Praėjusiais metais nemažai kalbų sukėlė aštuonių minučių trukmės atvira scena prancūzų filme „Žydra spalva – šilčiausia“. Vaizdinga lesbiečių sekso scena tokia atvira ir ištęsta, kad Abdellatifo Kechiche‘o trijų valandų trukmės kino filmas galėjo būti pavadintas pornografiniu. Vis dėlto nepaisant kylančių diskusijų dėl 52-ejų filmo režisieriaus A. Kechiche‘o moralinės teisės filmuoti dvi į kūnų mazgus susiraizgiusias jaunas aktores, šis filmas Kanų kino festivalyje pelnė „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą ir sulaukė kuo puikiausių recenzijų. Dauguma kritikų nemano, kad „Žydra spalva – šilčiausia“ – tai pornografinis filmas, o yra linkę šią juostą vertinti kaip nuoširdžią ir nepalaužiamą pirmosios meilės istoriją, rašo BBC.
Vertėtų pastebėti, kad tai – ne vienintelis tokio pobūdžio filmas. Žvelgiant į 2013 m. sukurtų kino juostų sąrašą, susidaro įspūdis, kad šiuolaikinių režisierių galvoje – vien seksas. Dar vienu praėjusių metų favoritu tarptautiniuose filmų festivaliuose tapo filmas „Glorija“ (Gloria). Tai atviras komedijos ir dramos žanrų junginys, kuriame pasakojama daugiau nei penkiasdešimt kartų išsiskyrusios čilietės, linkusios į vienos nakties nuotykius, Paulinos Garsios istorija. „Rojus: Meilė“ („Paradise: Love“) filme pasakojama vienišos motinos, atostogauti išvykusios į Keniją, istorija. Moteriai svečioje šalyje gyvenantys vyrai teikė ne tik gido paslaugas. Francois Ozono „Jauna ir graži“ („Jeune ar Jolie“) pasakojama mergaitės pagal iškvietimą karjerą pradėjusios Paryžiuje gyvenančios moksleivės istorija.
Gwyneth Paltrow ir Markas Buffalo, pavargę nuo pasaulio gelbėjimo misijos filme „Keršytojai“ („Avangers“), nusifilmavo dramoje „Thanks for Sharing“ apie paramos grupę, skirtą priklausomiems nuo sekso. Michaelis Winterbottomas ir Steve‘as Cooganas sukūrė filmą „The Look of Love“ apie Paulą Raymondą – vieną turtingiausių striptizo klubų savininkų ir pornografijos kūrėjų. Dar vienas biografinis filmas – „Lovelasas“ („Lovelace“). Šioje kino juostoje nusifilmavo aštuntajame dešimtmetyje revoliucinį pankroko hitą „Deep Throat“ atlikusi Amanda Seyfried. Pastaruoju metu matytas filmuose „Laiko kilpa“ („Looper“) ir „Tamsos riterio sugrįžimas“ („Dark Knight Rises“) Josephas Gordonas Levittas filme „Donžuanas“ („Don Jon“) atliko keletą kartų per dieną pornografiją žiūrinčio barmeno vaidmenį.
Šiais metais tendencija nesikeičia. Žiūrovių įvertinimui pateikiami kupini erotikos amerikiečių filmai. Režisierės Stacie Passon „Smegenų sukrėtimas“ („Concussion“) – tai drama apie vidutinio amžiaus motiną, kuri tampa prostitute. „Žigolo“ („Fading Gigolo“) – tai režisieriaus Johno Turturro kurta komedija, kurioje pats režisierius atlieka eskorto paslaugomis besiverčiančio buvusio floristo vaidmenį. Vis dėlto daugiausiai kalbų sukėlusi režisieriaus Larso von Triero „Nimfomanė“ („Nymphomaniac“) – tai ekscentriškas eksperimentinis keturių valandų trukmės kūniškų geidulių kupinas filmas.
Slaptas filmavimas
Turbūt tai, kad daugybės naujų kino juostų veiksmas vyksta būtent miegamajame („Nimfomanės“ atveju visur, išskyrus miegamąjį), neturėtų kelti didelės nuostabos. Britų kino kritikas Henry Fitzherbertas įsitikinęs, kad seksualumą išlaisvino pornografijos plitimas: internetas pilnas pornografijos svetainių, dviprasmiškų muzikos vaizdo įrašų ir gašlių asmenukių socialiniuose tinkluose, todėl, anot H. Fitzherberto, sekso scenos kine nebėra tabu. Vis dėlto dėl šių internetinių vaizdų gausos žmonės vis rečiau nori mokėti už galimybę stebėti tokius vaizdus kino teatrų ekranuose.
„Nors dalį žiūrovų vis dar galima suvilioti pikantiškų scenų pažadais, dėl interneto daromos įtakos tokių atsiranda vis mažiau: pornografija prieinama internetinėje erdvėje, todėl nė vienas turintis kompiuterį ar mobilųjį telefoną neis žiūrėti „Nimfomanės“ vien dėl sekso scenų“, - įsitikinusi kino kritikė Anna Smith.
„Pastaruoju metu seksualinio pobūdžio turinys nebėra pelningas“, - mano dar vienas kino kritikas Jonathanas Romney. „Populiariojo kino žiūrovų tai paprasčiausiai nedomina, bent jau didžiuosiuose ekranuose.
Šie paminėti filmai neabejotinai yra rimti. Taip vadinamos seksualinio pobūdžio scenos – tai ne vienintelis šiuos filmus vienijantis bruožas. Visi šie filmai verčia susimąstyti ir brandžiai pažvelgti į veikėjus. Nors šių filmų kūrėjus galima būtų apkaltinti, kad jie nepalieka vietos žiūrovų fantazijai, šios atviros scenos skirtos pagrindinių veikėjų požiūriui perteikti, o ne nešvankioms žiūrovų mintims patenkinti. Tai, ką matome, nėra tik naujoji filmų apie seksą banga. Tai nauja filmų, kuriuose seksas pateikiamas kaip gyvenimo dalis, banga.
Saulėlydžio striptizas
Nėra aišku, ar kino pramonė kada nors begėdiškumu prilygs televizijai. 2013 m. lapkričio mėn. Evan Rachel Wood skundėsi socialiniame tinkle „Twitter‘, kad iš filmo „Neišvengiama Čarlio Kantrimano mirtis“ („Charlie Countryman“) teko išimti oralinio sekso sceną, tačiau „scenos, kuriose žmonės miršta, nes jiems peršaunama galva, yra paliktos“. Iš esmės galima teigti, kad smurtas šiandieniniuose populiariuosiuose holivudiniuose filmuose yra priimtinas, tačiau sekso scenos – ne.
„Manau, kad Holivudas ir toliau vengs atviro seksualumo demonstravimo“, - įsitikinęs kino reporteris Davidas Grittenas. „Jiems paprasčiau kurti visai šeimai skirtą turinį, nes tai garantuoja didesnį pelną – juk parduodama daugiau bilietų. Žinoma, kartkartėmis seksas vis dėlto įsliuogia į holivudinius filmus (...)“, - pridūrė jis.