

– Įdomu, kurie jų tavyje paliko didžiausias emocijas, pamokas?

– Buvo gera dirbti prie „Emilijos iš Laisvės alėjos“, „Drugelio širdis“ – širdžiai mielas projektas, kuriame pirmą kartą dirbau su vaikais. „Mūza“ man atvėrė muzikos pasaulį, „Sangailės vasara“ – aviacijos, „Per arti“ teko dirbti su nuostabiais prancūzų ir lietuvių aktoriais. Mane visuomet itin augina dokumentika – nors ji negauna tiek daug finansavimo, neretai pažeria sudėtingų iššūkių, tačiau daug duoda mano sielai. Iš dokumentikos pasiimu tai, ko negaunu kasdieniame gyvenime, dokumentika atveria akis, augina pačiose neįprasčiausiose temose.

– Kaip, tavo nuomone, per šiuos metus pasikeitė Lietuvos kino industrija? Kuo galime didžiuotis, o kur, atvirkščiai, reikėtų pasitempti?

– Lietuvoje viskas vykdoma labai profesionaliai, nebesiskiriame nuo kitų Europos šalių. Prastesnėje situacijoje esame tik biudžeto klausimu, bet pergalės ir pasirodymas A klasės filmų festivaliuose įrodo, kad mūsų kino industrija stipriai stovi ant kojų. Anksčiau užsienyje tekdavo aiškinti, kur ta Lietuva yra, dabar mūsų jau klausia, kas naujo lietuviškame kine, kokius filmus gaminame. Pastaruoju metu mūsų režisierių kuriami filmai įsilieja į europinio kino kontekstą, gyvename visam pasauliui aktualiomis temomis.

Visuomet esu ne už formą, bet už istoriją, naratyvas man svarbiausias, todėl pasakysiu, kad scenarijų atžvilgiu dar turime kur augti.

– O kaip, tavo nuomone, auga Lietuvos žiūrovai, kaip keičiasi jų skonis?

– Manau, kad žmonės į kiną vis dar dažniau eina pailsėti, todėl komedijos žanro filmai pirmauja. Neabejojame, kad ir žiūrėdamas rimtesnės temos filmą, žiūrovas laiką praleis gerai, bet kaip jį pritraukti? Tai – sudėtinga, dirba daug rinkodaros ir komunikacijos specialistų, čia veikia aktoriai, režisieriaus žinomumas. Manau, kad žmonės šiandien ieško stipresnių pojūčių, emocijų. Tikiu, kad juos kine vis dažniau ir suranda.

– Dėkoju už pokalbį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją