Antroji dalis buvo patikėta populiaraus italų kriminalinio serialo „Gomora“ kūrėjui Stefanui Sollima, kuris po ilgų derybų pakeitė režisieriaus kėdėje dviems „Okarams“ nominuotą Denisą Villeneuve‘ą, nusprendusį išbandyti save mokslinės fantastikos žanre su filmu „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“.
Apie ką mes čia…
Kelis dešimtmečius JAV ir Meksikos pasienyje vykstantis karas tarp teisėsaugos ir narkotikų kartelių įgauna pagreitį. Nenorėdami ir toliau patirti nuostolių, nusikaltėliai sukuria visiškai naują strategiją, kuri jiems gali atnešti žymiai daugiau pinigų, nei uždraustų narkotinių medžiagų kontrabanda. Jų naujas verslas – teroristų gabenimas į JAV teritoriją. Tą sužinoję aukšti šalies pareigūnai nelieka abejingi ir pakviečia su tuo susitvarkyti du itin patikimus smogikus – agentą Metą Greiverį ir paslaptingąjį meksikietį Alechandrą...
Kūrinio turinys
Filmas „Sicario: narkotikų karas“ yra vienas iš mano pačių mėgstamiausių pastarųjų kelerių metų veiksmo trilerių, kurį galėčiau žiūrėti tikrai ne vieną kartą. Filmas ne tik puikiai atskleidė kovos su narkotikų karteliais vidinę teisėsaugos pusę, bet dar ir iš labai moralinės pusės parodė tam tikrus kai kurių žmonių sprendimus, kurie itin dažnai tampa kai kurių nusikaltimų priežastimi. Taip pat, be aiškaus ir patrauklaus siužeto, filmas laikė įtampoje visas dvi rodymo valandas, jog net nekilo mintis pasisukti į šoną ar tuo labiau pasižiūrėti į laikrodį.
Ir nors pirmasis filmas mane užbūrė, laukti antrosios dalies buvo ne taip ir lengva. Visgi pagrindiniu originalios juostos sėkmės varikliu tapo talentingasis režisierius Denisas Villeneuve‘as, kuris dėl savo išskirtinės vizijos sugebėjo pateikti kvapą gniaužiantį ir pakankamai vaizdingą reginį. Todėl sužinojęs, jog jis nepridės rankos prie tęsinio, pasidarė kažkiek liūdna.
Iš kitos pusės, nepaisant to, jog originalaus filmo kūrėjas pasišalino, filmui scenarijų parašė tas pats pirmtako scenaristas Tayloras Sheridanas, kuris dirbo dar ir prie tokių juostų kaip keturiems „Oskarams“ nominuotas trileris „Bet kokia kaina“ ir vienas geriausių 2017 metų filmų „Vėjų upė“. Pastarąjį jis dar ir režisavo. Ties šia žinia tikėjimas tęsiniu nebuvo visiškai dingęs. Prošvaisčių suteikė dar ir tai, jog režisieriumi tapo už panašios temos serialą „Gomora“ atsakingas kino kūrėjas Stefanas Sollima, kuris pažadėjo nepasišiukšlinti ir pristatyti vertą dėmesio kino projektą, už kurį nebūtų gėda net ir pačiam Denisui Villeneuve‘ui.
Prieš naujojo filmo peržiūrą dar kartą pasižiūrėjau 2015 metų filmą, kad galėčiau adekvačiau įvertinti tai, ką mums paruošė kino studija „Lionsgate“. Patariu ir Jums padaryti tą patį, nes nemažai filmo detalių bus savotiškai susijusios su originalios juostos siužetine linija.
Antroji dalis nėra tiesioginis „Sicario: narkotikų karas“ istorijos pratęsimas, o individualus filmas, susijęs su herojais, kuriuos mes pažinome kovoje su narkotikų karteliais prieš trejus metus. Ir tai mane papirko labiausiai, nes pirmajame filme visas dėmesys buvo skirtas agentei Keit Meiser, o šičia viskas sukosi aplink Alechandrą ir Metą, kurie bent jau man, pirmajame filme padarė didžiausią įspūdį ir tikrai nusipelnė istorijos, kuri suktųsi aplink jų personažus.
