Apie ką mes čia…
Atvažiavęs į naktinę žvejybą su savo kaimynu Povilu, Justas net neįtarė, jog visai netrukus jam į galvą bus įremtas revolveris. O viskas dėl to, jog Povilas sužinojo, kad Justinas miegojo su jo žmona. Dabar Justas turi vos vieną valandą įtikinti jį nušauti žadantį Povilą, kodėl jis neturi to daryti. Ar vyrukui pavyks likti gyvam? Ar visgi naktinė žvejyba pavirs į kruviną žvejybą su lavonu ežero dugne? Viskas priklausys nuo Justino įtikinėjimo įgūdžių.
Kūrinio turinys
Štai ir sulaukėme dar vienos lietuviškos kino premjeros kine, kuri, tiesą sakant, kažkiek intrigavo dėl ganėtinai netipinio Tadui Vidmantui pasakojimo stiliaus. Visgi ankstesni jo filmai, išskyrus „Gautą iškvietimą“, turėjo labiau išplėtotus ir vientisus siužetus su keliomis juos papildančiomis siužetinėmis linijomis, buvo papuošti įvairiomis veiksmo vietomis ir neapsiribodavo dviejų personažų pokalbiais.
O čia gavosi visai atvirkštinis variantas, kuris labiau priminė teatro spektaklį negu vaidybinį filmą. Ir tai nėra blogai, nes yra filmai, kurių veiksmas irgi vyksta vienoje patalpoje ir jie apsiribodavo vos keliais personažais, kurie dėl gerai parašytų dialogų sugebėdavo išlaikyti žiūrovo dėmesį net ir kelias valandas.
Ir jeigu reikia pateikti kokį pavyzdį, tai, mano nuomone, geriausias tokio tipo kino projektas – 1981 metų „Vakarienė su Andre“. Kažko panašaus tikėjausi ir iš šio naujojo Tado Vidmanto filmo, kuris, deja, sugebėjo šiek tiek nuvilti.
Pirmiausia, manau, reikia pradėti nuo pliusų. O vienu iš jų tampa paprasta, bet išties intriguojanti siužetinė idėja, kuri ir išlaiko dėmesį iki pat finalinės scenos. Nes tikrai sunku nuspėti, kaip gi pasibaigs ši ne itin džiuginanti situacija, į kurią patenka pagrindiniai juostos herojai. Antra – humoras. Filme tikrai yra keli net labai vykę humoristiniai epizodai. Nesakau, kad visi juokeliai pasiteisina, bet komedijos žanrą šis filmas tikrai pateisina. O dabar einam prie minusų, kurie, mano nuomone, ir sugadino bendrą įspūdį.
Didžiausiu juostos pagaliu į ratus tapo labai netikroviškai pateiktos situacijos ir be galo neįtikinamai pristatyti dialogai, kurie šį kino filmą akimirksniu pavertė į teatrinį spektaklį didžiuliame ekrane. Ir jeigu viskas vyktų teatre, manau, nusiskundimų dėl to nebūtų, bet tai yra filmas, o kaip mes visi žinome, tai visai kitokia meno forma.
Taip pat filme ganėtinai silpna dramaturgija, todėl veikėjai kaip asmenybės atsiskleidžia iš labai jau vangios perspektyvos. Blogiausia dar ir tai, jog net nesinori simpatizuoti nei vienam iš jų. Justinas – idiotas su 22 centimetrų peniu, kuris neužsičiaupia pasakodamas visiškas nesąmones, o Povilas – pernelyg susikaustęs ir vartojantis skolintus bei ne į temą dialoguose įterptus keiksmažodžius.
Tad mes tiesiog gavome du apyriškius, bet nesugebančius patraukti dėmesio statistus, kurie karts nuo karto keikiasi, pajuokauja ir tuo pačiu dialogo pavidalu papasakoja apie savo gyvenimus. Ar tai veikia? Deja, bet ne.
Blogai yra ir su filmo tempu. Jo trukmė vos 73 minutės, bet jautėsi, lyg tai būtų dviejų valandų reginys. Nuobodžiauti teko ir dėl to, kad kai kurie epizodai elementariai kartojosi dėl tų pačių išsakytų juokelių.
Tačiau šokią tokią pramogą visgi galima gauti, nes filmas nepretenduoja į aukštąjį meną, o tiesiog bando pralinksminti žiūrovą. Tad bendrai – vienas iš silpnesnių Tado Vidmanto pilno metro projektų, kuris suteikia vienkartinę pramogą, bet ateityje jo nesinorės peržiūrinėti. Bent jau man.
Techninė juostos pusė
Užtat pagirti kūrėjus galima už visai neblogą techninę dalį. Kameros darbas, kaip ir dažniausiai būna lietuviškuose filmuose, kokybiškas ir malonus akims, o garso ir vaizdo montažas atliktas tvarkingai. Muzika filme minimali, bet ji sukuria pakankamai intriguojančią atmosferą. Ne visur, bet kai kuriuose epizoduose tikrai tai pasijaučia. O didžiausiu šios juostos koziriu tampa specialieji efektai arba tiksliau – LED technologija. Kur ji buvo? Visur, nes juosta buvo filmuojama uždaroje patalpoje, o visa aplinka sukurta panaudojant technologijas. Nesakau, kad tai buvo labai jau nuostabiai įgyvendintas vizualiai projektas, bet išties pagirtinas kaip lietuviškam kinui.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie vaidybą šiame filme galėčiau pasakyti daug, bet apsiribosiu keliais sakiniais. Labiausiai man patikęs pasirodymas priklauso vos kelioms minutėms ekrane pasirodžiusiai Inetai Stasiulytei, kuri sugebėjo per tokį trumpą laiką įtikinamai parteikti savo personažą.
Mariaus Repšio su Leonardu Pobedonoscevu situacija dviprasmiška. Dalį filmo jie pervaidindavo ir demonstruodavo ekrane visiškai teatrinę bei sunkiai patikėti leidžiančią vaidybą, o likusią dalį – natūraliai įkūnydavo Justino ir Povilo veikėjus. Toks kontrastas man labai rėžė akis, net nesupratau, ar čia viskas buvo taip suplanuota, ar tiesiog jie iki galo nesugebėdavo įsijausti į vaidmenis ir kartais vaidindavo gerai, o kartais blogai.
Verdiktas
„Naktinė žvejyba“ – teatrinio pobūdžio į kino rėmus įbruktas spektaklis, kuris kartais sugeba pralinksminti dėl kurioziškų situacijų ir kai kurių dialogų, bet bendrai, tai visgi vangiai parašytas, ne itin įtikinamai suvaidintas bei neblogos idėjos potencialo neišnaudojęs naujas Tado Vidmanto režisūrinis projektas. Kaip neįpareigojanti pramoga jis veikia, bet kaip filmas, iš kurio buvo tikimasi tikrai daug, kažkiek nuvilia.
Filmo anonsas: