Tvarkingai apsirengęs ir gražiai kalbantis Samuelis iki ausų įsimylėjęs gražiąją Penelopę, su kurios nuotrauka nesiskiria. Jaunuolis ketina pasipiršti ir kartu praleisti visą likusį gyvenimą. Bėda viena – jo gyvenimo meilę pagrobė ir atokioje miško trobelėje laiko piktasis Antonas ir jo brolis, tad Samueliui tenka ruoštis į pavojingą žygi jos gelbėti. Jis turi ginklą, gitarą, detalų veiksmų planą, net kunigą vestuvių ceremonijai atlikti. Nepasirūpinta tik vienu: pasidomėti, ko nori pati Penelopė.
Kad naujasis Davido ir Nathano Zellnerių filmas „Mergaitė“ („Damsel“) nėra įprastas vesternas, pasidaro aišku jau nuo pirmų jo scenų. Atrodytų, viskas kaip visada: gražios dykumų panoramos, žirgai, galvažudžiai, greitai įdarbinami ginklai ir pavojingi indėnai. Tačiau kažkur įsivėlė klaida. Piktas tavernos girtuoklis pasirodo esantis visai draugiškas vyrukas, pagrindinis veikėjas į miestelį įžengia vedinas ponio, kilpų mazgai nesiriša, ginklai nešaudo, o galiausiai ir pagrindiniai veikėjai pasirodo atliekantys visiškai priešingą funkciją, nei jiems derėtų.
Ištrauka iš filmo „Mergaitė“:
Toks ironiškas požiūris į žanro klišes nėra vien savitikslė parodija. Režisierių siekis – ne tik iššaukti šypseną, bet ir dekonstruoti egzistuojančius lyčių vaidmenis. Ir tam pagristai pasirinktas žanras, kuriame jau nuo Johno Fordo laikų moterys geriausiu atveju atlikdavo laimikio funkciją, o vyrai-herojai būdavo neproporcingai aukštindami. „Mergaitėje“ gi būtent Penelopė yra tvirčiausia ir stipriausia filmo personažė: protinga, savarankiška feministė, mokanti naudotis šautuvu ir nerodanti jokio pasigailėjimo savo skriaudėjams. Kartą pasirodžiusi ekrane, ji ne tik tampa viso filmo dėmesio centru, bet ir gana tiesiogine prasme sunaikina vesternui (ir daugeliui kitų kino ir literatūros žanrų) būdingo pasakojimo pamatus, nuolat ryžtingai diktuodama savas sąlygas.
Preparuoti ilgai gyvavusius ir į Vakarų kultūrą giliai įaugusius naratyvus – pavojingas darbas, tad neapsieina ir be šalutinių efektų. Intelektualiai žaismingas filmas stokoja intonacijos vientisumo ir apmaudžiai apsunksta nuo svetimkūnių: ne vietoje vulgarių pokštų, pernelyg dažnų ir kiek nuspėjamų siužeto vingių. Tačiau politiškai angažuotoje Berlynalėje, kur perdėtas, patoso pilnas tiesmukumas keliant opius klausimus nelaikomas blogo tono požymiu, „Mergaitė“ yra svarbus priminimas, kad politika galima užsiimti ir nepamirštant apie kiną.
Herojaus vaidmens nepavyksta užimti ir kitam festivalio vyrui – Sergejui Dovlatovui, kuriam savo naujausią filmą „Dovlatovas“ («Довлатов») skyrė Aleksejus Germanas-jaunesnysis. Talentingas ir daug žadantis rašytojas, aštunto dešimtmečio Leningradą jis dalinosi su kitu literatūros milžinu – Josifu Brodskiu. Savotiškai pasidalino ir likimą: pavargęs laukti, kol jo darbus išspausdins gimtoje šalyje, emigravo į JAV. Bet Nobelio premijos negavo. Kaip negavo ir galimybės sulaukti tikro pripažinimo: jo kūriniai išpopuliarėjo jau po ankstyvos rašytojo mirties, Tarybų sąjungai sugriuvus.
Toks protagonisto pasirinkimas jei ne drąsus, tai tikrai rizikingas, ypač Berlynalės konkursinės programos kontekste. Rusijoje mėgstamas ir skaitomas, už jos ribų Dovlatovas iki šiol žinomas geriausiu atveju tik kaip Brodskio draugas. Visgi, „Dovlatovas“ nėra nei konvencinis biografinis filmas. Jame aprėpiamas pernelyg trumpas laiko tarpas (vos kelios 1971-ųjų metų lapkričio mėnesio dienos),
o ir pats rašytojas vaizduojamas visada kiek iš šalies, antrame plane, kaip svetimas bet kuriam kontekstui: bendraujant su motina arba buvusia žmona, žurnalo redakcijoje, net draugų rate.
Filmo „Dovlatovas“ anonsas:
Nėra filme ir realistiško tam tikros epochos atkūrimo. Atvirkščiai, kiekviename žingsnyje – stilizacija. Visi veikėjai, nepriklausomai nuo jų amžiaus ir išsilavinimo, kalba vaizdinga, muzikalia literatūrine kalba, metro darbuotojai kuria eiles. Net ilgi, kruopščiai apskaičiuoti komunalinių butų planai, sudėtingas garso montažas, naudotas dar režisieriaus tėvo filme „Chrustaliovai, mašina!“ – ir tie čia kuria ne tikroviškumo, bet sapno, vaizduotės produkto, efektą.
To neslepia ir pats Germanas-jaunesnysis. Po filmo vykusios spaudos konferencijos metu jis prisipažino, jog filme vaizduojama epocha, jo manymu, yra paskutinis didelis kultūros pliūpsnis Rusijoje: vėliau talentingų kūrėjų būta, bet smulkesnių. Ir tai justi. „Dovlatovas“ – produktas nostalgijos niekada negyventam laikotarpiui, santykis su kuriuo susikūrė per mylimą literatūrą utopijos sukūrimo, o ne dokumentinės rekonstrukcijos pastanga. It antikvarinis atvirukas: gražus ir intriguojantis, bet tikrą prisiminimo ir bendrabūvio džiaugsmą sukeliantis tik pašvęstiesiems.
Kitas kūrinys, meno sumetimais atsisakantis istorinio tikslumo – Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („Transit“), tokio paties pavadinimo Annos Seghers romano ekranizacija. Filmo herojus – jaunas vokietis Georgas, pabėgęs iš koncentracinės stovyklos pasislepiantis nuo fašistų persekiojimų Paryžiuje. Bet neilgam: miestas okupuojamas, prasideda reidai ir valymai, o vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams – gauti tranzitinę vizą ir iškeliauti už Atlanto iš Marselio. Tokia galimybė yra, bet Georgui teks ją užsidirbti, perduodant kelis laiškus valdžiai nepalankiam rašytojui į viešbutį.
Formaliai įgyvendintas išnaudojant film-noir stilistikos elementus, „Tranzitas“ – tai detektyvas kvadratu. Nors romano veiksmas vyksta 1942-ais metais, Petzoldas atsisako kurti istorinę dramą ir perkelia veiksmą į šiuolaikinę Prancūziją, kviesdamas žiūrovą patį iš pokalbių nuotrupų sudaryti politinių aplinkybių paveikslą. Ir tai – tik vienas iš aibės galvosūkių, kuriuos režisierius pasiūlo išspręsti savarankiškai. Visos kortos ant stalo: kiekviena smulkmena – svarbi, kiekvienas kameros judesys – neatsitiktinis.
Filmo „Tranzitas“ anonsas:
Komentuodamas vis dar aštrią pabėgėlių problemą, režisierius suteikia jai išties egzistencinį gylį. Tranzitas kaip tarpinė būsena filme galiausiai pradeda reikšti savotišką limbą, neapibrėžtumo pilną egzistavimą, kuriam svetima bet kokia socialinę priklausomybę. Pabėgėliai – žmonės be vietos ir be žemės, kramtomi biurokratinio aparato, kuriam žmogus egzistuoja tik kaip savybių, leidžiančių išduoti vizą, rinkinys. Būtent todėl tapatybės praradimas ir jos paieškos tampa nuolat filme skambančiu leitmotyvu. Personažai pasirodo ekrane, tarsi praeities vaiduokliai, keičia vardus ir dokumentus, susidvejina ir išgaruoja vos nusisukus.
Be jokios abejonės, tokie žaidimai patiks ne visiems. Nors formalūs filmo sprendimai padiktuoti jame gvildenamų temų, nėra jokios priežasties manyti, kad filmas negalėjo būti mažiau reiklus žiūrovui. Tačiau, kad ir koks komplikuotas būtų jo audinio raštas, įdėjus pastangų, jo grožį gali įvertinti kiekvienas, tad priekaištauti dėl aukštai iškeltos kartelės paprasčiausiai nesinori. Juk, Dovlatovo žodžiais tariant, šiais laikais jau pats minties turėjimas yra heroizmas.