„Ji – visa mūsų teatro ir kino epocha. Jos veidas yra kaip Lietuvos žemė, kiekviena raukšlelė – tokia išraiškinga. Labai įdomu pamatyti E. Žebertavičiūtę“, – kalba D. Michelevičiūtė.
Nors E. Vėlyvis jau yra sukūręs ne vieną kultinį filmą, būrį žinomų aktorių su režisieriumi keliai suvedė tik dabar – filmuojant detektyvinį trilerį „Piktųjų karta“. Kvietimas į atranką buvo malonus netikėtumas ir Daliai, rašoma spaudos pranešime.
„Tiesą sakant, nebuvau mačiusi E. Vėlyvio filmų, nepaisant to, koks garsus jis yra Lietuvoje ir kokios nepaprastos sėkmės susilaukę jo filmai. Nežinodama Emilio darbų, gal daugiau apie tai spręsdama iš kai kurių jo viešųjų akcijų, nustebau, kai buvau pakviesta į atranką. Bet kartu labai apsidžiaugiau. Be abejo, jaudinausi ir labai ruošiausi, – pasakoja D. Michelevičiūtė. – Pats režisierius dalyvavo atrankoje ir jau iš kelių pirmų sakinių pajutau, kad šis žmogus – profesionalas ir labai konkretus, o tai – nepaprastai didelė vertybė. Emilis aiškiai žino, ko nori. O jo ramybė, pasitikėjimas aktoriais, suteikia labai didelę laisvę kurti. Tai buvo nuostabu.“
Filmavimo aikštelėje lengva nebuvo: emocijos ir ašaros turėjo būti tikros. Bet po paskutinės pamainos gavusi gėlių, aktorė sako pajutusi ir labai džiugią emociją, ir graudulį, kad viskas baigėsi: „Tikrai išsaugosiu prisiminimus apie šią įdomiausią patirtį. Labai džiaugiuosi, kad Emilis mane pasirinko. Ir dar buvo labai smagu, kad po 30-ies praktikos metų vaidybinėje aikštelėje – ne teatre, o kine – vėl susitikau su savo buvusiu bendrakursiu Vytautu Kaniušoniu, kuris vaidino mano vyrą.“
„Vytautas Kaniušonis – nuostabus partneris! Seniai tokio gero ir supratingo partnerio neturėjau“, – aktoriui komplimentų negaili ir E. Žebertavičiūtė.
Jai darbas „Piktųjų kartoje“ pirmiausiai asocijuojasi su pačiu Covid įkarščiu, kai be kaukės negalėjai į gatvę išeiti, o čia – kinas! Nenuspėjamas buvo ir darbo ritmas – ar leis nufilmuoti iki galo, ar darbai sustos? „Tokioje sumaištyje net neturėjau galimybės labiau pasigilinti į pačią filmo istoriją – jos visos nežinojau, bet atsispyriau nuo man skirtos scenarijaus dalies, pasiklioviau vaizduote ir pokalbiais su režisieriumi. Dabar pačiai labai įdomu, ką aš ten pridirbau, – šypsosi Elvyra. – Bet noriu pagirti visą filmavimo grupę. Jauni, nepažįstami man žmonės, bet visi taip darniai dirbo ir mane labai gražiai priėmė. Atrodė, jog aš su jais dirbu jau seniai.“
Elvyra ir Dalia filme taps vienos šeimos moterimis. Tiesa, visiškai skirtingomis. E.Žebertavičiūtės vaidmuo – mistifikuotas, šiek tiek raganiškas. O D. Michelevičiūtei teko įkūnyti tradicinės šeimos moterį – žmoną ir mamą, kuri vardan šventos ramybės nori išvengti skandalų, streso ir juo labiau – jautrių LGBTQ+ temų. Ji tetrokšta, kad vyras nesipyktų su dukra prie stalo, ant kurio garuoja su meile paruošti pietūs. Tos meilės moteris turi į valias, bet vyras savo aistrą tenkina ne tik namuose. Kaip nuryti tokią tiesą? Ar tiksliau – kaip gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančiai vitališkai aktorei nuryti tokį savo personažo kasdienybės skonį?
„Iš tiesų gyvenime aš esu pilka pelytė, stengiuosi neišsiskirti, – nusišypso D. Michelevičiūtė. – Ir mano personažas – tiesiog normali moteris, kuri oriai, kilniai ir garbingai neša kasdienybės naštą. Tik man atrodo, kad visos moterys, kurios gyvena su visuomenėje žinomais, spalvingais vyrais, turi iškęsti labai daug dvigubo gyvenimo dramų ir sugerti įvairius savo vyrų šlovės aspektus. Tačiau net prie labai dramatiškų filmo scenų ji prideda savo pastovumo. Manau, daugelis moterų joje atpažins save. Kartu tikiuosi, kad filmas privers susimąstyti ir atpažinti gyvenimiškas situacijas, vidines savo šeimų dramas. Ko gero, labai sunku su artimaisiais kalbėtis apie dalykus, kuriuos stengiamės nuslėpti, kurie mums skauda. Išlikti tiesoje yra labai sunku. Bet aš drąsinčiau tėvus pradėti kalbėtis su vaikais. Ir ypač vyrus, kurie nelinkę įžodinti kai kurių emocijų.“
Scenarijus aktorei skyrė šeimą, kurios, atrodytų, neįmanoma sutaikyti. Tačiau tunelio gale visada turi būti šviesa. Nebent tas tunelis – blogio požemiuose. Režisierius E. Vėlyvis „Piktųjų kartoje“ blogį įvardina trimis raidėmis – KGB. Būtent iš tų rūsių į jo detektyvą atkeliauja praeities šešėliai, prasideda serija šiurpių žmogžudysčių ir mįslių tik daugėja, nes istorijos autorius laiko įtemptas vadeles iki pat pabaigos.
D. Michelevičiūtė pasakoja, kad ir realiame gyvenime jai teko pasigilinti į juodąją KGB veiklą. „Šviesaus atminimo kino režisierius Marijonas Giedrys ketino statyti savo paskutinį vaidybinį filmą apie Katalikų bažnyčios kronikas Lietuvoje ir man siūlė vaidinti Nijolę Sadūnaitę. Šis filmas, deja, taip ir nebuvo sukurtas. Tačiau tuo metu aš labai atsakingai ruošiausi vaidmeniui, susiradau visas N. Sadūnaitės knygas, – pasakoja aktorė. – Perskaičiau apie kankinimus ir mane tiesiog sukrėtė tas paslėptas gyvenimas, apie kurį nieko nežinojome. Tarkime, 1977 metais, kai KGB rūsiuose kankino ir nuodijo N. Sadūnaitę, aš ėjau į 4 klasę ir mes gyvenome, tarsi to nebūtų, o iš tikrųjų tai buvo nuožmiausi kankinimai, ką dabar muziejuje galime pamatyti. Todėl aš labai dėkinga a.a. M. Giedriui, kad turėjau progos susipažinti giliau su sovietine dvigubų, trigubų standartų tikrove. Vėliau jau domėjausi sąmoningai.“
„Mes nežinojome, kad vyko tokia veikla, į kurią nebuvome įtraukti: Nijolė Sadūnaitė ir kiti dirbo būreliais pogrindyje, – sako E. Žebertavičiūtė. – Kartą ir man teko būti tuose baisiuose KGB rūmuose. Kai pagalvoji – visai šalia buvo mūsų konservatorija. Mes ten dainuojame, šokame, o šalia žmonės sklepuose kankinami dejuoja... Niekas mums to nepasakojo, neaiškino, bet mes jutome. Ir žinojome, kad kažkur yra „stukačiai“, tik manėme, kad nė vieno tokio nėra mūsų kurse. O tada viena merginų gavo iš užsienio knygą – tokią, kuri buvo uždrausta sovietų sąjungoje. Ir ją iškart pasikvietė KGB – ilgai tardė, iš kur gavo, taikėsi surasti siūlo galą – kas platina. O mane buvo pasikvietę kitu tikslu – norėjo, kad aš tapčiau tuo „stukačiumi“! Kalbėjo, esą aš labai moku bendrauti. Gal tiesiog galėčiau papasakoti, jei kas nors vyks? Supratau, apie ką kalbama. Atsakiau: „Negaliu, nes esu labai plepi. Net nepajuntu, kaip kažką išplepu – galiu išsiduoti.“ Šitokiu būdu aš juos įtikinau, kad manęs neapsimoka imti.“
Anot E. Žebertavičiūtės, nuo pat mūsų šalies okupacijos pradžios, žmonių viduje tiek visko buvo prisikaupę, kad anksčiau ar vėliau Lietuva turėjo susiūbuoti. Kai tai įvyko – pasijuto kolektyvinis skausmas dėl neteisybės, siaubo, patirčių, nepritekliaus. „Mano vaikystė buvo labai skurdi, visi buvome alkani. Bet ir iš tėvų nieko nereikalavome, supratome jų rūpesčius. Dabar, kai vyksta karas, kiti sako, – čia to, ano netenkame. O aš tik galvoju – neduok, Dieve, mums to patirti, ką dabar tenka išgyventi ukrainiečiams. Mes gyvename liuks! – neleidžia abejoti E. Žebertavičiūtė. – Buvome tvirta tauta, už tai mes ir laisvę iškovojome. „Mes“ sakau, nes aš irgi prisidėjau – visa Lietuva sukunkuliavo.“
Aktorė prisimena, kaip guldavosi su drabužiais, o vos sulaukusi telefono skambučio, pranešančio, kur visi renkasi, vėl keldavosi ir skubėdavo prisidėti. „Bėgu ir matau: žmonės kaip upeliai – visais šaligatviais, iš visų skersgatvių, iš pradžių po kelis, o paskui – visa minia. Sako, vienas žmogus nieko negali. Gali!“, – įsitikinusi aktorė.
O ką gali vienas žmogus, sumanęs keršyti? Ir kas jis – ramiame provincijos miestelyje lyg vaiduoklis pasirodęs ir idilišką gyvenimo tėkmę sustabdęs žudikas? E. Žebertavičiūtė ir D. Michelevičiūtė nekantriai laukia „Piktųjų kartos“ premjeros, kad sužinotų visus atsakymus. Detektyvinio trilerio premjera – spalio 14 d.