Ir dabar, praėjus vos dvejiems metams nuo savo stebuklingo sugrįžimo į kino ekranus, M. Night Shyamalanas pristato dar vieną, pagal savo paties scenarijų sukurtą, juostą, kuri žada nustebinti net ir viską mačiusius trilerio žanro gerbėjus.
Apie ką mes čia...
Vieną gražią dieną, prie eilinio prekybos centro įvykdomas nusikaltimas – pagrobiamos trys jaunos merginos, kurios atsiduria kraupiai atrodančiame kambaryje be langų. Jos net nenutuokia, jog jų gyvybė priklauso nuo Kevino – žmogaus, kurio kūnas savyje talpina dvidešimt trejas asmenybes ir kurios yra viena už kitą pavojingesnės...
Kūrinio vidus
M. Night Shyamalanas yra vienas iš tų retų režisierių, kuris net po didžiausių smūgių sugeba atsikelti ir toliau tęsti kovą. Būtent taip galima apibūdinti jo karjerą, kuri prasidėjo išties galingai, tačiau vėliau dėl žinomų mums priežasčių ji užgeso. Todėl net visą dešimtmetį teko laukti, kad jis vėl sugebėtų pradžiuginti savo gerbėjus. Ir kai jis tą padarė 2015 metais su kuklaus biudžeto trileriu „Viešnagė“, buvo galima suprasti, jog šio kino kūrėjo didžiausiu priešu buvo kino studijų skiriami dideli biudžetai jo režisuotiems filmams. Būtent dėl to „Skilimas“ ir buvo taip laukiamas, nes jo biudžetas nesiekė 10 milijonų dolerių, o originalią idėją turintį scenarijų filmui rašė pats režisierius, bet ne pasamdyti kino studijų scenaristai. Matyt todėl filmas ir gavosi toks geras. Ne, meluoju – filmas gavosi tiesiog puikus.
O kame slypi jo puikumas? Viskas labai paprasta. Juosta nuo pačios pradžios demonstruoja gerai užsuktą siužetinę liniją, kurios iki pat finalinės scenos beveik neįmanoma perprasti, nes visas veiksmas laikosi ant pačių herojų pečių. Ypatingai dėka Kevino tapatybių, kurios sukelia labai daug emocijų bežiūrint atskirai į kiekvieną iš jų. Labiausiai įsimenamas yra Hedvigas, Baris ir Denisas. Būtent ši trijulė priverčia šiek tiek šypsotis, nes visgi kiekvieno iš jų pristatymas yra lygus pamišimui, bet kartu ir visos šios paminėtos Kevino kūne gyvenančios asmenybės sukelia šiurpą. Bet tai ne visi pasirodymai, kuriais gali pasigirti juosta. Neatskleisiu nieko daugiau, kas yra susiję su Kevinu, nes nebus įdomu stebėti jo transformacijas.
Bet viena galiu pasakyti – tai vienas iš įsimintiniausių psichine liga sergančių personažų, kokį tik teko matyti per daugelį metų kino ekranuose. Be Kevino, daug dėmesio gauna merginų trijulė, kurią jis pagrobia. Kiekvienas merginų veiksmas, pasakytas žodis ir net žvilgsnis labai įtikina. Kai žiūri filmą, patiki šiais itin gerai sukaltais ir natūraliai atrodančiais personažais, kurie nesudaro tų klišių, kuriomis kelis kartus per metus mus maitina Holivudinės studijos. Žinoma, nereikia pamiršti ir daktarės Karen, kuri beveik nuo pat filmo pradžios iki juostos galo bando žiūrovą supažindinti ir nuodugniai išaiškinti pagrindinę Kevino ligos atsiradimo problemą.
Iš idėjinės pusės, filmas žavi ne vien herojais, bet ir kruopščiai parašytu scenarijumi. Viso filmo eigos metu veiksmas vystomas išvaizdžiai, įtemptai, su makabriškai atrodančiais intarpais, bet ir su loginiais paaiškinimais, kurie galiausiai susidėlioja į vieną didelį tiesos atskleidimą, susijusį su pagrindiniais filmo herojais. Ir džiugu, jog tai ne banalūs ir primityviai pristatyti paaiškinimai, kaip dažnai būna mistiniuose trileriuose. Tiesos atskleidimui žiūrovas yra ruošiamas nuo pat filmo pradžios ir, kad tiesa dar labiau paveiktų pasąmonę, ekrane rodomas ne fizinis smurtas, o psichologinis – stiprus, paveikiantis ir už ekrano ribų. Negalima nesidžiaugti. Visgi M. Night Shyamalanui pavyko perspjauti save. Ir kas galėtų pagalvoti, jog filmas apie maniaką, kurio mėgstamiausiu atlikėju yra Kanye Westas (puiki pašaipa iš tų, kas klausosi šio narcizo), bus toks įtraukiančiai geras?
Pasibaigus filmui, sulaukiame dar vienos finalinės scenos, kuri... Svarbiausiai išlaukite. Tokios staigmenos nesitikėsite. O apibendrinant filmą – antras po „Šeštojo pojūčio“ pagal gerumą režisieriaus M. Nigh Shyamalano filmas, kurį tiesiog būtina pamatyti kino salėje.
Techninė juostos pusė
Sukurti gerą atmosferą filmui padėjo išradingumas ir talentinga režisieriaus pasamdyta komanda. Būtent talentinga, nes tiek kompozitorius Westas Dylanas Thordsonas, sukūręs šiai juostai kraupias ir didelę įtampą sukeliančias muzikines kompozicijas, tiek operatorius Mike‘as Giolakis, nufilmavęs iš kiekvieno įmanomo kampo Kevino pasirodymus vis kitokiuose pavidaluose, atliko kolosalinį darbą prikaustydami prie kėdės kino salėje dar labiau nei įdomi siužetinė filmo linija. Jau nekalbant apie puikų montažą, kuris susidėjo iš reikiamai parodytų intarpų ir intrigą sukeliančių scenų. Garso montažas be priekaištų – reikiamose vietose stiprus ir gąsdinantis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip jau buvau rašęs anksčiau – Kevino personažas yra vienas iš įdomiausių per daugelį metų kino psichų, kuris sugebėjo gerai išgąsdinti ir leisti patikėti jo pamišimu. Ir viskas dėka genialaus aktoriaus Jameso McAvoy‘aus pasirodymo. Nesitikėjau, jog po „Purvo“ pasirodymo jis sugebės nustebinti. Kaip aš klydau. Tiesiog be žodžių – nepriekaištinga vaidyba. Dėl jo asmeninio šou šiame filme reikia ne tik eiti, bet bėgti į kino sales.
Taip pat gerai pasirodė Anya Taylor-Joy, suvaidinusi Keisę Kuk. Labai įtikinamas personažas. Be to, iš geresnių filmo pasirodymų paminėti verta daktarės Karen Flečer vaidmenį atlikusią aktorę Betty Buckley. Tiesa, vienoje scenoje su ja galima pamatyti ir patį filmo režisierių M. Night Shyamalaną.
Kiti aktoriai neerzino, nors ir nepasižymėjo išskirtiniais vaidybos sugebėjimais. Bet... Kaip jau rašiau. Sulaukite pabaigos. Labai nustebsite kai ką pamatę.
Verdiktas
„Skilimas“ – tiesiog puikus psichologinio pobūdžio trileris su nuostabia idėja ir jos įgyvendinimu, kuris stiprus ne vien savo idėja, bet dar ir gerai parašytu scenarijumi, įsimintinais veikėjais, įtampos nestokojančia siužetine linija, nuostabia režisūra ir įspūdingu aktoriaus Jameso McAvoy‘aus pasirodymu.