– Apie ką, Jums asmeniškai, šis filmas?
– Tai filmas apie drąsą būti savimi, apie pojūčius, kuriuos teikia kūrybiškumas, apie žmones, kurie miršta ne socialine, ne psichologine, bet tik faktine mirtimi, ir ten, kur jie tai nori padaryti. Tai filmas apie meną išlikti ištikimais sau ir aistrą bei meilę savo susikurtam džiaugsmui.
– Žmonės dažnai baidosi dokumentikos žanro. Ką pasakytumėte dvejojantiems, ar žiūrėti filmą „Amžinai stilingos“, tik dėl to, kad jis dokumentinis?
– Man dokumentikos žanras yra vienas iš įdomiausių. Ir ypač lietuviška dokumentika, įgyjanti vis kitokių požiūrių ir spalvų. Bent jau „Amžinai stilingos“ yra be galo spalvingas, linksmas, pozityviai nuteikiantis darbas, kuriame panaudota labai netipiška tema, nėra skausmo, kančios, minoro. Man visada smagu žiūrėti filmus, kuriuose dominuoja egzistencinės temos. Juolab kai tai sukurta žvelgiant iš kitokio, mums neįprasto konteksto. „Amžinai stilingos“ gvildena esmingą būties temą – kad ir kokio amžiaus žmogus sulauktų, jo pomėgiai ir interesai yra pagrindinis gyvenimo variklis.
– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad šis filmas – tik moterims ir tik brandaus amžiaus?
– Didžiąja prasme tai yra moterims artimas filmas. Žinoma, jis ne kiekvienam lietuviui vyrui. Tačiau viliuosi, kad jauni žmonės, pasivažinėję po pasaulį ir esantys gerokai laisvesni už mūsų krašte vyraujantį dogmatišką požiūrį į žmogų ir jo raiškas, džiugiai ir smalsiai žiūrės „Amžinai stilingas“. O merginoms ir moterims šį L. Plioplytės darbą tiesiog privalomas, kaip C vitaminas.
– Kodėl rekomenduotumėte šį filmą pamatyti lietuviams?
– Kad jie atsipalaiduotų ir dažniau gyvenimą verstų pokštu, linksmybėmis ir azartu.
– Lietuviškam kinui sunku nusikratyti niūraus, depresyvaus (ypač dokumentinio) kino šablono. „Amžinai stilingos“ – lietuvės darbas. Gal tai dar vienas egzistencines problemas nagrinėjantis monotoniškas filmas?
– Taip, tai egzistencines problemas nagrinėjantis darbas, bet jis sluoksniuotas, tarsi geras pyragas, sudėtas iš labai geros kokybės medžiagų, kurios toli nuo saldumo, nors, žvelgiant paviršutiniškai, gali pasirodyti ir taip. Tačiau rekomenduoju į veiksmą, aplinką ir herojaus žvelgti plačiai atvertomis akimis. Natūralu, jog Niujorko egzistencinė terpė gerokai kontrastuoja su mūsiškėmis normomis ir gali pasirodyti nelengvai suvokiama arba sukelti norą ironizuoti. Tačiau kad ir kaip žiūrėtum ir ką filme matytum, tai anaiptol nei depresyvus, nei monotoniškas darbas. Lengva filmavimo maniera, dinamiškas montažas, charakterių įtaigumas ir gausa bei visai netikėta atomazga filmui suteikia gilios ir netipiškos prasmės, malonių pojūčių ir palieka žiūrovą su apmąstymais, tačiau puikiai nusiteikusį.
Lietuviškas filmo anonsas: