Apie ką mes čia...
Po to, kai Žemės planetą paliko Autobotų lyderis Optimas Praimas, transformeriai tapo nepageidaujami, dėl ko ir įvyko mirtinas karas tarp žmonių ir gigantiškų robotų, kuriame triumfavo planetos šeimininkai. Tačiau žemiečiai net nenutuokė, jog visai netrukus jiems teks susidurti su pačiu Optimu Praimu ir visa Kibertrono planeta...
Kūrinio turinys
2007 metais prasidėjusi Michaelo Bay‘aus ir Steveno Spielbergo kuruojama „Transformerių“ frančizė žadėjo išties labai daug. Visgi pirmoji juosta buvo puikiai sutikta kino kritikų ir šių gigantiškų robotų gerbėjų visame pasaulyje dėl savo novatoriškumo, energijos, šmaikščiai papasakotos istorijos, puikiai atrodančių dvikovų ir kas svarbiausia – dėl labai atsakingai parašyto scenarijaus. Nė viena pirmosios dalies akimirka neerzino, viskas buvo pateikta laiku ir vietoje, o ir filmas suteikdavo tokią gerą pramogą, jog žmonės išeidami iš po ką tik pasibaigusio seanso nusipirkdavo dar vieną bilietą. Tarp tokių žmonių buvau ir aš. Visgi 2007 metais tai buvo vienas iš smagiausių pramoginių filmų, kokį teko regėti.
Gaila tik, kad po dviejų metų, ilgai lauktas tęsinys „Transformeriai: Nugalėtųjų kerštas“ sugebėjo taip nuvilti, jog vos buvo galima išsėdėti iki juostos pabaigos. Blogai buvo beveik viskas – scenarijus, dialogai, labai nykūs ir vulgarūs juokeliai, neįsimenami personažai, keistai pateiktas veiksmas, bet galiausiai viską iš dalies atpirko šios neypatingai geros juostos finalinio mūšio scena. Buvo gražu pasižiūrėti į efektingai atrodančias robotų batalijas ir epiškai atgimusį Optimą Praimą. Bet po filmo peržiūros teko rimtai susimąstyti apie tolimesnį šios frančizės kelią ir režisieriaus viziją, kuris ties antru filmu sugebėjo gerai pasišiukšlinti.
Ir, visų nuostabai, 2011 metais dienos šviesą išvydo finalinis pirmosios trilogijos filmas „Transformeriai: Tamsioji mėnulio pusė“, kuriame pagrindiniu herojumi buvo Semas Vitvikis. Juosta, aišku, neprilygo pirmtakui, tačiau visa galva buvo aukščiau už nevykusį tęsinį, todėl dėl to buvo itin smagu, nes filmo kūrybinė grupė sugebėjo pasimokyti iš padarytų klaidų ir vėl sudominti pramogų ištroškusį kino mylėtoją. Tuo pasekoje juosta užsidirbo stulbinančius pinigus – 1,123 mlrd. dolerių visame pasaulyje ir tapo tais metais antruoju daugiausiai užsidirbusiu kino projektu, užleisdamas vietą tik finaliniam „Hario Poterio“ pasirodymui. Ties trečia dalimi ir reikėjo sustoti, kuri gražiai užbaigė 2007 metais pradėtą pasakojimą.
Žinoma, apakinti pinigų, studija „Paramount Pictures“ ir Michaelas Bay‘us net nežadėjo sustoti, todėl 2014 metais pasirodė pats blogiausias serijos filmas „Transformeriai: Išnykimo amžius“. Tokio niekingai padaryto milžiniško biudžeto filmo, per kurį kino salėje užmigau kelis kartus, tais metais nebuvau matęs. Nepadėjo net Dinobotų atsiradimas, kurie įnešė tik daugiau chaoso į pačią frančizę, nei kokių nors naujų vėjų. Bet, žinoma, tai nesukliudė filmui užsidirbti milijardą dolerių visame pasaulyje. Ir tai yra išties graudu, ypatingai dėl to, jog tais pačiais 2014 metais finansinį fiasko patyrė vienas originaliausių mokslinės fantastikos filmų „Ties riba į rytojų“. Bet verslas yra verslas, todėl žadėdamas sustoti ties ketvirtu filmu ir atsisveikinti su šia frančize, Michaelas Bay‘us vėl visus apgavo ir šiais metais dar kartą sugrįžo į kino ekranus, kad įrodytų, jog iš kvailių galima gerai pasipinigauti net jeigu ir jiems ekrane bus demonstruojamas sprogstantis roboto užpakalis.
Penktame, itin epiškai pavadintame „Transformerių“ serijos filme „Paskutinis riteris“, kurio anonsas visiškai manęs neįtikino eiti į kino teatrą kaip žiūrovo iki dabar prisimenančio 2007 metų pirmosios dalies peržiūrą, nieko naujo neišvystame. Bet filmas savo pateikimu nekelia jokio nuobodulio, o tai yra tikras progresas, palyginus su ankstesne dalimi. Bet viskas paeiliui.
Pirmiausia, šis filmas turi kelis itin galingus momentus, kurie ir sužavi labiausiai. Vienas iš jų – pati filmo pradžia ir labai kietai atrodantis mūšis Viduramžiais, kurio metu gerbėjams pristatoma karaliaus Artūro ir apvaliojo stalo riterių legenda. Toks magiškas ir net netipinis „Transformerių“ frančizės akcentas priverčia pajusti pagarbą Michaelui Bay‘ui, kurio dėka jau per pirmas dešimt minučių gauname daug sprogimų, dvikovų ir epiškai atrodančių herojų pasirodymų. Kas pamena „Oskarinį“ Ridley‘io Scotto sukrutą „Gladiatorių“, tikrai įžvelgs panašumų su ano filmo pradžia. Tik su mažyčiu skirtumu. Ten nebuvo robotų, kurie prisidėjo prie protagonistų pergalės.
Antrasis momentas – paskutinis juostos pusvalandis ir pati kiečiausia serijoje dvikova tarp draugų – Kamanės ir Optimo Praimo. Tiesa, tai jau nebe pirmas kartas šiais metais, kai filmuose žinomi herojai pereina į blogio pusę. Balandžio mėnesį tą patį buvo galima pamatyti aštuntoje „Greitų ir įsiutusių“ dalyje. Gal tai nėra itin originalu, bet sudomina, nes norisi sužinoti tokio poelgio priežastį. Ir taip, čia nėra filmo siužetinės linijos atskleidimas, nes visa juostos reklaminė kampanija ir laikosi ant to, jog Kamanė ir Optimas susirems žūtbūtiniame mūšyje.
Kalbant apie patį Optimą Praimą, kuris nuo pirmosios dalies yra neatsiejamu šios serijos herojumi, jis šiame filme beveik nepasirodo iki jau paminėto finalinio mūšio. Gaila, bet tokia yra tiesa, todėl pagrindiniu varikliu ir tampa Kamanė bei kiti gigantiški robotai, kurie pirmą kartą pasirodo kino ekranuose. Užtat atskleidžiama nemažai įdomių ir nematytų detalių iš Optimo Praimo ir jo mylimos Kibertrono planetos praeities. Iš kitos pusės – tai labai chaotiškas sprendimas, atsižvelgiant į tai, jog pirmame filme viskas yra paneigiama. Matyt ir patys filmo scenaristai susipainiojo ties tuo, kas turi būti pateikta naujame filme, jog galiausiai spjovė į nuoseklumą ir pristatė visiškai su ankstesniais filmais nesusijusius dalykus. Bet man net nesinori į tai gilintis. Ne tokio pobūdžio filmas, kad reikėtų čia ieškoti kokių nors loginių paaiškinimų. Ypač po to, kaip visa frančizė nuo 2009 metų transformavosi į vieną didelę siužetinę impotenciją.
Be robotų, nemažai ekraninio laiko gauna žmonės. Tiksliau amerikiečiai. Apie jų herojiškumą irgi nenoriu kalbėti, nes tai, ką išvystame, yra tiesiog bukas patriotizmo piršimas. Trūko tik kiekvienos scenos fone pamatyti JAV vėliavą, kaip buvo galima išvysti ketvirtoje dalyje.
Personažai visiškai neturintys charizmos, kurie įpusėjus filmui kažkur dingsta be jokios nepaaiškinamos priežasties. Tiesiog puikiu pavyzdžiu tampa Izabela, ant kurios laikėsi pirmoji filmo dalis ir kuri keliuose filmo anonsuose buvo pristatinėjama kaip nauja šios filmų serijos viltis. Panašiai ir su Jageriu, kurio personažas čia einant link filmo galo tapo visiška parodija. Rimtai, nepatikėsite kuo jis yra iš tikrųjų. Tokio siužetinio vingio negalėtų sugalvoti net pats Uwe Bollas, nes ant kiek reikia būti idiotu, kad iki to prieitum? Nereikalingas ir neatskleistas buvo seras Edmundas Burtonas ir visiškai filmui nereikalinga Vivian Vembli. Nesu sekstistas, bet ar kada nors matėte taip atrodančius mokslininkus kaip ji? Nes taip pateiktas moteris, kaip ji, galima sutikti nebent kokiame striptizo klube ar Amsterdamo raudonųjų žibintų gatvėje.
