„Arba sudomini žiūrovą iškart, arba turi būti išskirtinis, kad leistum žiūrovui gaišti laiką pusvalandį ir tik tada pasakytum kažką, kas jį labai patrauktų“, viename interviu yra sakęs Maris.
„Tylioje Naktyje“ jis laiko negaišta: jau pati pirmoji scena – Ana (Valda Bičkutė), atvirai besimasturbuojanti duše – nuteikia žiūrovą paslaptims ir nešvankybėms, kurios lenda viena po kitos kaip ylos iš Kalėdų senelio maišo.
Istorija prasideda neįtartinai: Ana su Tomu (Leonardas Pobedonoscevas) ir vaikais išsiruošia pas Tomo tėvus Kūčių vakarienei. Kol tėvas Ričardas - Kosto Smorigino vaidyba tiek jam, tiek visai dramai prideda sveiko komiškumo prieskonį - lenkia taurę po taurės, kelia ginčus dėl kiekvienos smulkmenos ir kužda seksualines priekabas Anos ausin, motina Nijolė (Dalia Storyk) ir Tomas bando žaisti „normalią šeimą“ tuščiažodžiaudami apie maistą, kas po truputį varo Aną iš proto.
Tačiau visi desperatiški bandymai apsimetinėti baigiasi šeimai netyčia atradus slaptą Ričardo ir Anos sekso vaizdajuostę. Kūčių naktis virsta farsu – širdys dūžta viena po kitos po truputį aiškėjant, kad šioje “tradicijų besilaikančioje”, lietuviškai homofobiškoje šeimynoje slapčia vienas su kitu mylisi beveik kiekvienas, įskaitant ir du paslaptingus vakarienės svečius – koketę Elvyrą (Viktorija Kuodytė) ir Tomo meilužį Karolį (Gytis Ivanauskas).
Filmo pabaigoje, skambant minorinei Justės Arlauskaitės-Jazzu „Tylios Nakties“ interpretacijai, nebežinai, juoktis iš šios absurdo dramos ar verkti: kas galėjo pagalvoti, kad sakraliausia metuose šventė pasibaigs infarktu, venų pjovimusi ŠMC tualete ir ateities būrimu iš spermos?
„Tyli Naktis. Be Cenzūros“ – tai intriguojanti provokacija, akmuo į vis dar dievobaiminga save laikančios visuomenės daržą, bandant praskleisti užuolaidą į jos miegamąjį ir apnuoginti visas iki paskutinės perversijas, dvasinius nuopolius ir gėdas.
„Gėdos“ subjektas – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis lietuviškam kinui, ir nors būtent homofobijos tematika pastaruoju metu tampa ypač populiari (S. Drungos „Anarchija Žirmūnuose“, D. Narkevičiaus „Restricted Sensation“, R. Zabarausko „Porno Melodrama“), Maris vien “homoseksualumo gėda” neapsiriboja. Jis atakuoja tiek skirtingų jos formų, kad filmas savo nenuspėjamų vingių gausa galiausiai pradeda panašėti į Pedro Almadovaro melodramas.
Tačiau kurioziškas absurdiškumas „Tylios Nakties“ atveju yra veikiau komplimentas nei pastaba – net jei rimtas, beveik „Lynčiškas“ Mario Basanov ir Egidijaus Dragūno garso takelis ir suteikia šiokią tokią atsvarą bei gelbėja filmą nuo absoliutaus groteskiško farso, nuspalvindamas jį trilerio atspalviais.
Felikso Abrukausko kinematografija taip pat daugiaprasmė: „higieniškai“ švari, žieminės baltos dominuojama spalvų paletė kontrastuoja su hand-held dokumentiniu filmavimo stiliumi, o fokusas nuo veikėjų veidų dažnai nejučia nukrypsta į švariai nupoliruotas namų dekoro detales, simbolizuodamas tvarkingą ir dievobaimingą išorinį filmo veikėjų fasadą.
Po Visų Nereikalingų Žmonių ir Amayos, šis filmas – tikrai netikėtas vingis Martinsono karjeroje. Šokiruoti drama šokiruoja, vietomis ir pralinksmina, tačiau ar yra jame kokios gilesnės prasmės ar išliekamosios vertės – spręsti paliksiu jums.
Filmo anonsas:
„Tyli Naktis. Be Cenzūros“ mūsų šalies kino teatruose pasirodys kitų metų sausio 18 dieną.