Likus kelioms savaitėms iki Biblijos veikėjo Jobo istorijos interpretacijos, pateiktos šiuolaikinės Rusijos kontekste, pasirodymo ekranuose, filmas pateko į internetą, kur jį jau peržiūrėjo apie 4 mln. žiūrovų. Apie tai pranešė pats filmo režisierius prieš juostos, kuri plačiuosiuose ekranuose pasirodys vasario 5 d., premjerą Maskvoje.
Filmas jau sukėlė audringus ginčus. Pavyzdžiui, stačiatikių aktyvistas Kirilas Frolovas pareiškė, kad „Leviatanas“ šmeižia Rusijos Stačiatikių Bažnyčią ir Rusijos valstybę. „Kai tau sako, kad tai „užsakytas“ filmas, sutikite, į tai nieko negalima atsakyti. Išversti kišenes? O kam? Už šių žodžių žmonės slepiasi ir nusuka nuo savęs veidrodį“, – į pretenzijas atsako A. Zviagincevas.
A. Zviagincevo „Leviatanas“ vasario 15 d. nominuotas „Oscaro“ apdovanojimui, o prieš tai jau gavo prestižinį „Auksinį gaublį“.
„Manau, kad A. Zviagincevas be galo drąsus žmogus, nes paėmė pinigus iš Kultūros ministerijos ir sukūrė, sakyčiau, skandalingą filmą, sukėlė tiek emocijų. Kadangi mačiau visus A. Zviagincevo filmus, darau išvadą, kad tai stipriausias kūrinys jo biografijoje“, – interviu DELFI pasakė kino kritikas E. Pukšta.
– Gerbiamas Edvinai, „Leviataną“ jūs pavadinote vienu iš stipriausių metų filmu. Jūsų manymu, ar jis užtektinai pripažintas Europoje?
– Mano nuomone, tai vienas iš geriausių 2014 m. filmų, bent jau man. Mačiau jį du kartus, ir norėčiau pažiūrėti dar kartą.
Manau, kad A. Zviagincevas be galo drąsus žmogus, nes paėmė pinigus iš Kultūros ministerijos ir sukūrė, sakyčiau, skandalingą filmą, sukėlė tiek emocijų. Kadangi mačiau visus A. Zviagincevo filmus, darau išvadą, kad tai stipriausias kūrinys jo biografijoje“. Pavyzdžiui, jei filmas „Jelena“ pasakoja labiau apie žmogų ir jo sąžinę, filmo „Leviatanas“ pirmame plane – korupcijos kritika visais įmanomais lygiais – pradedant valdžia, meru, ir baigiant Bažnyčia. Tokių dalykų taip pat niekada nebuvo.
Beje, kai filmą žiūrėjau antrą kartą, pastebėjau kelis nedidelius niuansus. Jame, pavyzdžiui, yra užuominų apie „Pussy Riot“. Informacija apie grupę viename iš epizodų transliuojama neva per televizorių, kurį žiūri veikėjas. Bet tai pakankamai paslėpta, todėl iš karto galima ir nepastebėti, tik kai žiūri antrą kartą ir stebi ne tik pagrindinį filmo veiksmą, bet ir foną.
Beje, dėl to, kas dabar vyksta Rusijoje, dėl necenzūrinių žodžių draudimo kine kenčia ne tik „Leviatanas“, bet ir kiti filmai.
Nemačiau platiesiems ekranams parengtos „Leviatano“ versijos, kuri nuo vasario 5 dienos bus rodoma Rusijos kino teatruose, neįsivaizduoju, kaip atrodys tos scenos, ar tie gabalai bus iškirpti...
– A. Zviagincevas sakė, kad necenzūriniai žodžiai filme bus įgarsinti iš naujo...
– Galima numanyti, kad dėl to gali gerokai nukentėti kai kurios veikėjų charakterio savybės... Ypač miestelio mero, nes būtent jo kalboje daug necenzūrinių posakių.
Dvasininkai, žinoma, per daug nesikeikia, bet jei ir jų kalba bus švelninama ir įgarsinama iš naujo, kas liks? Nors, kita vertus, filmo sušvelninti vis dėlto nepavyks, turint omeny jo pabaigą. Galbūt Rusijoje galiausiai bus iškelta keiksmažodžių draudimo problema. Juk išeina, kad tai cenzūra.
– Kiek šis filmas, kritikuojantis bažnyčią, ir svarbiausia – dabartinę valdžią, ir sukėlęs tokią audringą visuomenės reakciją, išsiskiria rusiško kino fone? Ar šis filmas „vienas lauke karys“, ar yra ir kitų drąsuolių?
– Kyla klausimas, kur žiūrėjo ir ką skaitė tie žmonės, kurie svarstė jo finansavimo paraišką. Juokingiausia, kad jie tą paraišką pasirašė. Kiek žinau, scenarijuje viskas buvo surašyta, galbūt pasikeitė tik kelios interpretacijos. Ir valdininkai dabar neturėtų rėkti, o turėtų prisiimti atsakomybę.
O kalbant apie rusišką kiną, nepasakyčiau, kad „Leviatanas“ vienas lauke karys. Tas pats „Kombinatas „Viltis“ – labai ryškus filmas. Jis ne prieš valdžią, bet prieš gyvenimą konkrečioje vietoje, Norilske. Pernai A. Zviagincevas buvo Rusijos kino festivalio „Kinotauras“ komisijos narys, o pagrindinį jo prizą 2014 m. gavo Jurijaus Bykovo drama „Kvailys“. Šį filmą galima vadinti „Leviatano“ broliu dvyniu. Jame taip pat kalbama apie giliai įsišaknijusią korupciją, ir apie miesto merą, ir apie tai, kad reikalus tvarko kriminalinės struktūros... Kaip ir „Leviatane“ parodyta, kad paprastam žmogui korupcijos įveikti neįmanoma. Buldozeris bet kokiu atveju nuvers tave patį.
„Leviatane“ taip nutinka ir Maskvos advokatui, kuriam pakerpami sparnai, ir pagrindiniam veikėjui. Kiek jis besipriešino, jį ne tik nuvertė, bet ir apkaltino tuo, ko jis nepadarė. Čia aš matau gudrų režisieriaus žingsnį, nes jis neparodo, kas iš tiesų nutiko jo žmonai. Ir tai gerai, nes šiuo klausimu galima diskutuoti.
– Ar stebite, kokios aistros verda aplink šį filmą?
– Stebiu įvykius, susijusius su „Leviatanu“. Rusų festivaliuose komisijos narių nuomonės apie tuos pačius filmus taip skiriasi. Ten filmai dažnai tiesiog sutrinami į miltus.
Žinoma, „Leviatano“ atveju suveikė ideologija, ir jis iškoneveiktas dėl ideologinių priežasčių.
Tai taip pat demonstruoja korupcijos lygį. Čia galėtume prisiminti, kad Rusijos kultūros ministras atšaukė vizitą į Kanus ir nežiūrėjo filmo kartu su visais. Bet atskrido į Venecijos kino festivalio uždarymą, kur buvo rodomas Andrejaus Končalovskio „Baltosios laiškanešio Aleksejaus Triapicyno naktys“, beje, taip pat nuostabus filmas.
Ir dar viena detalė... Filmą „Oscaro“ apdovanojimui Rusijoje turi pasiūlyti vietos komisija, kuri, savaime suprantama, dažnai būna susijusi su valdžios struktūromis.
– Bet visai neseniai į šią komisiją pateko naujų žmonių. Tai, ko gero, ir atvėrė filmui kelią į „Oscarą“...
– Taip, ir dar A. Zviagincevui pasisekė, nes A. Končalovskis atšaukė savo filmą iš galimų pretendentų sąrašo. Tai taip pat drąsus poelgis. Tai reiškia, kad toli gražu ne visi ekspertai palaiko Rusijos kultūros ministeriją ir jos strategiją.
O juk oficialūs kanalai nutylėjo apie filmo triumfą „Auksinio gaublio“ apdovanojimuose, lyg nieko nebūtų įvykę.
– O tie, kurie pranešė, rodė A. Zviagincevo interviu ištraukas, kur jis buvo priverstas atsakinėti į klausimus, ar jo filmo nefinansavo JAV, ir ar jis neturi vilos Kalifornijoje.
– Tai jau provokacija. Bet filmas jau taip išpopuliarėjo, kad atgal kelio nebėra. Žinoma, jo prodiuseriai galbūt negaus tokio pelno, kokį tikėjosi gauti, bet taps žinomi Vakaruose. Ir jau galiu spėti, kad kitą A. Zviagincevo filmą finansuos ne tik Rusija, bet ir Europa. Ir tai didelis jo laimėjimas. Įdomu, kaip viskas klostysis po vasario 5 d. numatytos premjeros, bet kokiu atveju, filmą verta pažiūrėti, tik aš raginčiau nežiūrėti jo piratiniais kanalais. Juk A. Zviagincevas transliuoja ne tik antiputinišką ar antirusišką žinią, bet ir demonstruoja puikų reginį, filme skamba užburianti Philipo Glasso muzika, pribloškia operatoriaus darbas. Abu kartus filmą mačiau dideliame ekrane ir abu kartus laikas prabėgo nepastebimai. Manau, žmonės patys save baudžia, žiūrėdami šį filmą kompiuterio monitoriuje.
– Kokios, jūsų nuomone, filmo galimybės gauti „Oscarą“?
– Iš visos širdies linkiu Andrejui Zviagincvui gauti „Oscarą“, nors visi filmai, pretenduojantys į šį apdovanojimą, man vertingi ir brangūs. Ir Mauritanijos „Timbuktu“, ir estų filmas. Tai tikras jų filmo „Mandarinai“ triumfas, estai dar niekada nebuvo taip aukštai pakilę. Pasirodo, ir maža šalis gali užkariauti Olimpą. Tai be galo džiugina. Ir vis dėlto manau, kad teisingiausias sprendimas būtų apdovanoti A. Zviagincevą. Linkiu jam sėkmės!