Taip yra todėl, kad serialo kūrėjai konsultavosi su šachmatų sunkiasvoriais, įskaitant trenerį Bruce‘ą Pandolfini (jis pasiūlė romaną, kuriuo remiantis ir sukurtas serialo scenarijus) ir šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą, buvusį pasaulio šachmatų čempioną. Jis laikomas vienu geriausių visų laikų šachmatų žaidėjų.
Siekdamas išsiaiškinti, kokią įtaką serialo „Valdovės gambitas“ kūrimui turėjo G. Kasparovas, „Slate Magazine“ žurnalistas Nitishas Pahwa su šachmatų didmeistriu kalbėjosi apie šį serialą bei jo kūrimo užkulisius. Redaguotą ir patrumpintą interviu pateikia slate.com.
Kaip jūs įsitraukėte į serialo „Valdovės gambitas“ kūrimą ir koks galiausiai buvo jūsų vaidmuo šiame procese?
Mane atvedė du šaltiniai. Pirmiausia sulaukiau skambučio iš B. Pandolfini, [kuris buvo serialo konsultantas šachmatų klausimais]. Aš jį labai gerai pažįstu. Bruce‘as pasakojo įsitrauksiantis į šį projektą. Jis taip pat sakė, kad [serialo „Valdovės gambitas“ režisierius ir scenaristas] Scottas Frankas norėtų su manimi pasikalbėti.
Maždaug tuo pat metu – iš tiesų net nebepamenu, kokia buvo šių įvykių eilės tvarka – sulaukiau žinutės iš savo draugų, serialo „Sostų karai“ („Game of Thrones“) kūrėjų Davido Benioffo ir [D.B.] Weisso. Jiedu yra labai geri Scotto draugai. Jie taip pat pasakė: „Scottas kuria šį tą įdomaus, susijusio su šachmatais, tad jis nori su tavimi pasikalbėti“.
Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mudu su mano žmona apsilankėme „Boulud Sud“, Aukštutiniame Vestsaide esančiame restorane. Ten buvo ir Scottas, ir Bruce‘as, ir dar keletas žmonių, dirbusių su Scottu. Mes šauniai pasišnekėjome.
Scottas buvo sužavėtas, kai pasakiau, kad žiūrėjau serialą „Godless“ ir jis man patiko. Pirminė jo mintis iš tiesų buvo pakviesti mane vaidinti Vasilijų Borgovą.
Scottas pasakė: „Gari, kad jaustumėtės drąsiau, galbūt jūsų gražioji žmona galėtų vaidinti seriale jūsų personažo žmoną?“. Pasiūlymas buvo viliojantis, tačiau aš atsakiau: „Bijau, kad mano įtemptas grafikas neleis skirti užtektinai laiko – juk jūs kalbate apie du ar tris mėnesius“.
Tai pakankamai rimtas įsipareigojimas – V. Borgovas yra vienas svarbiausių serialo veikėjų. Tačiau aš pasakiau: „Žiūrėkite, gal pakalbėkime apie serialą? Galbūt galėčiau prisidėti – siūlau savo patirtį ir pagalbą, kad užtikrinčiau, jog šachmatų partijos atrodytų tikroviškai“. Mat žiūrint daugumą filmų apie šachmatus galima justi, kad jie buvo sukurti pagal Holivudo supratimą. Juose kažko trūksta: sinergija, psichologija, kūno kalba pateikiama visai ne taip, kaip turėtų.
Turiu prisipažinti, kad anksčiau Walterio Teviso knygos, pagal kurią ir sukurtas serialo scenarijus, skaitęs nebuvau. Grįžęs nedelsdamas šią knygą perskaičiau. Tada vėl susitikome su Scottu. Aš pasakiau: „Man regis, galiu šito imtis, tad man reikės scenarijaus. Keletą kartų viską aptarėme, tačiau svarbiausias susitikimas įvyko Berlyne. Peržvelgėme visą scenarijų. Aš pasakiau: „Žiūrėkite, yra trys atvejai, kuriais, mano manymu, galėčiau pagelbėti. Pirma, suprantama, neabejotinai galiu padėti paaiškindamas apie žaidimo niuansus. Nepaprastai svarbi yra kūno kalba, tai, kaip liečiamos figūros – visi šie dalykai suteikia žiūrovams įspūdį, kad jie stebi tikrus žaidėjus“.
Tęsiau toliau: „Antra, turite užtikrinti, kad rodomos partijos atrodytų tikroviškai. Serialą žiūrės krūva šachmatininkų. Pamatę, kad partijos atrodo netikroviškai, jie pasakys, jog serialas yra nesąmonė. Daugelis filmų apie šachmatus arba filmų, į kuriuos įtraukiami šachmatų epizodai, pilni klaidų: figūros sudėliotos netinkamai, lenta pasukta 90 laipsnių kampu.
Filmas apie šachmatų žaidėjus ir šachmatų turnyrus privalo būti įtikinamas ir tikroviškas. O šioje srityje nusimanantys žmonės turi suprasti, kad partijos yra tikros“. Problema ta, kad W. Tevisas savo knygoje aprašė šachmatų partijas, tad reikėjo jas seriale vaizduoti kaip įmanoma panašesnes į pavaizduotas knygoje.
Tačiau W. Teviso aprašymai yra, sakykime, kiek mėgėjiški. Tad tariau: „Pasišnekėkime su Bruce‘u, išrinksime svarbiausias partijas. Aš atrinksiu keletą partijų ir iš esmės jas kiek patobulinsiu – pakeisiu jas taip, kad užtikrinčiau, jog atrodytų, kaip realūs mačai, bet nenutolsiu nuo aprašymo knygoje“. Tad tokia buvo antroji sritis, kurioje galėjau būti naudingas.
Trečioji sritis buvo susijusi su tuo, kad knygoje vaizduojama Sovietų Sąjunga. Knygoje neįtraukti KGB žmonės. Pasakiau: „Jei rodome septintajame dešimtmetyje į Vakarus su šeima išvykstančius Sovietų Sąjungos čempionus, juos privalo lydėti KGB vyrukai“.
Dauguma mačų nebuvo sudėtingi, tačiau didžiausią iššūkį kėlė paskutinė kova. Problema ta, kad seriale „Valdovės gambitas“ aiškiai turėjo būti pavaizduota paskutinioji kova. Žinoma, galėjau atrinkti epizodus iš kitų partijų, tačiau tai labai prieštarautų knygos dvasiai. Tad kaip man pavyko rasti tinkamą visą partiją, kurioje buvo apie 40 ėjimų, atliktų komplikuotoje situacijoje? Be to, yra vienas labai svarbus elementas – Benny [Wattso] ir jo komandos skambutis iš Niujorko. Vadinasi, partija turėjo būti komplikuota. Aptikau keletą mačų ir iš jų išrinkau vieną: Patrickas Wolffas prieš Vasilijų Ivančuką, „Biel Interzonal“ turnyras, 1993-ieji.
P. Wolffas, prabėgus keletui dienų po serialo pasirodymo, atsiuntė man žinutę – jis atpažino mačą. Tai yra nelabai žinoma partija, tad P. Wolffas paklausė: „Gari, kaip tau išvis pavyko ją atkapstyti?“.
Atsakiau: „Turėjau apsibrėžęs konkrečius parametrus – gambitas, tam tikras likusių figūrų skaičius. Tad, iš esmės, galiausiai liko 700 mačų“. Tai nebuvo tobulas pasirinkimas, nes viskas nebuvo taip komplikuota, kaip man norėjosi, bet jis atitiko aprašymą knygoje: atidėjimas, komplikuota padėtis. Nepaisant visko, stumiamas bokštas. Bokštas įstrigo centre. Prisiminiau didžiąją dalį žaidimo aprašymo ir, manau, tai buvo naudinga, nes jame buvo kulminacija, o kulminaciją žmonės visada atsimena.
Kaip Benny skambutis iš esmės atspindi realią situaciją, kuri galėjo susiklostyti tokiame milžiniškos svarbos tarptautiniame turnyre?
Man atrodė svarbu susieti jį su ankstesniais Beth komentarais, kad sovietų stiprybė slypi gebėjime analizuoti žaidimą komandoje. Būtent taip ir nutiko. Šiuo atžvilgiu Elizabeth Harmon skiriasi nuo [Bobby] Fischerio, mat B. Fischeris visuomet buvo savarankiškas ir niekados niekuo nepasitikėjo.
Scottas sakė sulaukęs skambučių iš draugų, kurie kalbėjo: „Garis šauniai padirbėjo, tačiau neįmanomas dalykas, kad 1968-aisiais kažkas galėtų paskambinti iš Niujorko, o KGB tuo metu nerinktų visų duomenų“. Aš tebemanau, kad tai buvo autentiška.
Įsivaizduokime, kad Maskvoje 1968-aisiais vyksta turnyras, staiga kažkas viešbutyje esančiam Jungtinių Valstijų žaidėjui paskambina iš Niujorko, KGB įrašo kiekvieną žodį iki paskutinio kablelio. Tačiau tais laikais ir toje santvarkoje negyvenę žmonės neįvertina vieno niuanso: taip, viskas įrašinėjama, tačiau kol informacija pasiektų V. Borgovą, gerokai užtruktų, nes [KBG pareigūnai] turėjo pranešti savo vadams, o turint omenyje, kad skambutį ir mačą skyrė vos pora valandų, nebuvo jokios tikimybės, jog informacija spės pasiekti V. Borgovą. Tad pasikartosiu: mano manymu, sugebėjome šį epizodą pateikti tikroviškai.
Panašus klausimas būtų apie Elizabeth pasiklausymus arba situaciją, kai rusų žaidėjas konsultuojasi su kitu žmogumi. Ar tai lygiai taip pat atitinka realybę?
Visiškai. Konsultavimas buvo įmanomas. Buvo padaryta pertrauka. Knygos kulminacija nėra į tai orientuota, bet, mano manymu, tai nepaprastai svarbus elementas, nes tokiu būdu mokomasi iš oponentų. Visa knyga yra apie iššūkių įveikimą, mokymąsi iš priešininkų ir štai tokio pobūdžio komandinį darbą. Tai nėra būdinga amerikiečiams. Manau, kad tai buvo vienas iš Beth triumfo elementų.
Vienas mano kolega priklausė mokyklos šachmatų klubui, jis dažnai keliaudavo ir žaisdavo tokiuose turnyruose. Jo teigimu, dauguma seriale pavaizduotų žaidimo aspektų, pavyzdžiui, išskirtinės žaidėjų manieros, žvilgsniai, užsikirtimai, figūrų ėjimo ypatumai, yra tikroviški ir atitinka jo patirtį. Ar jūs prisidėjote prie šios atmosferos kūrimo?
Amerikietiškuosius turnyrus palikau Bruce‘ui. Patarinėjau dėl svarbiausių varžybų. Tačiau stengiausi suteikti kaip įmanoma daugiau patarimų apie tai, kokia būna skirtingų šachmatų žaidėjų reakcija. Bruce‘as išties puikiai padirbėjo kurdamas Jungtinių Valstijų turnyrų atmosferą. Mano draugai, žiūrėję serialą, pripažįsta, kad tai nuostabiai panašu netgi į šiandieninę jų patirtį, nors šiandien viskas kitaip, egzistuoja kompiuteriai, mobilieji telefonai. Tačiau turnyrų atmosfera, visas tas jaudulys, mokiniai ir globotiniai – visa tai tebėra.
Pratęskime technologijų temą. „Valdovės gambitas“ neabejotinai yra laikotarpio niuansus perteikiantis kūrinys, jis vaizduoja septintąjį dešimtmetį, Šaltojo karo metą. Jūsų manymu, ar panaši įtraukianti istorija apie šachmatus galėtų būti perkelta į šiuos laikus?
Ne, ne. Šachmatai pasikeitė. Istorijos grožis tame ir slypi, kad ji vaizduoja septintojo dešimtmečio Ameriką. Tai galima palyginti su filmų apie Jameso Bondą serijomis: šį personažą galima apgyvendinti dabartyje, tačiau naujausi filmai turi mažai ką bendro su pirmaisiais.
Visa Elizabeth Harmon istorija iš tiesų yra Bobby Fischerio istorija, tik moteriška jos versija. Joje yra ir vaistai, psichiką veikiančios medžiagos, alkoholis. Labai sudėtinga būtų tokią istoriją ištraukti iš septintojo dešimtmečio ir perkelti ją kitur. Girdėjau daug kalbų apie naują serialo sezoną. Nesikalbėjau apie tai su Scottu, tačiau naujas sezonas būtų milžiniškas iššūkis, nes, visų pirma, nebeturėtume knygos, o antra – kadangi viskas baigiasi 1968-aisiais Maskvoje, kas galėtų būti toliau? Kur ji galėtų judėti iš šio taško? Tačiau juntamas spaudimas filmuoti tęsinį. Jeigu kūrėjai nutars judėti šia kryptimi, aš neabejotinai bandysiu jiems pagelbėti.
Ar jums realybėje teko susidurti su tokiais dalykais kaip E. Harmon priklausomybė nuo psichiką veikiančių medžiagų? Kokią įtaką tai daro žaidimui?
Šiomis dienomis – ne, bet šeštajame, septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje tokie dalykai nebuvo retenybė. Mažiausiai du pasaulio čempionai turėjo rimtą priklausomybę nuo alkoholio – tai Aleksandras Aliochinas ir Michailas Talis. Šiandien tai būtų neįmanoma, nes ne tik žaidimui, bet ir pasirengimui būtinas tam tikras susikoncentravimo lygis.
Ką jūs manote apie Sovietų Sąjungos, jos žaidėjų ir jų dominavimo tuo laikotarpiu vaizdavimą?
Jis yra tikroviškas, kiek tai įmanoma. Galima teigti, kad svarbiausieji žaidėjai turėtų būti santūresni. Tačiau visgi pasižiūrėjus į V. Borgovą, jame galima atpažinti, tarkime, Boriso Spaskio elgesio bruožus. Tai draugiškumas netgi žaidėjų iš Vakarų atžvilgiu, užsidegimas dėl šachmatų. Visos tos patalpos, labai aukštos lubos – tai tikrai atspindi Sovietų Sąjungą. Pasaulio pirmenybių mačus prieš [Anatolijų] Karpovą žaidžiau tokiose vietose.
Reportažai ir laidos taip pat labai tikroviški. 1972-aisiais JAV visuomeninis transliuotojas rodydavo kasdienius pranešimus, kuriuos vedė Shelbourne‘as Lymanas. Mano amžiaus žmonės gali patvirtinti, kad 1972-aisiais, kai B. Fischeris kovojo su B. Spaskiu, tai buvo viena populiariausių transliacijų – o gal ir pati populiariausia.
Na, o paskutinės serialo akimirkos, kai Beth išeina į parką, irgi labai būdingos sovietinei tradicijai.
Ar čempionas galėtų žaisdamas vienu metu nugalėti tris Amerikos žaidėjus?
Iš esmės tai įmanoma. Tai didelis iššūkis, bet įmanoma. Ar būčiau galėjęs tą padaryti, kai buvau pasaulio čempionas? Tikrai nesilažinčiau. Nesakyčiau, kad toks variantas yra labai tikėtinas, tačiau jis realus. Svarbus yra psichologinis veiksnys. Matėme, jog jie buvo priblokšti, o ji – labai agresyvi, dinamiška. Ji buvo labai greita. Galiausiai greitis čia tampa svarbiausiu dalyku, o ji išties greita. Todėl toks variantas įmanomas, turint omenyje jos susikoncentravimą, greitį, stiprybę ir savotišką įniršį bei jų neryžtingumą ir, sakyčiau, baimę.