Nobuo Masatasa raidos psichologijos srityje atliktas darbas atskleidė labai įdomų faktą – trejų metų vaikai kompiuterio ekrane greičiau pastebi gyvates, o ne gėles. Christofo Kocho tyrimas padėjo išsiaiškinti įdomų faktą: smegenų dešinysis migdolinis kūnas – smegenų sritis, siejama su baime – intensyviau reaguoja į gyvūnų, o ne į žmonių, gamtos vaizdų ar įvairių objektų atvaizdus, nors būtent jie civilizuotam žmogui turėtų kelti didesnį siaubą, rašo filmmakeriq.com.
Tai gali paaiškinti, kodėl ir kaip kuriami į kino sales mases pritraukiantys siaubo filmai, kodėl jie vaizduoja konkrečias pabaisas ir siaubūnus – pavyzdžiui, itin aštriais dideliais dantimis ar milžiniškos gyvatės pavidalo. Baimė būti suvalgytam gyvam paaiškina tokių siaubūnų kaip Drakula ir Hanibalas Lekteris polinkį į kanibalizmą.
2010 metais Friedricho Schillerio universiteto mokslų daktaras Thomas Straube atliko tyrimą, kurio metu smegenų skenograma atskleidė dar vieną itin įdomią tendenciją: iš tikrųjų siaubų filmai migdolinės smegenų srities reakcijų neaktyvuoja. Paaiškėjo, kad patiriamas siaubas aktyvuoja visai kitas smegenų sritis –atsakingas už vizualinės informacijos apdorojimą, savęs suvokimą, planavimą, dėmesio sutelkimą ir problemų sprendimą.
Taigi siaubo filmai mūsų iš tikrųjų negąsdina – bent jau tiek, kad smegenyse prasidėtų reikiami cheminiai procesai. Tad kas iš tikrųjų vyksta?
Kas yra tas siaubas?
Prieš pabandant psichologiniu požiūriu paaiškinti, kodėl žmones taip traukia siaubo filmai, pirmiausia derėtų pasidomėti, kuo tas siaubas toks patrauklus. Psichologas Glennas D. Waltersas įvardija tris veiksnius, lemiančius tą savotišką siaubo filmų žavesį .
Pirmasis yra įtampa, kurią sukuria mistika, nežinomybė, kraujo nuojauta ar patiriamas šokas. Tai vieni iš įprasčiausių ir lengviausiai įvardijamų siaubo elementų, o jų perteikimas kino ekrane – atskiras mokslas.
Antrasis veiksnys yra aktualumas, savotiškas susitapatinimas su tuo, ką matome ekrane. Norint sukurti siaubo filmą, kuris pritrauktų žiūrovų, jis turi būti aktualus potencialiems kino salių lankytojams. Toks aktualumas gali būti kad ir pats universaliausias – universali mirties ar nežinomybės baimė. Neblogai veikia ir kultūrinis susitapatinimas, socialiniai klausimai. Siaubo filmai gali būti skirti ir konkrečiai auditorijai – pavyzdžiui, paaugliams. Galiausiai asmeninis susitapatinimas – žiūrovas gali tam tikra prasme susitapatinti su pagrindiniu veikėjų arba pajusti ryšį su bloguoju veikėju ar jo aukomis.
Paskutinis, tačiau ne ką mažiau svarbus, veiksnys – žinojimas, kad tai, kas rodoma ekrane, yra netikra, išgalvota, to iš tikrųjų nėra. Nors pastarųjų laikų siaubo filmai itin tikroviški, visi puikiai supranta, kad tai, kas rodoma, yra išgalvota. Haidtas, McCauley ir Rozinas 1994 metais atliko labai įdomų tyrimą: jie prašė studentų žiūrėti itin baisių dokumentinių filmų. Vaizdai buvo tokie trikdantys, jog net visi tyrimo dalyviai sugebėjo juos išžiūrėti iki galo.
Keisčiausia tai, kad tie patys jauni žmonės moka pinigus ir eina į kiną žiūrėti dar baisesnių vaizdų. Taip yra dėl labai paprastos priežasties: jie puikiai supranta – tai, ką mato ekrane, tėra fikcija. Paaiškinimas gana banalus: eidami į kino teatrą, iš anksto žinome, kad laukia akistata su išgalvota realybe. Neretai pats filmas – operatoriaus darbas, muzikinis takelis, net juodasis humoras – duoda aiškiai suprasti, kad tai, kad vyksta ekrane, yra netikra.
Tai taip pat paaiškina, kodėl visi prisimename vaikystėje matytą kokį siaubo filmą, kuris tuomet atrodė siaubingai gąsdinantis, o dabar kelia tik juoką. Vaikams žymiai sunkiau atskirti tikrovę nuo pramanų – ypatingai tais atvejais, kai tai rodoma dideliame kino teatro ekrane.
Remiantis G. D. Walterso teigimu, filmai, kurie žiūrovams kelia didelę įtampą, jiems viena ar kita prasme pasirodo artimi, o tokį įspūdį faktas, kad tai nerealu, tik dar labiau sustiprina.
8 teoriniai bandymai paaiškinti, kodėl mus traukia siaubo filmai
Taigi tarsi išsiaiškinome, kas yra tas siaubas. Dabar beliko rasti atsakymą į klausimą, kodėl žmonėms jis patinka.
Psichoanalitikų bendruomenė, įskaitant ir patį Sigmundą Freudą, teigia, kas siaubo prigimtis – slėpininga, tai įvaizdžių ir minčių, priskiriamų primityviajam id, kurį slopina civilizuotas ego, iškilimas į paviršių. Carlas Gustavas Jungas teigė, kad siaubo filmai aktyvuoja pirmapradžius archetipus, glūdinčius giliai mūsų kolektyvinėje pasąmonėje – tokie įvaizdžiai kaip šešėlis ir motina siaubo žanre atlieka ypatingą vaidmenį. Psichoanalizė nepaklūsta empirinei analizei, tad labai sunku pasakyti, ar šios idėjos nėra artimesnės filosofijos sričiai.
Kalbant apie graikų filosofo Aristotelio darbus, jis manė, kad žmones kaip magnetas traukia baisios istorijos (tais laikais siaubo filmų nebuvo) ir žiaurios dramatiškos pjesės, nes jos suteikia jiems progą išlaisvinti neigiamas emocijas – šis procesas dar vadinamas katarsiu. Naudojantis Aristotelio teorija, mes žiūrime agresija persmelktus filmus ir žaidžiame tokius kompiuterinius žaidimus, nes norime išlaisvinti ir atsikratyti agresijos. Deja, mokslininkai Aristoteliui turi blogą žinią – tyrimai atskleidė priešingą tiesą: iš tikrųjų matoma agresija žmones verčia dar agresyvesniais. Susikaupusį pyktį ir kitas neigiamas emocijas iš tikrųjų bent iš dalies neutralizuoja humoras ar erotika. Nepaisant to, siaubo filmų žiūrėjimo ir tam tikro baimės sumažinimo ryšys egzistuoja.
Vadinamoji sudirgimo perkėlimo (angl. Excitation Transfer) teorija – naujas požiūris į katarsį. Mokslų daktaras Dolfas Zillmannas 1978 metais tvirtino, kad siaubo filmų sukeliami neigiami jausmai iš tikrųjų sustiprina teigiamus jausmus – kai herojus pabaigoje triumfuoja. O kaip dėl filmų, kurių pabaigoje pagrindinį veikėja ištikti kraupi lemtis? Be to, keli nedideli tyrimai atskleidė, kad žmonių patiriamos teigiamos emocijos iš tikrųjų intensyviausios baisiausiose siaubo filmo vietose, o ne jam pasibaigus.
