„Nasrai“ (1975 m.)
1974-aisiais išleisto romano „Jaws“ („Nasrai“) autoriui Peteriui Benchley idėja papasakoti apie ryklį žudiką kilo susipažinus su žvejo Franko Munduso, pravarde Monstras, nuotykiais. Būtent F. Mundusas, esą, tapo personažo kapitono Kvinto įkvėpimu.
Knygos siužetą iš dalies įkvėpė 1916-ųjų vasaros įvykiai – penki nelaimėliai plaukikai, tapę klastingo baltojo ryklio, tykojusio vandenyje netoli Džersio pakrantės, aukomis.
Po to šis kūrinys buvo ekranizuotas ir tapo vienu baisiausių istorijoje siaubo filmu.
„Psichopatas“ (1960 m.)
1957-aisiais į Viskonsine esantį Edo Geino ūkį atvykęs šerifas tikėjosi sutikti įtariamąjį apiplėšimu. Vis dėlto jis pateko į tikrų tikriausią siaubo buveinę. Išvydo dubenį, pagamintą iš žmogaus kaukolės, taip pat kėdę, aptrauktą žmogaus oda, ir iš odos pasiūtus lempos gaubtą bei kostiumą.
Kai E. Geinas buvo suimtas, tyrėjai ūkyje aptiko dešimties moterų kūnų liekanas. E. Geinas buvo nusiųstas į psichiatrijos ligoninę ir praleido joje likusį savo gyvenimą.
1959-aisiais rašytojas Robertas Blochas pasinaudojo E. Geinu kaip modeliu kurdamas Normano Beitso personažą romanui „Psycho“ („Psichopatas“). Dar po kiek laiko garsus režisierius Alfredas Hitchcockas romaną ekranizavo.
Beje, E. Geinas tapo įkvėpimo šaltiniu ir tokiems personažams kaip Odinveidis iš „Kruvinos skerdynės Teksase“ („Texas Chainsaw Massacre“), Bizonas Bilas iš „Avinėlių tylėjimo“ („The Silence of The Lambs“) ir Kruvinas veidas iš televizijos serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ („American Horror Story“).
Košmaras Guobų gatvėje (1984 m.)
Režisierių ir scenaristą, siaubo filmo „Košmaras Guobų gatvėje“ („A Nightmare on Elm Street“) autorių Wesą Craveną pakraupino dienraštyje „Los Angeles Times“ išspausdintas pasakojimas apie tris imigrantus, kurie mirė miegodami.
Remiantis viena versija, vyro šeima maldavo, kad jis eitų miegoti, nors šis primigtinai tvirtino, kad jam besisapnuojantys košmarai skyrėsi nuo visko, ką teko patirti, ir tai kėlė didžiulę baimę, kad jei užmigs, numirs. Kai vyras vis dėlto užmigo, iš tiesų mirė.
W. Cravenas taip pat nurodė piktadario Fredžio Kriugerio personažą kūręs pagal tikrovėje sutiktus asmenis.
„Skrybėlė yra tokia, kokias vyrai nešiodavo, kai buvau dar vaikas. Vienas iš tų vyrų ne juokas mane išgąsdino. Jis buvo gatvėmis šlitinėjantis girtuoklis ir sykį pažadino mane, kai miegojau. Priėjau prie lango, norėdamas pasižiūrėti, kas vyksta.
Vyras žiūrėjo tiesiai man į akis. Pasitraukiau nuo lango ir, kaip man atrodė, kelias valandas tūnojau pasislėpęs. Galop vėl prislinkau prie lango, o vyras tebestovėjo toje pačioje vietoje! Netrukus jis ėmė trauktis atbulas, bet ir toliau žiūrėjo į mane“, – pasakojo režisierius.
„The Blob“ (1958 m.)
Klasika tapęs filmas, kuriame sužibo aktoriaus Steve‘o McQueeno žvaigždė, pasakoja istoriją apie nežemiškos prigimties materiją, kuri, nuolatos besiplėsdama, galop „praryja“ nedidelį miestelį Pensilvanijos valstijoje.
Scenarijaus autorius Irvingas H. Millgate‘as pasakojimo idėją pasiskolino iš leidinio „Philadelphia Inquirer“. Jame buvo rašoma apie du policininkus, 1950 m. rugsėjo 26 d. išvydusius maždaug dviejų metrų skersmens skraidančią lėkštę. Kai lėkštė nusileido ant žemės, policininkai, esą, nukreipė į ją savo žibintus.
Skraidantis objektas skleidė violetinę šviesą. Kai vienas iš vyrų pamėgino jį pakelti, šis išskydo, o policininko rankos pasidengė lipnia mase. Po pusvalandžio objektas visiškai ištirpo.
Maždaug taip, tiesą sakant, ir prasideda filmas. Aišku, realybėje toji neaiškios kilmės masė miesto neprarijo.
„Amitvilio košmaro“ (1979–2015 m.), „Išvarymo“ (2013–2016 m.) serijos ir „Anabelė“ (2014 m.)
1952 metais Edas Warrenas, apsiskelbęs demonologas, ir jo žmona Lorraine, transmediumė, įkūrė psichikos studijų bendruomenę Naujojoje Anglijoje. Po dviejų dešimtmečių Warrenams teko tyrinėti Lutzų šeimos namus Niujorko Long Ailando saloje: juose buvo įvykdytos net šešios žmogžudystės. Tai ir buvo atvejis, nulėmęs „Amitvilio košmaro“ („The Amityville Horror“) franšizės atsiradimą.
Warrenų pradėti ne mažiau kraupių nutikimų tyrinėjimai, kaip antai domėjimasis Perronų šeimos namais 1971 metais, tapo akstinu sukurti „Išvarymą“ („The Conjuring“). O filmas „Anabelė“ („Annabelle“) yra pagrįstas lėlės-vaiduoklio atveju, kurį Warrenai tyrinėjo 1970 metais.
„Kruvinos skerdynės Teksase“ (1974 m.)
„Kruvinų skerdynių Teksase“ („Texas Chainsaw Massacre“) siužetas turi tam tikrų sąsajų su žudiku Edu Geinu, nusikaltimus vykdžiusiu 1954–1957 metais. Panašiai kaip Odinveidis, jis nešiodavo savo aukų skalpus ir nuo veidų nudirtą odą.
Pagrindinis skirtumas tarp realaus asmens ir išgalvoto personažo tas, kad vienas žudydavo naudodamasis pistoletu, o kitas – grandininiu pjūklu. Žudymo įrankio parinkimą lėmė prodiuserių noras, kad filmai būtų kuo kraupesni.
„The Girl Next Door“ (2007 m.)
Šioje kino juostoje papasakota istorija apie dvi našlaitėmis po tėvų mirties likusias paaugles. Merginos apsigyvena pas tetą, o ši su jomis elgiasi tarsi su įkaitėmis: muša, kankina. Toks elgesys nulemia merginų mirtį.
Filmo siužetas pagrįstas realia Sylvios Likens istorija. Jos tėvai, kol būdavo darbe, palikdavo dukterį pas vieną iš šeimos draugų. Panašiai kaip filme pavaizduota teta, draugas terorizavo Sylviją, kol galop ją nužudė.
„Ir kalnai turi akis“ (1977 m.)
Siaubo filmas „Ir kalnai turi akis“ („The Hills Have Eyes“) yra paremtas škoto Swaney Beano istorija. S. Beanas turėjo 14 vaikų (dauguma gimė iš kraujomaišiškų santykių). Visa šeima gyveno olose ir praktikavo kanibalizmą.
Iš viso jie nužudė daugiau nei tūkstantį žmonių. Filme vaizduojama šeima, patekusi į tokių kaip Beanai kanibalų okupuotą dykumą.
„Emilės Rouz egzorcizmas“ (2005 m.)
Filmas „Emilės Rouz egzorcizmas“ („The Exorcism of Emily Rose“) turi tam tikrų sąsajų su realia Anneliese Michel istorija. Šiai jaunai moteriai vos per 10 mėnesių prisiėjo sudalyvauti net 67-iuose egzorcizmo seansuose. Ją reguliariai ištikdavo priepuoliai ir iš pradžių jai buvo diagnozuota epilepsija, tačiau skirti vaistai ne ką tepadėjo, o ilgainiui ją ėmė lankyti religinio turinio regėjimai.
„Vilkų dauba“ (2005 m.)
Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Australijos Belanglo miškuose siautė serijinis žudikas Ivanas Milatas. Žygeiviu su kuprine pramintas žmogžudys visada tvirtino esąs nekaltas, bet visgi buvo nuteistas už ne mažiau kaip septynių žmonių nužudymą. I. Milato siautėjimas tapo pagrindu siaubo filmo „Vilkų dauba“ („Wolf Creek“) siužetui.