Po kino teatrus keliaujančių abiejų L. von Triero „Nimfomanės“ dalių trukmė – maždaug keturios valandos. Režisierius buvo sumontavęs penkių su puse valandos filmą, tačiau prodiuseriai pareikalavo jį sutrumpinti. Filmas platinimui kino teatruose taip pat buvo perskeltas į dvi dalis. L. von Triero sumontuotą ilgąją pirmosios dalies versiją ir galėjo pamatyti „Berlinalės“ žiūrovai.
Ilgoji pirmosios dalies versija mažai kuo skiriasi nuo prodiuserių sutrumpintos – kai kurios scenos čia ilgesnės, kiek atviresnės, tačiau įtakos filmo struktūrai ir siužetui tai neturi.
Trečioji L. von Triero „Depresijos trilogijos“ dalis (pirmosios – „Antikristas“, „Melancholija“) prasideda ilgais melancholiškais vandens, tekančio nuo stogų žemyn pastatų sienomis, kadrais. Sninga. Skersgatvyje guli moteris. Džo (Charlotte Gainsbourg) randa pagyvenęs vienišas vyriškis Zeligmanas (Stellan Skarsgård). Jis pasiūlo iškvieti greitąją pagalbą, tačiau ši primygtinai prašo to nedaryti. Jis Džo parsiveda namo, paguldo į lovą, slaugo bei girdo arbata su pienu. Ji pradeda pasakoti savo nimfomaniško gyvenimo istoriją...
Kaip įprasta visiems režisieriaus filmams, jis sukuria savitą filmo pasaulį, visatą, netgi tam tikrą pasaką, kur galioja savos taisyklės. Taip pat kaip ir kiekviename jo filmų, „Nimfomanėje“ jis naudoja skirtingas kino formas, stilius ir žanrus. Šįkart jis pasirenka „digresionizmo“ metodą – pasakojimą su nukrypimais, būdingą literatūros tradicijai dar nuo Homero laikų, tačiau dar ne iki galo ištyrinėtą kine. Taigi „Nimfomanės“ pirmosios dalies pasakojimas laviruoja tarp „dabarties“ (kai Džo Zeligmanui pasakoja savo gyvenimo istoriją) ir „praeities“ (jaunosios Džo seksualinės patirtys).
Filmo pasakotoja tampa Džo „dabartyje“. Tokia pasakojimo struktūra „praeities“ linijai suteikia realumo, „taip iš tikrųjų buvo“ įspūdį. Ir kai jos pasakojimui ėmus pernelyg panašėti į pasaką, Zeligmanas bando atsisakyti ja tikėti, Džo, jam atšauna, kad tai jos pasakojimas ir jis gali pasirinkti, tikėti ar ne. Kaip ir žiūrovas gali pasirinkti, įsitraukti į L. von Triero „Nimfomanės“ pasaką ar ne. Paradoksalu, bet jis, žinoma, neturi pasirinkimo...
Džo pasakojimą kartais pertraukia Zeligmano pastabos ar jo pasakojimai, kurie taip pat yra vizualizuojami. Pavyzdžiui, jis išveda paralelę tarp to, kai Džo su drauge varžosi, kuri kelionės traukiniu metu pasimylės su daugiau vyrų, ir jo pomėgio – žvejybos su musele. Šis jo pomėgis ir paralelė vizualizuojami kronikos kadrais. Arba, kai jis aiškina Džo Bacho polifonijos principą, rodomas vargonais atliekamas kompozitoriaus kūrinys. Daugiausia vizualizuojami Džo prisiminimai ar įsivaizdavimai. Pavyzdžiui, naudojant multiekrano galimybes toliau išplėtojama paralelė tarp Bacho polifonijos ir Džo pomėgio mylėtis su trimis skirtingais vyrais. Taip L. von Trieras tyrinėja kinematografines įsivaizdavimo ir prisiminimo vaizdavimo galimybes. Vis dėlto dažnai vaizdu pasakojama kiek iliustratyviai (pavyzdžiui, Džo mylimojo Žeromo (Sh. LeBeouf) rankos, jas matome, tačiau kino priemonėmis nėra perteikiamas jos meilės jausmas).
Filme naudojama daugybė įvairių nuolat besikeičiančių raiškų. Be minėtų, į kino vaizdą integruojami užrašai, fotografijos, herojės tėvo mirties epizodas filmuojamas nespalvota juosta. Režisierius laisvai keičia pasakojimo toną ir ritmą. Dėl to, nors filmo turinį ir bandoma sustruktūruoti suskirstant į 5 skyrius, jis atrodo gana chaotiškas.
Zeligmanas ir Džo atstovauja skirtingus polius. Jis – racionalią, aseksualią, netgi eunuchišką prigimtį. Jis tarsi lieka greta gyvenimo, yra jo stebėtojas, šiuo atveju – klausytojas. Jis išsilavinęs, perskaitęs daug knygų, tad turi nemažai intelektualinių, faktinių žinių apie gyvenimą, kurias sieja su Džo papasakotomis istorijomis. Džo – atvirkščiai – ji atstovauja iracionalią, turinčią fantaziją ir grynai seksualią prigimtį, ji renkasi pulti į gyvenimą stačia galva. Ji laiko save blogu žmogumi, o Zeligmanas laikosi požiūrio, kad blogų žmonių nėra. Jis neteisia herojės, greičiausiai bando išteisinti ją prieš ją pačią. Žiūrovas perima jo poziciją.
Nors „praeitis“ ir neatsiejamai surišta su „dabartimi“, svarbesnis vaidmuo čia atitenka „praeičiai“, mat ji yra siužeto variklis. Joje stebime jaunosios Džo, įkūnytos gražuolės kino debiutantės Stacy Martin, vaikystę ir susipažinimą su savo kūno seksualumu, čia atsiskleidžia jos santykiai su šeima, ypač su Christiano Slaterio suvaidintu tėvu (čia L. von Trieras užkerta kelią bet kokiems incesto įtarimams, jos meilė tėvui vaizduojama kaip opozicija jos seksualiniam gyvenimui, kaip kažkas tikro ir tyro), pirmąsias seksualines patirtis, vėliau jau minėtą jos kelionę traukiniu su drauge besivaržant, kuri permiegos su daugiau vyrų. Pasakojama ir apie Džo priklausymą jaunų merginų sektai, kovojančiai prieš meilės kultą visuomenėje, nesuskaičiuojamą kiekį seksualinių nuotykių, isterišką ponią H. (Uma Thurman), kurią dėl Džo palieka vyras, ir kuri merginos namuose iškelia groteskišką sceną ir, be abejo, visa ko intrigą – Džo širdyje netikėtai užgimstančią meilę.
Atvirose sekso scenose „vaidino“ (iš tikrųjų užsiėmė seksu) aktorių kūnų dubleriai – pornografinių filmų aktoriai. Vėliau naudojant skaitmenines montažo technologijas, prie jų buvo primontuoti aktorių veidai.
Pirmojoje „Nimfomanės“ dalyje veikiau jautriai atsiskleidžia universalios, žmogiškos temos nei išreklamuotas atviras seksualinis filmo turinys. Filmas kelia klausimus apie seksualinės laisvės ribas (kiek gali mėgautis seksualiniais malonumais, kad tai neskaudintų kitų žmonių), ką reiškia būti žmogumi, mylėti, jei turi priklausomybę seksui. Taip pat kūno suverenumo nuo asmenybės ir jausmų bei gėrio, blogio ir nuodėmės egzistavimo klausimai. Atsiskleidžia ir Džo asmeninė tragedija – nors ji turi nesuskaičiuojamai daug seksualinių parnerių, ją kamuoja vienatvė.
Be abejo, L. von Trieras ir provokuoja. Pavyzdžiui, kai Džo svarsto apie vyrų genitalijų rūšis, jų nuotraukas maždaug minutę stambiu planu stebime besikeičiančias ekrane. Tad viena iš filmo žinučių: „Tai mūsų kūnas ir mūsų seksualumas – nesistenkime jo neigti.“ Tačiau tai ir gausus seksualinis turinys veikiau atsiduria antrame plane, svarbesnės minėtos universaliosios temos – turinys tik joms tarnauja.
Kaip ten bebūtų, „Nimfomanės“ pirmoji dalis kaip savarankiškas kūrinys itin išsiskiria iš kitų „Depresijos trilogijos“ filmų. Ji kupina humoro, kad ir juodo, ir nors ir kartais neišvengiama režisieriui būdingo ciniško požiūrio į savo paties herojus, tam tikra prasme ji yra žaisminga ir netgi gana šviesi, jautri bei subtili. Čia persipina L. von Triero režisūrinė meistrystė, idėjos apie moters seksualumą ir jo laisvės ribas, vienatvę, amžinasis gėrio ir blogio egzistavimo klausimas, intelektualiniai intertekstai ir žvejyba musele. Tik klausimas, ką atneš antroji dalis, kurioje žadama nerti dar giliau į moters seksualumo paribius.
Platinimui skirta „Nimfomanės“ pirmosios dalies versija Lietuvos kino teatruose pasirodys balandžio 4 d., o „Kino pavasario“ žiūrovai turės išskirtinę progą išvysti jau ir antrąją dalį. Ilgosios antrosios dalies versijos premjera įvyks šiais metais viename iš aukštesnės klasės kino festivalių. Kad tai gali įvykti Kanų kino festivalyje gegužės mėnesį, spaudos konferencijos Berlyno kino festivalyje metu filmo prodiuserė Louise Vesth nepaneigė.