Abu šie veikėjai atsiskleidžia iš šiek tiek kitokios perspektyvos, nei jie buvo pavaizduoti 2015 metais. Čia jau žaidžiama ties jų galimybių ribomis ir charakteriais, kurie kartais nuo juos užklupusių situacijų kardinaliai pasikeičia į visiškai skirtingą pasaulėžiūrą turinčius žmones, galinčius padaryti visokiausias nesąmones, kad tik išgelbėtų savo užpakalius. Ties tuo dingsta ir paslaptingas įvaizdis, kuris buvo suformuotas originalioje istorijoje. Žinoma, be gilesnių jų charakterių išvedžiojimų, abu jie demonstruoja puikią fizinę formą ir taip pat spinduliuoja negailestingu žiaurumu, kuris tiesiog būtinas susiduriant su nemenkomis problemomis, į kurias jie dažnai patenka.
Iš kitų personažų dar išskirčiau ir Izabelą, kurios misija paprasta – būti jauku derybose tarp Alechandro ir Meto su jos įtakingu tėvu. Mergaitė tampa tokiu neutraliu veikėju, kuris leidžia pamatyti tiek teisėsaugos, tiek ir nusikaltėlių ydas ir jų požiūrį į nekaltą žmogų. Visi mes puikiai žinome, jog kare visuomet nukenčia tie, kurie su tuo neturi visiškai jokių reikalų.
Veiksmo scenų čia, kaip ir pirmoje dalyje, netrūksta. Galėčiau netgi pasakyti, jog šiame filme jų buvo žymiai daugiau nei originale. Tai akims patrauklios filmo vietos, kurios sukelia įtampą ir nepaleidžia iki pat scenos galo. Tačiau yra vienas bet. Šiame filme kai kurie susišaudymai pateikiami ne pasienyje ar greitkelyje, o miesto centre. Ir tai mane labiausiai suglumino, nes vykstant susirėmimams vienoje gatvės pusėje, kitoje niekas nereaguoja ir sau ramiai važiuoja į darbą, lyg tai būtų koks eilinis trečiadienis. Tai autentiškumas tokiuose momentuose dingsta, kas nelabai gerai bendram filmo įvaizdžiui.
Taip pat kažkiek suglumino ir paskutinysis šios juostos aktas, kuriame atrodė, jog filmo kūrėjai net patys nežinojo kaip užbaigti šią istoriją, todėl sukišo viską ką įmanoma į paskutines trisdešimt minučių, kad bent jau žiūrovas gautų gerą adrenalino dozę ir išeitų iš kino patenkintu veidu. Bet šiais laikais vien veiksmu yra sunku papirkti, kai istorija šlubuoja ir neleidžia patikėti tuo, kas vyksta ekrane. Bet čia tik mažas niuansas, kuris krito į akis.
Po peržiūros išėjau su šypsena veide, nes tai visgi toks kino projektas, kuris puikiai atitinka brutalaus vyriško filmo apibrėžimą. Tokių juostų nėra tiek ir daug, atsižvelgiant į tai, kas pastaraisiais metais dominuoja kino industrijoje. Todėl nepaisant visų minusų, kurie šiame filme yra, galėčiau pasakyti, jog tai kol kas pats žiūroviškiausias šių metų veiksmo trileris, kurį verta pamatyti kino salėje, kad gauti maksimalų pojūtį. Ir nors juosta savo siužetine linija nusileidžia puikiam 2015 metų pirmtakui, visumoje tai pakankamai geras tęsinys, kuris galbūt ateityje sulauks pratęsimo.
Techninė juostos pusė
Didžiausias tiek pirmojo, tiek antrojo filmo techninės pusės turtas – operatoriaus darbas, kuris abejuose atvejuose sukuria labai vaizdingą pamatą viskam, kas yra pateikiama siužetinės linijos eigoje. Antrosios dalies operatorius Dariuszas Wolskis, kuris dirbo prie tokių projektų kaip „Svetimas: Pažadas“, „Visi pasaulio pinigai“, „Marsietis“, „Karibų piratų“ trilogija ir „Alisa stebuklų šalyje“, sugebėjo perteikti šį pavojingą specialiųjų agentų pasaulį ne ką prašmatniau už „Oskarinį“ Rogerą Dickensą, kuris buvo atsakingas už kameros darbą 2015 metų filme. Susišaudymai ir panoraminiai vaizdai ir sukrečia, ir suteikia labai daug papildomų emocijų stebint Alechandro ir Meto žūtbūtinę misiją kovojant su narkotikų karteliais.
Į akis krito taip pat įdomios ir labai autentiškos miestų, kuriuose vyko veiksmas, dekoracijos, herojų apranga ir, žinoma, pirotechnikos vakarėlis, kuris kaip žinia privalo būti neatsiejamu tokio pobūdžio filmų atributu.
Muzika filme pakenčiama, bet ji nesukuria tokios įtampos kaip tą darė prieš tris metus Johanno Johannssono parašytos muzikinės kompozicijos. Šičia muzika buvo įterpiama beveik vien tik į veiksmo scenas, o ne į tuos momentus, kurie galėtų mus lydėti į būsimą veiksmą.
Garso montažas – nepriekaištingas visose susišaudymo scenose. Stipru, lyg būtume kažkur šalia viso to pragariško veiksmo epicentro, kuriame savo jėgas bandė nusikaltėliai ir už teisybę kovojantys agentai. Vaizdo montažu skųstis irgi negalėčiau, nes istorija kaip nekaip buvo pakankamai aiški, o visas veiksmas neprailgo nė minutės, kino salėje sėdint daugiau nei dvi valandas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Iš visos aktorių trupės norėčiau išskirti tik tris, kurie mano nuomone buvo verčiausi ekraninio laiko.
Pirmiausia – Joshas Brolinas, kuriam šie metai yra tikrai ypatingi. Gegužės mėnesį jis pasirodė titano Tanoso vaidmenyje itin finansiškai sėkmingame ir net dešimt metų lauktame filme „Keršytojai: Begalybės karas“, vėliau po kelių savaičių jis jau puikavosi mutanto Keiblo kailyje antroje „Deadpool“ dalyje ir dabar jis visame gražume pasirodo „Sicario“ tęsinyje, kuriame ir vėl puikiai susidorojo su Meto role.
Rūstusis Benicio Del Toro, kuris buvo pirmosios dalies pažiba, šiame filme dar labiau patraukė dėmesį ties savo vaidinamu personažu. Aktorius spinduliavo ne tik savo charizma, bet ir pasistengė suvaidinti savo veikėją kaip įmanoma įtikinamiau. Jis man ir tapo visos šios juostos didžiausia žvaigžde.
Paminėti reikia ir šešiolikmetę aktorę Isabelą Moner, kuriai atiteko narkotikų barono dukters Izabelės vaidmuo. Mergaitė įtikinamai ir labai patraukliai suvaidino savo personažą, kuris buvo labai svarbus visai siužetinei linijai.
Visi kiti filme pasirodę aktoriai neypatingai išsiskyrė iš minios, todėl nemanau, ar juos minėti verta.
Verdiktas
„Sicario 2: kartelių karai“ – kupinas gero ir kokybiškai pateikto veiksmo, turintis solidų aktorių Josho Brolino ir Benicio Del Toro duetą, džiuginantis savo brutaliai išreikštu pavidalu ir įtraukiantis į pakankamai neblogą pasakojimą filmas, kuris tampa visiškai nereikalingu, bet tuo pačiu labai žiūrovišku puikios 2015 metais pasirodžiusios juostos pratęsimu.
Filmo anonsas: