Spaudos konferencijoje – ir legendinė aktorė
„Detektyvas – vienas mylimiausių mano žanrų. Tačiau kine man tai buvo pirmas kartas. Negaliu sakyti, kad bijojau: nuo iššūkių adrenalino aš tiesiog kaifuoju. Bet turiu prisipažinti – esu paranojikas. Jei suvokčiau, kad žiūrovas gali atspėti mano istorijos paslaptį, tai būtų didelė problema. Todėl labai tą paslaptį saugojau. Juo labiau, kad pats esu iš tų, kurie jau 5-ame knygos puslapyje ar 12-oje filmo minutėje nori atspėti pabaigą. Ir neretai man pavyksta”, – sakė kino režisierius.
Nors E. Vėlyvis jau yra sukūręs ne vieną kultinį filmą, būrį žinomų aktorių su režisieriumi keliai suvedė tik dabar – filmuojant detektyvinį trilerį.
„Piktųjų kartoje“ vaidina visa virtinė garsių aktorių: Vytautas Kaniušonis, Toma Vaškevičiūtė, Ainis Storpirštis, Dalia Michelevičiūtė, Vaidotas Martinaitis, Marius Repšys, Sakalas Uždavinys, Saulius Siparis ir daugelis kitų.
„Dalis žiūrovų bus priblokšti nuo šito gėrio, – dar spaudos konferencijos pradžioje patikino Donatas Šimukauskas, – Nesitikėjau, kad bus šitaip gerai, nuoširdžiai nesitikėjau.“
Bene ryškiausia filmo žvaigžde tapo Ingeborga Dapkūnaitė, kuri pirmadienį savo vizitu pradžiugino spaudos konferencijos dalyvius. Kartu su ja renginyje taip pat dalyvavo kino režisierius E. Vėlyvis, aktoriai V. Kaniušonis, A. Storpirštis, D. Šimukauskas ir prodiuserės Daiva Jovaišienė bei Asta Liukaitytė.
I. Dapkūnaitė filme kuria vieną pagrindinių vaidmenų ir į lietuvišką kiną grįžta net po 34-erių metų pertraukos. Legendinė aktorė yra vaidinusi teatro pjesėje kartu su Johnu Malkovichiumi, Holivudo filmuose kartu su Bradu Pittu, Tomu Cruise'u, Jennifer Lawrence, Gaspar Uliel.
59-erių metų amžiaus I. Dapkūnaitė iki vasario mėnesio prasidėjusio karo Ukrainoje buvo gliaudžiai susijusi su Rusija: vaidino filmuose, televizijos serialuose, buvo Rusijos pramogų pasaulio dalis. Ten ją meiliai vadino „mūsų užsieniete“. Pirmosiomis karo dienomis moteris išvyko į Briuselį ir prisipažino, kad išvažiuoti turėjo iš karto po Krymo aneksijos 2014 m. „Aš padariau klaidą ir jokių pateisinimų sau neturiu“, – šių metų pavasarį lrt.lt interviu pareiškė aktorė.
Žinomai menininkei filme atiteko miesto merės vaidmuo. Į spaudos konferenciją aktorė atvyko iš Londono.
I. Dapkūnaitė gyvena ne Lietuvoje, todėl derinti kūrybinį procesą pandeminiu laikotarpiu nebuvo lengva – į mūsų šalį aktorei dėl įvairių draudimų tekdavo keliauti įvairiausiais būdais, kartais ir ne lėktuvu.
„Visi būdavo su kaukėmis, bet žinojau savo kolegas, aišku, atpažinau juos, – nusijuokė ji. – Su Emiliu buvome susitikę dar prieš pandemiją. Su Vytu – taip pat, tai yra ne pirmas detektyvas, kuriame kartu filmavomės. Grupėje visi buvo su kaukėmis. Buvau pritrenkta disciplinos, pavyzdžiui, kai filmavome didelę masuotės sceną Plungėje, mačiau, kaip žmonės užsideda ir nusiima kaukes tik tada, kai jiems leidžiama. Žmonės filmavosi su dideliu supratimu.“
Trileryje aktorės laukė ir sudėtingos scenos, viena jų – su stipriu lietumi, kurios metu Ingeborgai į veidą talžė sunkūs vandens lašai.
