"Trečiojo Reicho žlugimas" (recenzija)

Geresnio laiko įterpti šį filmą į kino teatrų repertuarus ir negalėjo būti – televizijos tik ir kalba apie Antrojo Pasaulinio karo pabaigą bei tiek mūsų laikų, tiek ankstesnių vadų sprendimus. Ir štai – filmas apie Trečiojo Reicho žlugimą.

Vokiečių režisierius Oliveris Hirschbiegelis jau šokiravęs juosta „Eksperimentas“, šį kartą griebėsi dar „slidesnės“ temos – A. Hitlerio asmenybės. Tema atskleidžiama labai originaliai – didžiąja dalimi remiantis jo sekretorės atsiminimais ir apsiribojant dešimčia paskutiniųjų didžiojo diktatoriaus dienų. Taigi nesitikėkite tiesiog meniškai ekranizuotos biografijos, faktų iš istorijos vadovėlių ir pan. A. Hitlerio istorija čia pasakojama iš vidaus, tai yra, atskleidžiami tie jo asmenybės aspektai, kurie plačiajai visuomenei arba buvo nežinomi, arba apie kuriuos niekas nenorėjo sužinoti. Ir kiek teko girdėti žiūrovų atsiliepimus po filmo, panašu, kad vis dar nenori žinoti. Netempsiu gumos versdamas spėlioti, apie ką kalbu. Yra žmonių, filme pamačiusių Hitlerio humanizavimą. Net jeigu tai būtų tiesa, nematau tame nieko blogo. Bet taip nėra.

Galbūt esame susidarę stereotipinį vaizdą apie A. Hitlerį. Filme tai iš dalies paneigiama, dėl ko gali atsirsti pasipriešinimo, nepriimtinumo jausmas. Filmo pradžioje pasigirsta pirmieji filmo herojaus žodžiai, ištarti kiek šveplai, bet tuo pačiu tyliai bei ramiai. Ką tai turi bendro su isterišku Hitlerio kalbėjimu, kurį ne kartą matėme „Discovery“ dokumentikoje? Naujajai sekretorei kone tėviškai A.Hitleris sako „pabandykime dar kartą“, kuomet šiai nepavyksta atlikti užduoties iš pirmo karto. Tai - tik smulkūs gėrio (?) proveržiai, tad filmo pabaigoje apie juos net neprisimeni. Kitas vertus, fiurerio asmenybė sukelia tam tikrą gailestį, bet vargu ar dėl asmenybės gerumo.

Parkinsono ligos kankinamas nacių lyderis lyg šachmatų figūras paskutiniosiomis dienomis stumdo neegzistuojančias armijas, dalina ordinus gatvėje kariaujantiems vaikams, apdovanoja paskutines dienas gyvenančius ištikimiausius pasekėjus. Ekrane matai senuką, kuris per daug įsijautė į savo vaidmenį, jog pripažintų, kad klydo. Kas belieka, kuomet žūsta galvoje sukurti idealai? Jie buvo nerealūs, bet daugelis žmonių Vokietijoje gyveno vien tik jais. Jiems to reikėjo ir jie tai gavo. Tai primena ir kiekvienus mūsų šalyje vykstančius rinkimus, kuomet pasirodo mesijas, žadantis gerą gyvenimą sekantiems paskui jį. Istorija kartojasi, skirtumas, kad Hitleris, nenorėdamas išvysti, jog jo vizija niekada nebus įgyvendinta, nusižudo, gi mūsų laikais... Na, patys žinote.

Greta gailesčio verto senuko portreto, filme rasite taiklių pastebėjimų: „Tai, kas tinka beždžionėms, juo labiau tinka ir žmonėms“, „Karo metu nėra civilių“, „Po manęs nors ir tvanas“. A. Hitleris jautėsi esąs Dievu, galinčiu spręsti, kas gyvens, o kas privalo mirti. Jis mistiniu būdu sukūrė valstybę-sektą. Filmo metu bent kelis kartus teko prisiminti ištraukas iš filmų apie pavojingų religinių judėjimų sekėjus: jų stiklines akis, „atkaltus“ atsakymus į kiekvieną klausimą. Tai ir maždaug 13-os mergaitė, pasiryžusi kovoti iki pabaigos, ir artimiausias A.Hitlerio bendražygis Gėbelsas, įdubusiomis akimis, lyg vaikas verkiantis dėl to, kad fiureris nori jį išsiųsti iš bunkerio, kuomet pats planuoja pasitraukti iš gyvenimo. Na, ir, žinoma, Magda Gėbels, padaranti viską, ką „reikia“, kad jos vaikai negyventų pasaulyje be nacionalsocializmo. Visa tai - vieno žmogaus nesveikų fantazijų padariniai. Nejau A. Hitleris filme humanizuojamas?

A. Hitlerį suvaidino Bruno Ganzas („Dangus virš Berlyno“, „Mandžiūrijos kandidatas“). Aktoriaus sukurtas vaidmuo – klasiškas. Darbas studijuojant A. Hitlerio akcentą, jo kalbėjimo bei elgesio manierą bei Parkinsono ligą, nenuėjo veltui. Tai bene vienintelis matytas vaidmuo, kuris drąsiai galėjo pasigalynėti su įspūdinga Jamie Foxxo vaidyba filme „Rėjus“.

http://www.downfallthefilm.com/

Vertinimai:
imdb (žiūrovų): 8.4/10
http://www.imdb.com/title/tt0363163/
rottentomatoes (kritikų): 7.9/10
http://www.rottentomatoes.com/m/downfall/