Ketverius metus kurtas pirmasis lietuviškas fantastinis filmas alsuoja kokybe ir profesionalumu, pristatydamas mokslinį eksperimentą: tyrėjai stengiasi užfiksuoti ir perduoti informaciją tarp dviejų žmonių smegenų ląstelių jiems realiai vienas kito nepažįstant.
Šiame tyrime dalyvaujantis jaunas vyras Lukas (akt. Marius Jampolskis) ir į eksperimentą įtraukta komoje gulinti mergina Aurora (akt. Jurga Jutaitė) sąmonės pasaulyje patiria stulbinantį nuotykį.
Režisierė Kristina Buožytė sako filmu norėjusi išsiaiškinti aistros ir meilės prigimtį bei kiek žmonių santykiams įtakos tūri kūniškasis bendravimas, o galbūt meilei reikia tik fantazijos?
Su viena perspektyviausių jaunosios kartos lietuvių režisierių kalbamės apie Naujuosius metus atversiantį jos filmą, jau netrukus startuosiantį ne tik Lietuvos, tačiau ir JAV didžiuosiuose ekranuose.
- Papasakokite plačiau apie „Aurorą“. Kokios pagrindinės filmo temos, kas įkvėpė jo siužetą?
- Šią istoriją įkvėpė šių dienų realijos ir tai, kaip internetas, socialiniai tinklai ir technologijos veikia mūsų bendravimą, žmonių tarpusavio komunikaciją. Tai, kaip žmonės po truputėlį ima bendrauti nuotoliniu būdu ir kaip tai veikia jų santykius bei kokią vietą šiame naujame bendravime užima žmogaus kūnas. Ar įtakojami technologijų mes tolstame nuo savo kūniškumo?
Dar vienu atspirties tašku tapo stiprus mokslo žengimas į priekį. Neurologijos srityje mokslininkai kasdien atranda vis naujų faktų apie žmogaus kūno ir smegenų veiklą. Nagrinėjome, kaip žmogaus smegenys įtakoja jo veiksmus – ar žmogaus jausmai ir poelgiai yra cheminių reakcijų išraiška, ar tai yra kažkas daugiau? Ėmus gilintis į šias temas, tai tapo atspirties tašku istorijai ir joje propaguojamoms idėjoms.
- „Aurora“ – antrasis Jūsų pilno metro filmas. Ar esate juo patenkinta?
- Taip. Kiekviename etape nenorėjome eiti lengviausiu keliu, tad „Aurorą“ lydėjo daug ieškojimų – žiūrovui norėjome pateikti išieškotą viziją, nematytų dalykų ir naujovių, tačiau naujovės reikalauja laiko, o laikas – pinigų.
Žmonių atsidavimo ir susidomėjimo projektu dėka mums pavyko padaryti tai, ką padarėme, o padarėme viską, ką galėjome. Užsibrėžėme tikslą išlaikyti aukštą kokybės ir profesionalumo lygį.
Žinoma, tai yra sunku, tačiau surinkome rimtą komandą, tikėjusią filmu bei dirbusią iš idėjos. Žmonių atsidavimas filmui davė labai daug, o kiekviena filmavimo aikštelėje ir už jos ribų esanti grupės grandis stengėsi padaryti maksimumą ir parodyti patį geriausią įmanomą rezultatą. Šiuo atžvilgiu esame laimės kūdikiais, kuriems pavyko sutikti žmones, prie „Auroros“ dirbusius su tokiu atsidavimu. Manau, padarėme paveikų filmą.
- Finansavimas – Lietuvos kino skaudulys. Iš kokių šaltinių finansavote Aurorą?
Pagrindiniu finansavimo šaltiniu buvo Kultūros ministerija. Papildomas lėšas gavome iš Eurimages fondo ir MEDIA Desk Lietuva. Finansavimo pagrindą sudaro lietuvių pinigai.
- Kaip filmavimo komandą papildė Jurga Jutaitė? Ar tiesa, jog pati paskambinote jai ir pasiūlėte vaidmenį?
- Jurgą pakvietėme į aktorių atranką ir vos atėjusi ji visus sužavėjo. Auroros tarp aktorių ir paprastų žmonių ieškojau labai ilgai. Ieškojau emociškai dinamiškos asmenybės, o Jurga turi labai daug nuostabių dalykų – ji gali būti ir femme fatale, ir aristokratiška aukštuomenės dama, ir visiška mergiotė.
Jos vaidmenų skalė labai plati, o tai yra kiekvieno režisieriaus svajonė. Jurgos vaidmuo sudėtingas ne tik dėl atvirų scenų. Aurorai reikia patirti labai daug įvairių būsenų: nuo džiaugsmo, įsimylėjimo ir laimės iki pykčio, neapykantos ir baimės.
Jurga šių būsenų nevaidino, o tiesiog buvo jose. Prieš scenas klausydavome muzikos, duodavau žiūrėti iškarpas iš filmų. Ir kai ji panirdavo į reikiamą būseną, eidavome į aikštelę. Filmuojant improvizacijų būdavo, tačiau prieš tai repetavome keturis mėnesius, todėl kiekviena improvizacija turėjo pamatą.
Dirbti su Jurga buvo didelis malonumas, padėjęs man atrasti daug naujų dalykų.
Vienoje iš filmo pabaigos scenų, kurioje aktoriai bėga nuogi visa filmavimo komanda dėvėjo žieminius drabužius, kepures ir pirštines. Buvo labai šalta. Tokia pati situacija Mariaus laukė filmuojantis vandenyje. Lauke buvo apie 4 laipsnius šilumos, sustiręs iš šalčio jis plaukė, o aš nuo kranto raginau plaukti lėčiau, tačiau sušalęs Marius manęs nebegirdėjo.
Scenų vandenyje nemažai, tad vienoje jų, siekdami Marių apsaugoti nuo šalčio naudojome hidrokostiumą, tačiau pamatėme, jog kadre matosi kostiumo etiketė, kurios neįmanoma paslėpti, tad Mariui teko nusirengti...
Vienoje scenų Jurgą nardinome po vandeniu. Dviejų dublių nufilmuoti tokiai scenai neužtenka, tad po daugybės nėrimų išgirsdavome ir „daugiau nebegaliu“, o išlipusius iš vandens ir nuo šalčio drebančius aktorius siųsdavome šildytis į pirtelę. Kartais, kai filmuojant tekdavo daryti daug bandymų, jaučiausi kankinanti žmones...
- Filmuojant aktorių laukė ne viena sudėtinga scena. Ar samdėtės kaskadininkus?
- Samdytis kaskadininkus norėjome nelengvai scenai, kurioje sumušamas Persekiotojas, įkūnytas Šarūno Barto, tačiau Šarūnas atsisakė jų paslaugų ir viską atliko pats. Jis dirbo su visomis apsaugos priemonėmis, sutiko kristi ant nugaros ir padaryti viską, ko tik reikėjo, kadangi jau turėjo tokios patirties kurdamas savo filmus, kuomet ne sykį atliko kaskadininko vaidmenį.
Visa kita aktoriai atliko patys.
- Feliksas Abrukauskas filmuoja jau antrąjį Jūsų ilgo metro filmą. Esate linkusi apsistoti ties laiko patikrinta komanda?
- Manau, kiekvieno kūrėjo siekiamybė yra suburti savo komandą ir žmones, kuriais pasitiki, kurie supranta tave ir kuriuos supranti tu. Kai pavyksta rasti tokius žmones nebesinori jų paleisti, nes dirbti su tokia komanda yra lengviau, tai duoda geresnius rezultatus.
Feliksas yra nuostabus operatorius – mane žavi jo perfekcionizmas. Jis visuomet siekia geriausio rezultato ir mane pačią skatina pasitempti. Aš noriu būti apsupta tokių žmonių.
- Girdėjau gandų, jog prašėte medikų leisti Jums stebėti smegenų operaciją?..
- Rašant scenarijų norėjome, kad visa mokslinė dalis būtų kuo realistiškesnė, todėl bendravome su mokslininkais, gydytojais, psichologais, siekdami sukurti mokslinę aplinką. Man labai padėjo Lietuvos neuromokslų asociacijos vadovas, Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, prof. habil. dr. Osvaldas Rukšėnas, kuris ne tik konsultavo mus, tačiau ir skaitė scenarijų, kartu koregavo jį, duodamas patarimų.
Jis suvedė mane su kitais mokslininkais, siekdamas kuo realistiškesnio scenarijaus. Kurdama jį iš tiesų stebėjau smegenų operaciją.
Mano mama gydytoja, tad lankiausi ir komoje esančių ligonių palatose. Kartą, pradėjusi domėtis komos lygiais ir jiems teikiama pagalba bei priežiūra atėjau stebėti ligonių į palatą. Tuo metu vienas ligonis mirė... Tai – gyvenimiškos situacijos, kurių nesugalvosi.
Egzistuoja realios situacijos, kurias tu nori perteikti žiūrovui, siekdamas įtikinti jį. Tiek man, tiek scenarijaus bendraautoriui Bruno Samperiui buvo svarbu projekto realistiškumu ir visa medicinine filmo puse įtikinti ne tik paprastą žiūrovą, tačiau ir profesionalą, mokslininką, tad kuriant filmą reikėjo pasisemti tam tikros patirties.
- „Auroroje“ nemažai specialiųjų efektų bei kompiuterinės grafikos dėka sukurtų elementų. Kas dirbo ties jų kūrimu ir su kokiais sunkumais susidūrėte jų gamyboje?
Efektų šiame filme yra nemažai, o mes stengėmės, kad kokybės kartelė būtų iškelta kaip įmanoma aukščiau. Su tokiu nedideliu biudžetu tai padaryti buvo sunku, tačiau darbas pavyko, tad esu dėkinga lietuviškai postprodukcijos kompanijai „Okta“ ir visoms prisidėjusioms kompanijoms. Efektus kūrė Lietuvos („Okta“), Latvijos („Cyberpunk“) ir Kanados („Alchemy24“) įmonės, prie jų prisijungė suomiai „3-D Trix“, dalį smulkių vizualinių efektų kūrė prancūzai, kompanija „Planet Rouge“, kurios pagrindiniu darbu tapo postprodukcija – spalvos ir garsas.
Filme yra 1,5 minutės trukmės abstrakcijos scena, prie kurios „Cyberpunk“ dirbo maždaug 5 mėnesius. Šią sceną kūręs Andris ėjo iš proto, nes rezultatas vis netenkino mūsų ir reikalavome vis daugiau, tačiau galutiniu rezultatu patenkintos liko abi pusės.
Iš tiesų įmanoma padaryti viską, tačiau visa tai atsiremia į biudžetą, tad jo dydis buvo didžiausiu sunkumu. Esu dėkinga, kad žmonės sutiko į „Aurorą“ investuoti savo laiką, susidomėjo ja ir siekė išgauti gerus rezultatus.
- Vos prasidėjusi „Auroros“ kelionė po kino festivalius nuo pat pradžių buvo pažymėta apdovanojimais. Ar tikėjotės, jog filmas sulauks tokios sėkmės?
- Kurdamas filmą visuomet tikiesi, kad jis patrauks dėmesį, o kiekviena sėkmė, ypač lietuviškam kinui, yra žingsnelis link auditorijos. Kiekvienas apdovanojimas džiugina ir reiškia, jog apie tavo darbą kažkas išgirs.
Lietuvoje per metus pagaminama labai nedaug filmų, dar mažiau jų pasiekia žiūrovus. Filmo gyvavimo trukmė yra labai trumpa, tad festivaliai prisideda prie jo gyvybės palaikymo ir pritraukia dėmesio.
- Ar dabar galėtumėte drąsiai teigti – taip, aš radau savo gyvenimo kelią ir esu laiminga?
- Kūryba teikia džiaugsmo ir tuo pat metu kankina, nes pareikalauja visų tavo išteklių, o tai nėra lengva. Kinas nėra darbas, kuriame padirbus išeini ir uždarai duris. Kinas tampa gyvenimu ir už tai moki tam tikrą kainą. Už visus gyvenimo pasirinkimus mokame tam tikrą kainą ir jie visi turi savų pliusų ir minusų.
Mokydamasi svajojau apie profesiją, kurios dėka galima būtų prisiliesti prie įvairių gyvenimo sričių ir patirti vis kitokių išgyvenimų. Norėjau profesijos, kuri būtų įvairių profesijų samplaika ir leistų išbandyti įvairias gyvenimo sritis. Režisūra tokią galimybę suteikia, o „Auroros“ dėka susipažinau su neurologija, nuo vaikystės mane traukusia medicina, moksline sritimi.
- Kokį kiną mėgstate jūs ir ko jame ieškote?
- Mėgstu įvairų - Holivudo, europietišką, elitinį, pramoginį kiną. Kuomet žiūri labai daug filmų, imi ieškoti kažko naujo: režisieriaus braižo, naujų idėjų, profesionalumo ir to, kas tave nustebintų, tad negalėčiau įvardinti tik vieno man patinkančio režisieriaus.
Šiuo metu gręžiuosi į klasiką bei vėl peržiūriu 70-ųjų filmus. Tai laiko patikrinti darbai, kurie išliko istorijoje, iš kurių galima pasisemti idėjų, labai daug išmokti bei tuo pačiu atsipalaiduoti.