Apie ką mes čia...

Vaikis – iš pirmo žvilgsnio paprastas vaikinas, kuris iš savo rankų nepaleidžia muzikos grotuvo mėgaudamasis išskirtinėmis dainomis. Tačiau tai ne tik jo hobis, bet ir labai svarbus darbo įrankis, leidžiantis jam užsimiršti vykdant pavojingiausias užduotys įvairaus plauko nusikaltėliams.

Bet... Vieną dieną jis sutinka tą, dėl kurios jo širdis pradeda plakti vis stipriau. O meilė, kaip žinia, sugeba daryti stebuklus ir kardinaliai pakeisti žmogaus gyvenimą. Tik, deja, ne visada tas gyvenimas pasisuka taip, kaip norisi. Vaikiui tenka rinktis – mylima moteris ir nusikalstamas gyvenimas ar visiška laisvė vienatvėje...

Kūrinio turinys

Režisierius Edgaras Wrightas su kiekvienu savo filmu sugeba vis labiau nustebinti, ir to įrodymu tampa kiekvienas projektas, prie kurio jis prisideda. Ir nesvarbu, ar kaip režisierius, ar kaip scenaristas, nes kiekviename iš šių atvejų viskas pasiteisina. Kaip pavyzdį galime paimti 2015 metais pasirodžiusį studijos „Marvel“ filmą „Skruzdėliukas“, kurį Edgaras Wrightas puoselėjo dar nuo 2005 metų, tačiau dėl kilusių nesusitarimų su prodiuseriais buvo priverstas pasitraukti ir užleisti režisieriaus vietą kitam kino kūrėjui. Bet būtent pagal jo scenarijų ir idėją šis filmas buvo įgyvendintas. Ir jis buvo itin kokybišku projektu, už kurį tenka dėkoti būtent Edgarui Wrightui.

Todėl nenuostabu, jog šio filmo, apie kurį dar 2016 metais pats režisierius paskelbė savo Twitter paskyroje, buvo taip laukiama. Tačiau, pasirodžius pirmiems anonsams, laukimas šiek tiek sumažėjo, nes atrodė, jog žiūrovams bus pristatytas žymiausių veiksmo filmų kokteilis apie automobilius ir jų vairuotojus.

Žinoma, tai buvo tik spėlionės, kurios visiškai nepasiteisino. Edgaras Wrightas pristatė ne tik originaliai atrodančią istoriją, kurios branduoliu tapo labai įtempti veikėjų santykiai, bet dar ir gerai pasišaipė iš kitų, panašų turinį turinčių kino juostų.

Pirmiausia, ką reikia žinoti apie šį filmą, jog jis nėra skirtas „Greitų ir įsiutusių“ ar „Transporterio“ gerbėjams. Visgi naujoje Edgaro Wrighto juostoje nėra bukai atrodančio, nors ir labai puikiai sukalto veiksmo, banalių ir neskaniai skambančių dialogų, kurie sklinda iš plikų, anabolikų prisivartojusių ir ne itin intelektualių vyrų lūpų, bei nerasime seksualiais rūbais pasipuošusių ir vos vos savo intymias vietas prisidengusių merginų. O ką jau kalbėti apie netikroviškai pateiktas ir superherojų filmams prilygstančias pagrindinių veikėjų kovas.

Todėl jeigu tikitės šių elementų šiame filme, geriau jį apeikite ir negadinkite nervų sau ir aplinkiniams, kurie galbūt norės tyloje pasimėgauti šiuo tobulai atrodančiu projektu. Ir čia sakau iš patirties. Per išankstinę filmo premjerą buvo nemažai žiūrovų, kurie sugebėdavo reikšti savo bukas mintis garsiai, nes mat jie nesuvokė, ką mato ekrane. Dar kartą pasikartosiu – filmas ne imbicilams.

Antra – filmas papuoštas itin geromis užuominomis, susijusiomis su muzikos ir kino pasauliu, politinėmis realijomis ir amerikiečių subkultūromis, todėl rekomenduojama pro ausis nepraleisti nei vieno pokalbio. Čia lygiai ta pati situacija, kaip kokiame Quentino Tarantino filme. Dialogai tampa svarbiausiu akcentu, norint suvokti viską, kas dedasi aplinkui ir tuo pačiu sau atskleisti kiekvieną juostoje rodomą personažą taip, kaip jį pateikti sumanė pats režisierius. Užtenka kelių sekundžių neatidumo ir viskas. Herojus gali prarasti žavesį.

Ir jeigu jau prakalbom apie filmo personažus, kurių čia tikrai netrūksta, galiu pasakyti viena – kol kas šiais metais nemačiau labiau išdirbtų filmo herojų, kokius mums pristatė savo juostoje „Korneto“ trilogijos kūrėjas.

Kiekvienas iš jų tryško energija, kiekvienas iš jų turėjo nuosavą tikslą, kuris, žinoma, buvo pateisinamas, bet kas labiausia sužavėjo – kiekvienas herojus atsiskleidė kaip asmenybė.

Pagrindinis veikėjas Vaikis, kurio tikrą vardą sužinome tik pačiame filmo gale, sugeba sužavėti nuo pat pirmų filmo minučių. Jis atsiskleidžia iš lėto, todėl peržiūros metu galima visapusiškai susipažinti su kiekviena jo gyvenimo detale, jog baigiantis filmui tampa aiškūs ne vien tik jo poelgių motyvai, bet ir gyvenimo siekiai. Tai daugiasluoksnis herojus, dėl kurio veiksmų žiūrovui leidžiama suvokti gėrio ir blogio sąvokas iš visiškai naujų perspektyvų. Toks originalus ir šviežias žvilgsnis į tai tampa dar viena neatsiejama šios juostos dekoracija.

Vaikio meilės objektas bei žmogus, kuris jo gyvenimą paverčia prasmingesniu, paprasta ir nuoširdi padavėja Debora, taip pat sugeba sudominti. Ir nors šis personažas gauna ne pernelyg daug ekraninio laiko, bet jo užtenka, kad Vaikis sugebėtų pajusti visiškai kitokią jausmų gamą ir tuo pačiu įgautų naują gyvenimo tikslą. Dėl jos visa siužetinė linija apsiverčia aukštyn kojomis įpusėjus peržiūrai. Maloniausia, jog Deboros personažas skleidė naiviai atrodantį pozityvą, kuris irgi prisidėjo prie bendros šios juostos atmosferos.

Antagonistų filme yra ir jų net keli. Kiekvienas iš jų sukurtas preciziškai, turintis šarmo, spinduliuojantis charizma, bet svarbiausia – visi jie labai gerai įsimina. Kalbu, žinoma, apie operacijų vadą Doką, pakvaišusių įsimylėjėlių porelę Badį su Meilute ir kvanktelėjusį Betsą.

Kaip jau minėjau anksčiau, šio filmo personažai turėjo savus tikslus, jų motyvai buvo pagrįsti ir beveik kiekvienu atveju jų veiksmus buvo galima pateisinti. Nenoriu atskleisti šių herojų savybių, nes nebus įdomu stebėti jų pasirodymo ekrane, bet negaliu nepasakyti, jog bendrai kiekvienas iš jų tiesiog idealiai įsipaišė į pasakojimą, priduodant jam reikiamo cinkelio, atskleidžiančio kriminalinio pasaulio užkulisius.

Veiksmo plane viskas stabilu, nes filmą puošia itin smagios gaudynės miesto gatvėse, puikūs susišaudymai, kurie, žinoma, neprilygsta „Džono Viko 2“ kulkų baletui, bet sugeba įtraukti, daug estetiškai pateiktų smurto scenų ir geras pagrindinio veikėjo Vaikio parkuras. Viso to užtenka, kad atsirastų reikiama įtampos dozė ir peržiūra pavirstų į puikų reginį kino salėje.

Pasibaigus filmui dar ilgai nesinorės jo pamiršti. Čia galbūt dėl to, jog tai pats originaliausias filmas apie kietą vairuotoją nuo 2011 metų danų režisieriaus Nicholaso Wending Refno sukurto „Važiuok“. Bet net jeigu ir lyginti su šia iš vienos pusės ganėtinai panašia juosta, visgi Edgaro Wrighto filmas spinduliuoja visai kitą aurą. Tai visai lengvo turinio, bet genialiai pateiktas veiksmo trileris, kuris, be abejonės, ateityje taps modernaus kino klasika. To jam ir linkiu.

Techninė juostos pusė

Jeigu man reikėtų įvardyti geriausią šiais metais matytą operatoriaus darbą, tai be jokių kalbų juo taptu Billo Pope‘o virtuoziškai nufilmuotas „Vaikis ant ratų“. Viskas todėl, jog operatorius pasirinko ilgo filmavimo būdą, kuris leidžia mėgautis kiekviena šio filmo akimirka. Vien ko vertas šios juostos įvadas su pagrindinio herojaus pasivaikščiojimu.

Toks manevras man labai priminė 1990 metų Martino Scorseses šedevro „Geri vyrukai“ pradžią, kuri irgi buvo nufilmuota identišku būdu. Taip pat operatorius daug dėmesio skyrė detalėms ir smulkmenoms, kurios filmui įsivažiuojant įgavo nemažai prasmės. O kaip gerai pateiktas veiksmas iš įvairiausių įmanomų kampų. Ir stilingai, ir be galo efektingai.

Garso takelis taip pat sukelia euforiją dėl savo įvairovės. Fone galime girdėti tiek labai žymius kūrinius, tiek ir visiškai negirdėtus. Kiekviena daina įkomponuota itin gerai, jog scena, kurioje ji skamba, įgauna reikiamų atspalvių ir tuo pačiu, lyg būtų chameleonas, reikiamu momentu keičia siužetinės linijos atmosferą.

Iš labiausiai galvoje įstrigusių dainų po filmo peržiūros paminėčiau Bogos kūrinį „Nowhere to Run“, Carlos Thomas hitą „B-A-B-Y“, legendinės grupės Queen dainą „Brighton Rock“ ir, žinoma, tūkstančius kartų girdėtą Barry‘io White‘o gabalą „Never Gonna Give You Up“. Tačiau visos kitos dainos taip pat sudarė puikų muzikinį pamatą šiai nutrūktgalviškai istorijai. Akivaizdu, kad režisierius norėjo šios juostos metu supažindinti žiūrovus dar ir su savo mėgstama muzika. Lygiai taip pat, kaip tą daro Quentinas Tarantino kiekviename savo filme. Garso montažas, kuris buvo sustiprinamas veiksmo scenose ir skambant filmo dainoms, irgi aukštumoje.

Vaizdo montažas – antras techninės juostos pusės dalyvis, kuris kitais metais turi gauti bent jau „Oskaro“ nominaciją. Kiekviena scena taip idealiai suderinta su kita, jog tiesiog sunku nesižavėti šio filmo istorijos pateikimu. Tai tikra atgaiva akims, kurios pasiilgo originaliai atrodančio veiksmo ir, žinoma, dėka unikalaus montažo meistriškai sudėliotos siužetinės linijos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Puošia šį filmą ne vien puikūs Edgaro Wrighto režisūriniai sprendimai, kokybiška techninė pusė ir labai gerai parašytas scenarijus, bet dar ir aktoriai, kurie sugebėjo kuo puikiausiai įkūnyti savo personažus.

Aktorius Anselis Elgortas, kuris labiausiai asocijuojamas su romantine drama „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, šiame filme atliko kol kas geriausią savo karjeroje rolę. Jis gyveno šiuo vaidmeniu, kas matėsi kiekviename filmo kadre. Jis ne tik emocionaliai sugebėjo ekrane pateikti savo herojų, bet ir kartu suteikti jam labai daug žmogiškų savybių, kuriomis sunku nesižavėti.

Dviejų „Oskarų“ laureatas Kevinas Spacey‘is irgi neleidžia nuobodžiauti. Jis atliko gana smagų ir kategorišką personažą Doką, kuris po savo akmeniniu veidu slepia jautrią savo pusę. Todėl šis antagonistas ir yra patraukliausias iš visų kitų blogiečių, kurie čia pasirodė.

„Reklamos vilkų“ žvaigždė Jonas Hammas, „Oskarą“ už biografinę dramą „Rėjus“ iškovojęs Jamie Foxxas, brutalius vaidmenis vis dažniau pasirenkantis Jonas Bernthalas ir seksualumu spinduliuojanti kylanti Holivudo aktorė Eiza Gonzalez pasirodė puikiai. Visgi charizmos jiems netrūksta, o tai ir leidžia jų vaidinamiems personažams pasiekti reikiamą kietumo lygį ir tuo pačiu neužgožti pagrindinio herojaus.

Lily James, atlikusi padavėjos Doboros vaidmenį, dėka savo natūralumo ir paprastos, bet itin žavios vaidybos, leido pajusti kino ekrane chemiją tarp jos personažo ir Vaikio. Ir būtent ja bei jos pasirinkimais, stebint siužetinę liniją, patikėjau labiausiai.

Verdiktas

„Vaikis ant ratų“ – kol kas originaliausias ir muzikaliausias šių metų filmas, leidžiantis nuo pirmų minučių iki pat galo mėgautis nepriekaištingai atrodančia technine puse, gerai parašytu scenarijumi, preciziška Edgaro Wrighto režisūra, įtikinama pagrindinių aktorių vaidyba ir tikrovišku veiksmu, neturinčiu nieko bendro su fantastiniu „Greitų ir įsiutusių“ pasauliu. Tai filmas, kurį norėsis pasižiūrėti dar ne vieną kartą ir kuris pretenduoja ateityje tapti vienu iš modernios kino klasikos atstovų.

Filmo anonsas:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)