Kino teoretikas Noelis Carrollis siūlo idėją, kad siaubo filmai – smalsumo ir susižavėjimo produktas. Siaubas – neatsiejama normalios kasdieninės elgsenos dalis. Tamborini, Stiff ir Zillmanno tyrimai atskleidė, kad egzistuoja tiesioginis žmonių, kuriems priimtina įprastas normas paminanti elgsena, ir jų susidomėjimo siaubo filmais ryšys. Nepaisant to, tai nepaaiškina, kodėl kai kurie žiūrovai teigiamai reaguoja matydami, kaip tokių normų pažeidėjas (pavyzdžiui, nusikaltėlis ar neištikimas partneris) filmo siaubūno žiauriai pasiunčiamas į kitą pasaulį.
Toks „džiugesys“, kai blogai besielgiantieji gauna atpildą, kokio nusipelnė, siejamas su vadinamąja atpildo teorija (angl. Dispositional Alignment Theory). Mums patinka siaubo filmai, nes ekrane žiauriausiais būdais nužudomi žmonės to nusipelno. Kaip ten bebūtų, ši teorija leidžia suprasti, ką žmonės nori matyti siaubo filmuose, tačiau tiksliai tokio kino populiarumo nepaaiškina.
Dar vieną siaubo filmų fenomeną aiškinančią teoriją 1979 metais pateikė Marvinas Zuckermanas. Jis teigia, kad žmonės, atsidūrę gana aukštai vadinamoje Pojūčių paieškų skalėje (angl. Sensation Seeking Scale), dažniau renkasi tokias ekstremalias pramogas kaip atrakcionai, šuoliai su guma ar siaubo filmai. Taip, ekspertai nustatė ryšį, tačiau jis svarbus toli gražu ne visais atvejais. Net Zuckermanas pabrėžia, kad, analizuojant vos vieną aspektą, neatsižvelgiama į daug kitų svarbių dalykų, kurie skatina žmonių susidomėjimą siaubo filmais.
Vadinamoji lyčių socializacijos teorija (angl. Gender Socialization), kurią 1986 metais pristatė Zillmanas, Weaver, Mundorfas ir Austas siaubo filmus vertina kaip tam tikrą tradicinių lyčių vaidmenų koduotę. Tyrimai su paaugliais berniukais atskleidė, kad jiems, žiūrint siaubo filmą, smagiausia buvo akimirkomis, kai persigando kartu su jais buvusios merginos. Kalbant apie paaugles merginas, tomis akimirkomis, kai su jomis buvę vaikinai akivaizdžiai persigąsdavo nuo ekrane rodomo siaubo, joms buvo ne itin smagu. Siaubo filmai merginoms patiko labiau tais atvejais, kai jų palydovai elgėsi drąsiai ir lengvai susidorojo su baime. Tai gali būti vienas iš galimų paaiškinimų, kokį vaidmenį mūsų kultūroje atlieka siaubo juostos, tačiau jis jokiais būdais nepateikia tikslių argumentų, kodėl kai kurie žmonės siaubo filmus žiūri vieni, ir kas nutinka pasibaigus paauglystės periodui.
Galiausiai Davidas J Skalas pateikia įžvalgą, kad viskas gana paprasta – siaubo filmai yra mūsų visuomenės baimių atspindys. 6-ąjį XX amžiaus išpopuliarėję siaubo filmai apie pabaisas mutantus bylojo apie branduolinio karo baimę, 7-ojo dešimtmečio zombiai asocijuojasi su Vietnamo karu, „Košmaras guobų gatvėje“ – nepasitikėjimas valdžia, užgimęs po Votergeito skandalo. XXI amžiaus pradžioje vėl sugrįžo zombiai, kalbantys apie pandeminių virusų baimę. Nepaisant to, kad daug siaubų filmų galima lengvai paaiškinti remiantis būtent šia teorija, nemažai ir tokių, kurie į jos rėmus paprasčiausiai netelpa. Kaip ten bebūtų, siaubo juostos – universali kalba, peržengianti skirtingų kultūrų ribas.