Maloniajam džentelmenui į akį krinta vyriausioji panelė Benet (Rosamunda Pike), antrasis džentelmenas pajunta baisiai sudėtingus jausmus, skirtus ilgakaklei panelei Elizabetai (Keira Knightley). Toliau visi tie jausmai sėkmingai plėtosis. Stebint juos atrodo, kad režisierius Joe'is Wrightas ir scenarijaus autorė Deborah Moggach supainiojo kuklią XVIII a. britų literatūros ledi bei „moteriškojo romano“ žanro pradininkę Jane Austen su jos kolegėmis seserimis Bronte, nes viskas vyksta tiesiog beprotiškai gražių peizažų bei įmantrių meteorologinių situacijų fone. Peizažai ir situacijos savaime yra labai išraiškingi, bet neturi nieko bendra su paprasta istorija, kuri įtraukta į visas koledžų bei universitetų literatūros programas. Filmo autoriai iš tos istorijos pašalino socialinę aplinką bei satyrą, todėl ji ir tapo tik didžiai gražia melodrama apie dvi iš pradžių labai nelaimingas meiles.
Tiesą sakant, filmo suvokimui visai neturi reikšmės, skaitėme mes Jane Austin ar ne. Porą valandų stebėsime provincijos panelių gyvenimą, kurį užpildo pasivaikščiojimai po žalius laukus ir klonius, tingus fortepijono klavišų barbenimas, garsus kikenimas ir vienintelė svajonė – kur rasti tinkamą Jį. Elizabeta – Keira Knightley - labai šiltai ir nuoširdžiai šypsosi, misteris Darsis visą laiką atrodo taip lyg būtų ką nors netinkamo suvalgęs ir privalo nuolat stebėti savo organizmo reakciją į tą produktą. Tai, kad herojų gyvenime esama puikybės bei prietarų, iliustruoja pastoraliniai vaizdeliai, kurie parodo kančių priežastį – klasinius skirtumus tarp mylinčių širdžių savininkų. Elizabeta grakščiai nardo tarp visokios naminės faunos, plasnojančios sparneliais ir gagenančios, vaizdelių apoteozė – galingas kuilys su plevėsuojančiomis genitalijomis. Gi misteris Darsis egzistuoja tarp marmurinių skulptūrų ir damasko užuolaidų, kurios švelniai sklaido saulės spindulius. Ir vienintelis naminės faunos atstovas jo gyvenime yra labai grynakraujis žirgas, raitas misteris Darsis atrodo labai romantiškai ir įspūdingai. Elizabeta beveik visame siužete vilki tą pačią nenusakomos spalvos geriausią suknelę, ši detalė irgi turi pabrėžti socialinius skirtumus. Pabrėžia, bet nelabai, nes K.Knightley įgimtas žavesys užgožia šią tualeto smulkmeną.
Siužetas plėtojasi labai skubiai, nes autoriams reikia sukišti į jį visus romano įvykius. Charakterių spalvoms, herojų dvasiniams išgyvenimams nelieka vietos, dramatizmo, kuris šiaip jau būdingas rimtoms melodramoms, taipogi nerasta. Gal todėl, kad jokia situacija nespėja išsirutulioti iki kokios nors išvados, nes visos problemos yra išsprendžiamos po poros minučių nuo pradžios. O jeigu nespėjama, tai kitame kadre kas nors įgarsina, kuo viskas pasibaigė. Na, o šiaip tai viskas labai gražu. Panelėms patiks. Ypač kadras su saulėtekiu tarp įsimylėjėlių nosių. Ir misteris Darsis migloje. Ir tai, kad meilė nugali visuose frontuose.