„Aš labai prašiau, kad tas lietus nebūtų toks stambus, klausiau, gal mažiau to lietaus. O Emilis sako, ne, lietaus turi būti kaip reikiant, mes su Vytu buvome šlapi“, – atsimena ji.
Žinoma moteris pasakoja, kad filme ar jo kūryboje nebuvo nieko, kas jai nepatiktų.
„Viskas patiko. Ir Emilis patiko, ir scenarijus, jei nebūtų patikę, nebūčiau filmavusis“, – patikino ji.
„Tikiuosi, kad lietuviškame kine filmuojuosi ne paskutinį kartą“, – pridūrė aktorė.
Pasiteiravus, ar skiriasi lietuviškas kinas nuo kitų šalių, I. Dapkūnaitė patikino, kad ne.
„Skirtumo nėra. Turiu būtinai pasakyti vieną dalyką – labai dėkoju filmo valgyklai, nes tai buvo geriausia valgykla pasaulyje“, – linksmai kalbėjo ji.
Pirmadienį vakare laukia kur kas didesnis renginys – filmo premjera su raudonuoju kilimu ir visu būriu kviestinių svečių.
„Į premjerą ateisiu su mama. Dabar įslinkau į salę pažiūrėti filmo pabaigos, tai galiu pasakyti, kad žmonių reakcija buvo nuostabi, gera matyti, jog žmonės reaguoja“, – šyptelėjo menininkė.
Detektyve atkurtas KGB laikmetis Ingeborgos mamai galimai primins ir tam tikrą jos šeimos patirtį.
„Aš pati nesu susidūrusi su KGB, – sakė I. Dapkūnaitė. – Bet mano senelį tardė dar anų laikų NKVD, mama ir teta apie tai pasakodavo, bet šeima apie tai kalbėjo mažai, o diedukas po susitikimo su NKVD nebegalėjo dėstyti universitete. Mama ir teta prisimena, kad Stalino metais prie durų stovėjo maišas su džiūvėsiais ir su svogūnais, jei kažką vežtų, kad galėtų pasiimti maisto.“
Spaudos konferencijoje publika uždavinėjo klausimus kūrybinei komandai: domėjosi filmavimo procesais, režisūriniais ir operatoriaus sprendimais, lokacijomis. Žiūrovai negailėjo aplodismentų režisieriaus darbui, sveikino aktorius ir kūrybinę komandą dėkodami už įtaigų ir kvapą gniaužiantį reginį.
Kūrybinė komanda net neabejoja, kad bus pasiektas žiūrovų rekordas. Pats filmas taip pat atsiėjo įspūdingą sumą pinigų – 1 mln. eurų. Pusę lėšų finansavo Lietuvos kino centras. Detektyvo realizacija įgyvendinta per penkerius metus.
Filmo kūrybinį procesą paženklino pandemija. Komandą sekė nuolatinis testavimasis, koją kišo karantinai, o Plungė, kuri tapo viena pagrindinių lokacijų, buvo paskelbta raudonąja zona. Kūrėjai privalėjo užsidaryti saugiame burbule ir nekontaktuoti su miesto gyventojais – tik tokiu būdu jiems buvo leista tęsti darbus.
Prodiuseriai džiaugiasi, kad pirmą kartą per jų bendradarbiavimo su E. Vėlyviu patirtį, šio režisieriaus filmas gavo N-16 amžiaus cenzą.
„Tai buvo maloni žinia, nes įprastai mus nulinčiuodavo ir skirdavo N-18. Džiaugiamės, kad dabar ir jaunesni žiūrovai galės ateiti į kino teatrą, susipažinti su E. Vėlyvio kūryba ne telefone ar planšetėje, o didžiajame ekrane. Reginys išties yra jo vertas, – sakė prodiuserės. – Mes manome, kad filmas labai aktualus įvairaus amžiaus visuomenei ir nuoširdžiai pritarėme Emilio idėjai kurti filmą apie įvykius, kurie vyko gana neseniai – vos prieš 30 metų.“
Apie filmą
„Piktųjų karta“ yra skandinaviško tipo detektyvas – aštri šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kritika, įvilkta į tamsaus kriminalinio trilerio rėmus, persmelkta tradiciniu režisieriaus vizualiniu stiliumi ir pagardinta gyvais dialogais. Filmo „Piktųjų karta“ veiksmas vyksta mažame tvarkingame Lietuvos miestelyje, kur paradišką ramybę sudrumsčia netikėta žinomo žmogaus mirtis – tamsi praeitis pradeda lįsti iš šešėlio ir nuodyti elito susikurtą auksinį gyvenimą.
„Savamokslis lietuvių režisierius ir „enfant terrible“ E. Vėlyvis pristato impulsyviai įtemptą nenuspėjamą trilerį, kurį norėsis žiūrėti dar ir dar kartą, kad pastėbtumėte gudriai paslėptus pėdsakus iš kruvinos praeities“, – taip filmą pristatė Talino „Juodųjų naktų“ festivalio programos sudarytojas, kino kritikas Edvinas Pukšta.
E. Vėlyvis filmo scenarijų kūrė kartu su Jonu Baniu ir siekia parodyti, kaip mus vis dar veikia praeities patirtys ir sovietinio režimo traumos, kurios nuodija mūsų dabartinį gyvenimą ir daro mus piktais.
„Mes visi – piktųjų karta. Mus veikia praeities patirtys, sovietinio režimo traumos, iš kurių iki šiol vaduojamės. Filmas ypatingai aktualus šiuo metu, kai matome didelį visuomenės susipriešinimą. Tikiuosi, kad jis bus ne tik gera pramoga, bet ir leis reflektuoti apie tai, kaip gyvename“, – teigia režisierius.
Filmas kurtas ypatingomis karantino sąlygomis 2020-ųjų rudenį Vilniaus Lukiškių kalėjime, Medicinos mokslų bibliotekoje, šv. Jonų bažnyčioje, Venclovų namų muziejuje. Prie filmo gamybos prisidėjo Plungės savivaldybė ir miesto gyventojai: didžioji dalis filmo buvo filmuojama būtent ten.
Tai – penktasis Lietuvoje kuriamas pilnametražis režisieriaus E.Vėlyvio filmas. Filmas Lietuvos kino teatruose filmas bus parodytas 2022-aisiais.
Nuo spalio 14 dienos „Piktųjų karta“ bus rodoma visoje Lietuvoje.
Stengtasi parodyti pareigūnų darbą
Skandinaviško nuaro žanro detektyve „Piktųjų karta“ pasistengta parodyti ir pareigūnų darbą. Kaip būdinga režisieriui – be cukrinių pagražinimų ir perdėto heroizmo.
„Visiems filmavimo aikštelėje sakiau: chebra, turi būti realizmas. Tai yra mūsų pagrindas, nes kitaip žiūrovas nepatikės“, – sako E. Vėlyvis. Kita rimta užduotis – atitolti nuo juodosios komedijos žanro ir nerti į naujus vandenis – tamsų detektyvą, maksimaliai tiksliai sudedant visus dramaturginius taškus.
„Piktųjų kartoje“ jauną prokurorą vaidinantis aktorius A. Storpirštis prisiminė sceną, kurioje jis, atvykęs į mažą miestelį, prisistato vyresniam kolegai. Šį vaidinantis V. Kaniušonis nesureagavo į A. Storpirščio mandagiai ištiestą ranką ir jos nepaspaudė.
„Tai viena iš tų nejaukių situacijų – kai stovi su ištiesta ranka, – šypsosi aktorius. – Pamaniau, gal man rankos nepaduoda, nes mūviu pirštinę. Tiesiog natūraliai ją nusimoviau. Bet iškart įstojo Emilis: „Stop! Čia nereikia humoro“. Tai ir buvo vienintelė pastaba – nejuokauti.“
Tiek A. Storpirštis, tiek E. Vėlyvis su teisėsauga yra susidūrę realiame gyvenime. Režisierius laikosi nuomonės, kad jei yra padaryta klaidų – už tai reikia susimokėti, gerbiant įstatymus ir žmones, kurie savo profesijai paskiria gyvenimą. Tačiau tai neturi įtakos darbiniams procesams: filmuodamas kiną E. Vėlyvis visada randa bendrą kalbą su pareigūnais.
Kuriant „Piktųjų kartą“, komanda taip pat bendradarbiavo su policija. Su pareigūnais buvo aptartos kai kurios specifinės scenarijaus vietos, kad istorija būtų kuo įtaigesnė ir realiai įgyvendinta.