Šis lankstus žmogus – pagrindinis Dexterio Fletcherio, Dalios Ibelhauptaitės vyro, filmo „Eddie The Eagle“ (liet. „Erelis Edis“), kuriame pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją. O ji - apie paprastą vaikiną, tapusį herojumi. Prieš 28 metus Didžiąją Britaniją sužavėjo ir prajuokino Michaelis Edwardsas. Tuo metu 24-erių vaikinas pademonstravo didžiulį ryžtą ir drąsą nusprendęs, kad pats pasiruoš Olimpinėms žaidynėms ir puikiai atstovaus savo šaliai šuolių su slidėmis rungtyje. Beje, šioje rungtyje iki tol britai niekuomet nedalyvaudavo ir net neturėjo tinkamų sąlygų šios sporto šakos mėgėjams treniruotis.
Edis yra tinkuotojas iš Stroudo Gloučesteryje, kuris svajojo apie olimpines žiemos žaidynes ir įgyvendino šią svajonę, apsiavęs 4 dydžiais per didelius slidinėjimo batus su atsarginėmis kojinėmis, suveržęs šalmą plieniniu virbu, ir norėdamas prilaikyti savo suskaldytą žandikaulį apraišiojęs galvą pagalvės užvalkalo skiaute.
Edis niekada neturėjo nei trenerio, nei rėmėjo, ir dažnai maitindavosi tuo, ką rasdavo stovyklaviečių dėžėse, atidžiai atrinkdamas atliekas, tinkamas pašildyti. Jo butelio dugno storumo akiniai dažnai aprasodavo, todėl kartais jis nuo tramplino šokdavo nieko nematydamas.
Bene labiausiai stebinantis dalykas Edžio gyvenime yra tai, kad prireikė tiek laiko, kad jo istorija virstų filmu.
Rekordų knygų įrašai rodo, kad Edžio rezultatai buvo prasčiausi ir 70 m., ir 90 m. šuolių su slidėmis rungtyse 1988-ųjų Kalgario olimpinėse žaidynėse. Tačiau jo olimpinės nesėkmės istorija pavertė jį didvyriu namuose ir tikra garsenybe kitose šalyse.
Gaila, bet realus Edžio gyvenimas nepanašus į Holivudo happy-endingą – sėkmė greitai nuo jo nusisuko dėl neva netinkamo finansų valdymo (ne dėl jo kaltės). Maža to, jis neteko ir jaukaus šeimyninio gyvenimo.
Edis, kuriam šiuo metu 52 metai, savo būsimą žmoną Sam Morton sutiko dirbdamas radijuje. Pora susituokė Las Vegase Mažoje Baltoje Santuokų koplyčioje 2003 m.
„Santuokos iširimas ir šeimyninio gyvenimo netektis skaudina labiau nei praradimai ant tramplino – visi įtrūkimai, mėlynės, sulaužyti kaulai nė iš tolo to neprimena net ir kartu sudėjus“, – priduria Edis.
„Aš nejutau artėjančių skyrybų. Buvau šventai įsitikinęs, kad santuoka klostosi sklandžiai. Vieną dieną iškeliavau į Vokietiją darbo reikalais, o man grįžus žmona pasakė: „Prisėsk, mums reikia pasikalbėti...“ Ir tada ji man pranešė, kad nori skirtis.
„Tą naktį miegojau namuose ant sofos, tačiau reikalai klostėsi taip blogai, kad po 4 savaičių turėjau juos palikti. Aš turėjau namą, bet jis dar nebuvo baigtas statyti ir todėl negalėjau ten įsikraustyti. Taigi, apsigyvenau daržinėje“.
Šiuo metu Edis jau persikraustė į namą, tačiau prieš akis jo laukia kur kas sunkesnė finansinė ateitis nei tada, kai jis skraidė po pasaulį privačiais lėktuvais atidarinėdamas golfų aikštynus ir prekybos centrus, o jo valandos įkainis siekė 10 tūkst.
Praeitą savaitę galiausiai paaiškėjo jo reali dabartinė finansinė padėtis. „Tai buvo brangu, – sako Edis. – Skyrybos susišlavė viską, ką buvau sutaupęs per pastaruosius 35 metus. Vietoj 200 tūkst. svarų mano kišenėje liko vargani 5 tūkst.“.
Edis yra pasišventęs tėvas savo dukroms – Otilijai, 11 m., ir Honey, 9 m – ir žada jas nusivesti į filmo premjerą Londone kovo 17 d.
Filmas sudomino ne vieną kino žvaigždę, tarp kurių „Iksmenų“ žvaigždė Hugh Jackmanas ir Holivudo veteranas Christopheris Walkenas, bet finansiškai tai nepadės Edžiui ir vėl pakilti.
„Prieš 18 metų pardaviau teises į savo gyvenimo istoriją už 180 tūkst. svarų. Tai nemaža suma, tačiau ją surijo mano skyrybos. Aš negausiu jokio honoraro tol, kol filmas nepasieks rekordinių aukštumų, surinkdamas mažiausiai 65 mln. svarų, todėl šiuo metu nesitikiu nieko daugiau kaip atgimusio susidomėjimo manimi ir mano istorija“, – atskleidžia filmo herojus.
Edžio gyvenimo istorija buvo patikėta laisvai Holivudo interpretacijai ir virto visai šeimai tinkama komedija, kurios ėmėsi britų prodiuseris Matthew Vaughnas ir režisierius Dexteris Fletcheris.
Edžio, žavaus nevykėlio su baisiais akiniais ir šokiruojančiu sąkandžiu, vaidmuo teko Velso aktoriui Taronui Egertonui.
Šiandien tikrasis Edis jau neprimena tų laikų Edžio – jo sąkandis sutvarkytas pasitelkus chirurginę operaciją, o toliaregystė – implantų pagalba. Edžiui labai patiko prisidėti kuriant jo portretą. Vyras praleido valandų valandas „Pinewood“ studijoje ir filmo lokacija tapusiame Vokietijos Garmisch-Partenkircheno slidinėjimo kurorte, dalindamas patarimus Egertonui dėl akcento ir manierų.
Edis buvo tiesiog apsėstas olimpinių varžybų, nesvarbu kurios sporto šakos, nuo tada, kai jam sukako aštuoneri. Visada laikytas pašaliečiu, Edis pasižymėjo atletiniais gebėjimais ir šiaip ne taip pateko į britų olimpinės komandos sudėtį kaip kalnų slidininkas.
Suvokęs, kad nė vienas Didžiosios Britanijos sportininkas nesivaržo šuolių su slidėmis rungtyje, jis pradėjo treniruotis šioje srityje. Juk tokiu atveju jis savaime tampa britų sportininku Nr. 1.
Pirmą kartą su slidėmis Edis šoko 1986-ųjų sausį prie Placido ežero šiauriniame Niujorke ir, būdamas Edžiu, tą patį vakarą išbandė šuolius nuo 10, 15 ir 40 m. tramplinų. Paprastai tokia seka reikalauja mažiausiai 3 metų treniruočių.
Nepaisant jo ambicijų ir optimizmo, Edis negavo jokios paramos iš Britų slidinėjimo federacijos. Tai, kaip Edis į tai reaguoja, suteikia filmui nepamirštamų emocijų ir neįtikėtinų komiškų momentų.
Vienas iš jų pavaizduotas ant filmo plakato – apsirengęs slidininko kostiumą Edis treniruojasi bandydamas išlaikyti aerodinaminę poziciją ant kledaru virtusio kemperio stogo.
„Federacija man pasakė, kad neturi man lėšų, ir aš jų žodžius priėmiau už gryną pinigą. Ašpadariau viską, ką galėjau, su tais ištekliais, kuriuos turėjau. Aš išradingas žmogus. Aš nežinau nė vienos federacijos, kuri nėra užgulta senukų klubo. Taip buvo anuomet, taip tebėra ir šiandien.
„Jie visi į mane žvelgė kreivokai – mano tėtis buvo statybininkas, mama dirbo biure. Buvau prastas sportininkas, mano veidas netiko slidinėjimui”.
Filmo apie Erelį Edį pristatomasis filmukas:
Taigi Edis išvyko ieškoti laimės į Europą, neturėdamas nuolatinės pastogės, o per varžybas dėvėdamas sportinę aprangą, kurią gaudavo iš radinių biurų ar kurią jam padovanodavo kitos tautos, labiau palaikiusios jo bandymą tapti profesionaliu sportininku nei gimtoji šalis.
Tuo metu, kai Edis sužinojo, kad pateko į Kalgario olimpiadą, jis nakvojo psichiatrinėje ligoninėje Suomijoje. Išsinuomoti lovą nakčiai čia kainavo 1 svarą. „Paskambinau į namus ir mama man pranešė šią žinią. Iš džiaugsmo rėkiau taip garsiai, kad mane lengvai galėjo palaikyti šios ligoninės pacientu”, – prisimena Edis.
Prieš keliaudamas į Kalgarį, Edis jau buvo pelnęs Edžio Erelio pravardę dėl auksaspalvio snapuko ant šalmo, kuris tapo viena iš olimpiados istorijų.
„Būdamas ten aš atstovavau savo šalį, buvau jos patriotas, jos sportininkas. Šokdamas nuo 90 m. tramplino pasiekiau asmeninį rekordą, mano dėka užfiksuoti Britanijos rekordai nuo 70 m. ir 90 m. tramplinų. Kaip tai galėjo būti palaikyta nesėkme?“ – klausia Edis.
„Jei esi geriausias pasaulyje, gali dalyvauti pasaulio čempionatuose. Jei esi geriausias savo šalyje, turi atstovauti ją olimpinėse žaidynėse. Kodėl pamiršome tai, kad sportas gali būti tiesiog smagus užsiėmimas? Kas nusprendė, kad turi būtinai pretenduoti į medalį, norėdamas gauti teisę dalyvauti varžybose?”.
Aštrus Edžio požiūris sukėlė ne vieną diskusiją pasaulyje. „Po olimpiados mano santykiai su Britanijos olimpine asociacija suprastėjo. Pasak jų, aš užtraukiau prastą reputaciją šiai sporto šakai. Jų nuomone, visas dėmesys turi atitekti tik žaidynių nugalėtojams“.
„Manau, tai trumparegiška. Jie nesidžiaugė, kad Britanijoje gerokai išaugo susidomėjimas slidinėjimu“.
Pasaulio federacija pasirūpino, kad spraga, leidusi Edžiui dalyvauti profesionalų rungtynėse, būtų pašalinta. JAV ši taisyklė iki šiol vaidinama „Edžio Erelio taisykle“. Ir ji pakirpo Edžiui sparnus – jis niekada daugiau nedalyvavo olimpinėse žaidynėse.
Filmas baigiamas atviraširdžiu lentelėje paskutiniu likusio Edžio juoku ir entuziastingu minios atsaku.
Realiame gyvenime, šis momentas gerokai jautresnis – pasak Edžio, vienintelė priežastis, kodėl jis pasirodė paskutinis, yra ta, kad Ispanija ir Bulgarija, šalys, kurias jis galėjo įveikti, neišleido savo žaidėjų.
Edis priduria, kad jis taip pat įveikė prancūzą, kuris susilaužė koją ir buvo priverstas atsisakyti šuolio nuo 90 m. tramplino.
„Mėgstu sakyti, kad užėmiau 58 vietą iš 59-ių“, – juokiasi Edis. Be to, jis nieko nesusilaužė ir nežuvo bandydamas.
Po viso to Edis parskrido namo kaip herojus. Jį užplūdo prašymai atvykti į renginius, pasakyti kalbą, reklaminiai pasiūlymai. Sklido kalbos, kad jis buvo pasirinktas tapti naujuoju „Milk Tray Man“ garsiojoje TV reklamoje.
Praėjus metams po olimpiados Edis uždirbo daugiau nei 500 tūkst. svarų, tačiau būdamas sportininku mėgėju jis pernelyg pasitikėjo aplinkiniais.
1992 m. jis pateikė prašymą dėl savanoriško bankroto ir vėliau pasiekė neteisminį susitarimą su patikėtiniais, kurie, jo manymu, aplaidžiai tvarkė reikalus.
Edis pasielgė išmintingai nemetęs tinkuotojo amato. Ir po šiai dienai jis dirba statybose, yra žinomas tikruoju Mike Edwardsono vardu. Ir visais įmanomais būdais reklamuoja Erelio Edžio legendą. Edis ir toliau išlieka matomas visuomenės akyse: 2013 m. jis nugalėjo ITV nardymo šou“Splash!”, kaip svečias dalyvavo prieštaringai vertinamame kanalo “Channel 4” šou “The Jump“. „Kartais aš esu Edis, kartais – Michael‘as Edwardsas, statybininkas iš Stroudo“, – sako Edis.
Ar Edis kalbasi su klientais apie savo praeitį? „Tiesą sakant, negaliu to daryti – turiu tik dvi valandas darbui su tinku, kol jis sustingsta.
„Man patinka būti Ereliu Edžiu, patinka gyvenimas ant slidžių, bet šalia to dar esu Mike‘as Edwardsas, nors manęs ir nematyti ekrane. Jie abu esu aš ir tai gana šizofreniškas būvis“.
Galbūt tai ir buvo skyrybų priežastis? „Nežinau. Neturėjau galimybės apie tai pasišnekėti su savo žmona. Viskas per daug skausminga, per daug sudėtinga“.
„Tai kažkas, apie ką, manau, pasikalbėsime ateityje. Šiuo metu šnekamės nedaug.
„Dabar esu vienišas. Visos merginos, kurias esu kada kvietęs praleisti laiką kartu yra pabuvojusios ant slidinėjimo trasos – tai vieta, kur labiausiai pasitikiu savimi, ir nejaučiu jokio nerimo ar nepatogumo bendraudamas su moterimi.
„Bare ar klube viskas daug sudėtingiau. Ir jei kada kas nors ir vėl pamatysite mane žengiant prie altoriaus, prašau, nušaukite mane“.
Pasak Edžio, išties labai liūdna, jog jis negali atšvęsti savo antrosios šlovės valandos – gyvenimo istorijos premjeros kine – su šeima, bet kaip rodo Edžio karjera, jis ne iš tų, kurie pasiduoda ištikus nesėkmei.
„Toks gyvenimas“, – sako Edis. Tada jis užsilipa ant slidžių ir pavirsta Ereliu Edžiu, kad būtų įamžintas nuotraukose. „Vis dar jaučiu, kad įkūniju tikrąjį olimpiados idealą – galbūt aš buvau paskutinis sportininkas mėgėjas ten“.
„Žinau, kad žmonės nori pamatyti tikrą talentą, kažką panašaus kaip kad Usaino Bolto 100 metrų bėgimas, bet tai, su kuo jie gali susitapatinti iš tikrųjų, yra Erelis Edis“.
Jis pagavo kampą. Edis yra paprastas žmogus, kuris tikėjo, – nepaisant didelių šansų – kad galiskristi. Pasirodžius naujam biografiniam Holivudo filmui jis pagaliau atšvęs tai, ką 1988 m. paniekino olimpinių žaidynių vadovybė.
Baigiant Edžio, buvusio olimpiadininko, istoriją, svarbu paminėti, kad 2012 m. jis buvo nominuotas kaip deglo nešėjas Londono olimpinėms žaidynėms. Prašymas buvo atmestas.
Pristatydamas savo filmą, Dexteris davė išskirtinį interviu DELFI, kuriame papasakojo, kodėl pasirinko šią istoriją ir kaip viskas vyko. Interviu rasite čia!