Vilniuje mados ir reklamos fotografas netruko įsitvirtinti. Jo darbai pasiekė žymiausių šalies žurnalų redaktorius ir puošia jų viršelius. Tiboras fotografavo Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2014“ fotosesiją. Jis taip pat tapo pagrindiniu, šių metų lapkričio 13 dieną kino teatruose pasirodysiančio filmo „Kunigo naudą velniai gaudo“ fotosesijos fotogarafu.
Jūsų dėmesiui: išskirtinis interviu su fotografu, kuris inžinieriaus specialybę iškeitė į fotoaparatą, o darbą su Annie Leibovitz – į meilę lietuvei.
Baigęs mokyklą Vengrijoje įstojai mokytis statybų inžinerijos. Kas tave paskatino „rimtą“ profesiją iškeisti į fotografo darbą?
Kaip ir daugelis, baigęs mokyklą nežinojau, ką noriu veikti ateityje. Todėl paklausiau savo tėvų ir pasirinkau „rimtą“ profesiją. Visuomet mėgau konstruoti, todėl statybų inžinerija pasirodė pakankamai tinkamas sprendimas.
Studijuodamas dirbau įvairiose video gamybos ir kūrybos kompanijose, kur susipažinau su daugeliu ryškių kino žvaigždžių ir užmezgiau naudingų kontaktų. Tarp jų – Jessica Chastain, Samas Worthingtonas, Helena Mirren, Ronas Perlmanas. Stebėjausi jų paprastumu ir noru padėti jauniems žmonėms.
Vėliau, persikėlus į Niujorką, šie ryšiai padėjo man gauti darbą kartu su visame pasaulyje garsia fotografe Annie Leibovitz. Ji tuomet fotografavo „Walt Disney“ animacijos studijai. Tos fotosesijos taip stipriai mane paveikė, kad aš nusprendžiau tapti fotografu.
Kodėl mokytis fotografijos nelikai galimybių šalyje Amerikoje? Kuo tave patraukė Škotija?
Po lemtingo darbo Niujorke praėjus keletui mėnesių turėjau grįžti atgal į Vengriją dėl pasibaigusios vizos. Be to, nenorėjau visą laiką dirbti fotografo asistentu, todėl pradėjau ieškoti tinkamų fotografijos kursų Europoje. Vienas mano draugas, tuo metu gyvenęs ir studijavęs Škotijoje, užsiminė, kad Edinburge yra vieni geriausių komercinės fotografijos kursų, taigi nusprendžiau pabandyti.
Universiteto dėstytojams patiko mano darbai ir taip gavau leidimą studijuoti praleisdamas pirmųjų metų kursą. Praėjus trims metams gavau profesionalios fotografijos bakalauro diplomą.
Iš kur semiesi įkvėpimo kūrybai? Ar turi tave inspiruojančių fotografų?
Žaviuosi keletu fotografų, pavyzdžiui Nicku Knightu ar Mertu Alas & Marcus Piggottu, tačiau filmai man daro didesnė įtaką, negu fotografija. Gerai sukurti filmai mane inspiruoja ir aš dažnai randu idėjų fotografijai būtent juose. Labai mėgstu režisieriaus Weso Anderson’o darbus – jo filmuose mane žavi puiki kompozicija.
Paskutinis matytas ir mane labai įkvėpęs filmas buvo naujoji „Pašėlusio Makso“ versija. Kompozicija, vaizdai ir šviesos filme yra tiesiog puikūs, už tai reikia dėkoti operatoriui Johnui Seale.
Daugiausia dirbi su mados fotografija. Ar ji tau labiausiai ir patinka?
Save vadinu mados bei reklamos fotografu. Taip, mados fotografija yra mano mėgstamiausia. Net ir reklaminėse fotosesijoje dažniausiai dirbu su produktais susijusiais su mada, o jeigu ne, bandau mados idėjas stilizuotai pritaikyti projekte.
Ant kurio profesinio laiptelio užlipęs jau galėtum sakyti: taip, aš kažką nuveikiau fotografijos srityje?
Mano tikslai, manau, yra tokie, kaip ir visų – noriu pasiekti tokį lygį, kad pats galėčiau rinktis klientą ir fotografuoti tai, kas man šauna į galvą, nes mano vardas yra garantija, kad darbo rezultatas bus tobulas!
Į Vilnių atkeliavai paskui Škotijoje sutiktą lietuvaitę Jolitą, kuri dabar yra tavo sužadėtinė. Kokia jūsų meilės istorija?
Pačioje pradžioje mūsų su Jolita santykiai buvo darbiniai. Tame pačiame universitete ji studijavo grafinį dizainą, taigi kai pirmą kartą pakviečiau ją į pasimatymą, vienas kitą pažinojome jau pusę metų. O paskui viskas išsirutuliojo labai greitai. Ji dirba dailininke fotosesijose, mūsų santykiai puikūs ne tik buityje, bet ir profesiniame lygmenyje. Mes panašiai mąstome, todėl mus galima vadinti tobula pora.
Lietuvoje gyveni vos kelis mėnesius, kaip jautiesi čia būdamas?
Vilnius yra labai puikus ir mielas miestas, turintis ypatingą šarmą. Mane visuomet traukė dideli miestai, man reikia didelio judėjimo ir geros miesto energijos. Vilnius visa tai turi, tik sumažintą variantą. Kita vertus, atvažiavau čia vasaros pradžioje, taigi iki šiol jaučiuosi lyg atostogaudamas. Galbūt mano nuomonė pasikeis atėjus žiemai? Kita vieta Lietuvoje, kurią esu įsimylėjęs yra Nida. Lietuviškas klimatas taip pat yra tiesiog puikus, čia nei pe karšta nei per šalta.
Gimei Vengrijoje, tačiau iš vienos vietos į kitą krausteisi daug kartų – Niujorkas, Edinburgas, dabar Vilnius. Ar gali pasakyti, kur yra tavo namai?
Tai labai sunkus klausimas, apie tai kaip tik pradėjau mąstyti visai neseniai. Šių metų pradžioje keletą mėnesių dirbdamas praleidau Vengrijoje ir supratau, kad daugiau nebesijaučiu ten kaip namuose. Nesupraskite manęs neteisingai, man patinka ten būti, ten gyvena mano tėvai, tačiau dabar atrodo, kad tai lyg viena iš stotelių mano kelyje. Mobilumas šiame pasaulyje, kuriame dabar gyvename, yra raktas į sėkmę. Todėl aš visuomet esu pasirengęs naujam skrydžiui, naujai užduočiai ar iššūkiui. Vieninteliai daiktai, kurių man reikia yra fotoaparato įranga, kompiuteris ir banko kortelės. O namai yra ten, kur Jolita.
Ar matai čia daug galimybių profesinėje srityje?
Kadangi esu laisvai samdomas, visuomet ieškau galimybių ir manau, kad gerai ieškant gali jų rasti būdamas bet kur. Bendravau su keletu lietuviškų mados žurnalų ir jau turiu šiek tiek darbo ateičiai. Taip pat yra galimybių dirbti Latvijoje ir Estijoje. Kartais vis dar važiuoju dirbti į Jungtines Karalystes ir Vengriją. Pažiūrėsime, kaip per metus čia dirbti seksis Jolitai. Galbūt nauja mūsų kryptis bus Vokietija.