Iš kitų svarbių filmo personažų reikia paminėti ir ne itin pasisekusius sugrįžimus. Taip , taip, filme ir vėl pasirodo Megatronas. Ar jūs juokaujate, ponai scenaristai? Kaip jis ir vėl atgijo? Bent jau tą gal galėtumėt paaiškinti? Tiek to. Filmo scenarijuje dar ne tokios siužetinės linijos spragos yra. Taip pat į frančizę sugrįžo pirmoje trilogijoje istorijai svarbų vaidmenį atlikęs pulkininkas Viliamas Lenoksas. Ne ką mažiau nustebino ir agento Simonso pasirodymas. Ir tai buvo vos ne pats geriausias filmo momentas, jeigu kalbėsime apie personažus. Žinoma, nepamirškime ir paties Semo Vitvikio. Vat ko, ko, bet jį išvysti čia tikrai nesitikėjau. O dar ir tokiame pavidale, kokiame jis čia pateiktas. Ir pasikartosiu – tai nėra joks siužeto atskleidimas, nes pati kino studija apie tai šnekėjo ne vieną kartą oficialiuose spaudos pranešimuose.
Atmetus visą šio filmo kvailumą, blogai išreikštus herojus, logikos nebuvimą ir chaosą, gauname tiek daug veiksmo, jog jokiame šios serijos filme apie tai negalėjome net pasvajoti. Ir veiksmas išties keri, nes jis žiūrisi žvaliai, visiškai nenuobodžiai, o ir tiek sprogimų, kiek čia išvystame, nepamatysime jokiame kitame filme. Michaelas Bay‘us gali priversti sprogti net ir popierių. Ir tai atrodys epiškai. Dėl to mes ir mėgstame šį Holivudo piromaną. Jis žino kaip galima suteikti žiūrovui pramogą kine, kad ir smegenys pailsėtų, ir akys gautų didžiausią malonumą.
Jeigu reiktų vertinti šį filmą su kitais šios serijos darbais, tai jis mano nuomonę būtų trečioje vietoje po pirmojo ir trečioji filmų. Verta pamatyti dideliame ekrane, bet tikėtis stebuklų nereikia. Svarbiausia nusiteikti, o tada ir peržiūra bus verta brangaus laiko.
Techninė juostos pusė
Specialieji filmo efektai kaip ir trimatė erdvė – didžiulis pliusas, kuris peržiūros metu suteikia epiškumo jausmą. Ties tuo buvo padirbėta labai atsakingai, todėl ir šiame filme CGI atrodo kokybiškesnis nei praeitoje dalyje, nors viskas buvo kuriama ant to paties variklio.
Be CGI efektų, daug dėmesio buvo skirta ir dekoracijoms, herojų apdarams, aplinkai. Čia irgi vizualiai nėra prie ko prikibti. Viskas „Transformerių“ stiliuje. Ir niūri, kartais pernelyg tamsi ir vien tik blogiausiam nuteikianti atmosfera taip pat prideda savito žavesio bendram šio filmo peteikimui.
Muzika šiame filme panaši į ankstesnes dalis, todėl galime išgirsti pagrindinę teminę „Transformerių“ kompoziciją. Be to, yra nemažai epinių skambesių, kurie kiekvienai veiksmo scenai priduoda reikiamo tono. Na, o desertui paliekamos ir esminės dainos kaip legendinis Mc Hammerio kūrinys „U Can‘t Touch This“ ar Samo Harriso „Torchers“. Gaila tik, jog neišgirstame jau tradicija „Transformerių“ frančizėje tapusios grupės Linkin Park. Bet visumoje – smagus Steve‘o Jablonsky‘io parašytas garso takelis ir itin neblogai parinktos žinomos dainos.
Operatoriaus darbas, kurį atliko iš tokios juostos kaip „Džonas Vikas“ žinomas kameros specialistas Jonathanas Sela atrodė itin neblogai. Ir mūšiai gerai nufilmuoti, ir iš įdomių kampų pateikti herojai, ir ne ką mažiau efektingai pateikti peizažai. Tikrai yra į ką pasižiūrėti, todėl operatoriaus darbas tokio chaotiško pobūdžio filme buvo atliktas profesionaliai.
Garso montažas puikus, ypač veiksmo scenose tas pastebima, bet vaizdo montažas atrodo itin kraupiai. Lyg žiūrėtum kokį nors muzikinį klipą, kurio kiekviena scena labai sunkiai susitapatina su anksčiau parodyta. Galbūt ateityje išvysime režisieriaus versią, kurioje scenos bus pratęstos ir jų nuoseklumas nenukentės nuo pernelyg drastiško montavimo.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai, kurie pasirodo šios frančizės filmuose, patys puikiai supranta, jog čia jiems nebus lemta pademonstruoti savo aktorinio talento, todėl užtenka tiesiog atrodyti kietai arba kaip liurbiai gigantiškų robotų fone ir už tai gauti neblogą atlygį.
Markas Wahlbergas, kuris vienintelis šiame filme dar bando kažką daryti, o tiksliau vaidinti, pasirodo visai neblogai ir tikrai geriau nei ankstesniame serijos filme, kuris buvo toks nuobodus, jog net sunku prisiminti ką jis ten veikė. Be abejo, be bėgiojimo, greitų dialogų ir visai šmaikščių, nors ir labai nuvalkiotų, situacijų, jis demonstruoja ir savo fizinius duomenis. Neveltui jam kelis kartus tenka pasirodyti be marškinėlių, kad moterys, kurios atėjo į filmą, galėtų susilydyti kaip čederio sūris.
Užtat liūdna dėl sero Atnhony‘io Hopkinso, kuriam teko čia pasirodyti. Taip neatsakingai pasielgta su šiuo talentingu ir mylimu aktoriumi, jog susidarė įspūdis, kad jam trūksta pinigų ir jis imasi bet kokio gelbėjimosi šiaudo. Nenoriu įžeisti šio „Oskaro“ laureato, bet už šį vaidmenį jis privalo gauti „Auksinę avietę“, kad ateityje susimąstytų, ar verta lįsti į tokį purvą kaip „Transformeriai“.
Pirmosios trilogijos žvaigždės Joshas Duhamelis ir Johnas Turturro buvo visiškai neišnaudoti, bet bent jau pastarasis įstrigo labiausiai. Visgi turi ponas Turturro milžinišką charizmą, kuri net ir kelioms akimirkoms sugeba užgožti beveik visus likusius aktorius.
Filme taip pat Merlino pavidalu galima pamatyti Stanley Tucci, kuris ketvirtame filme buvo atlikęs vieną pagrindinių vaidmenų. Laura Haddock, įkūnijusi Vivian Vembli, sugebėjo sudominti tik kaip seksualinis objektas, nors ji vaidino protingą ir išsilavinusią bei mokslams atsidavusią moterį. Na, bet pagal šio filmo kūrėjus, protingos moterys turi atrodyti kaip paleistuvės.
Jauną heroję Izabelę arba tiesiog mini Megan Fox suvaidinusi Isabela Moner irgi visiškai neįtikino. Prisiminkime filmą „Loganas“ ir jo žvaigždę Dafne Keen, kuri žavėjo kiekvienu savo pasirodymu ekrane ir palyginkime su šiuo dvasios neturinčiu veikėju. Ir lyginu todėl, nes dabar madinga į pagrindinius vaidmenis dideliuose projektuose kišti jaunus aktorius.
Kiti aktoriai net neverti paminėjimo. Jų tiek daug ir jie tokie nereikalingi, kad medžiai ir tai geriau susidorotų su jiems patikėtomis rolėmis.
Verdiktas
„Transformeriai: Paskutinis riteris“ – žymiai geresnė ir epiškesnė kino pramoga nei ankstesnioji šios milijardus dolerių užsidirbančios kino frančizės dalis, kuri be kokybiškų specialiųjų efektų ir kvapą gniaužančių gigantiškų robotų susidūrimų negali pasigirti daugiau jokiais kitais pasiekimais.
Tai visiškai bukas savo istorija, erzinantis chaotiškais siužetiniais sprendimais, neturintis įdomių bei nuosekliai atskleistų personažų ir žeminantis gerų aktorių vardą projektas, kurio dėka galima kelioms valandoms išjungti smegenis ir suteikti sau kokybišką jokios meninės vertės neturinčią pramogą, įsipatoginus minkštoje kėdėje prie didelio kino ekrano.
Filmo anonsas: