2011-ųjų metų liepos 22 dieną Andersas Breivikas, susprogdinęs užminuotą automobilį prie vyriausybės pastato Osle, persikėlė į Utiojos salą, kur šaltakraujiškai nužudė 69 paauglius, susirinkusius į Norvegijos darbo partijos jaunimo lygos stovyklą. Naujasis Erico Poppes kūrinys „Utioja, liepos 22-oji“ („Utøya 22. juli“) skrupulingai rekonstruoja tos dienos įvykius. Atsidaręs dokumentiniais sprogimų kadrais, filmas perkelia žiūrovą į salą. Toliau – 72 minutės kraują stingdančio ir visiškai beprasmio pragaro, sukrėtusio ne tik Norvegiją, bet ir visą pasaulį.
Kai kas pasakys: per greitai. Tačiau režisierius nesutinka. Anot jo, po tragedijos praėjus 7-iems metams, jos įvaizdis jau pradėjo blėsti visų atmintyje. Iš dalies tam pasitarnavo ir tai, jog didesnis žiniasklaidos dėmesys po išpuolių teko ne aukoms, bet pačiam teroristui. Sulaikius kvėpavimą buvo skaitomas jo manifestas, įsižvelgiama į jo veidą atidžiai spaudos sekamo teismo proceso metu. Viskas, siekiant atsakyti į vienintelį klausimą: kodėl?
„Utioja, liepos 22-oji“ prasideda atsakymu. Žvelgdama tiesiai į kamerą, jauna mergina ištaria: „Tau niekada nesuprasti. Tiesiog paklausyk manęs“. Po sekundės taps aišku, kad tai ji su mama aptarinėja ką tik Osle nugriaudėjusį sprogimą. Merginos vardas – Kaja, ir su ja mes praleisime visą likusį filmą: bėgant, slepiantis, ieškant jaunesnės sesės ir laukiant vis neatvykstančios pagalbos.
Taigi, buvęs karo fotografas Erikas Poppe šiame filme deklaratyviai nusprendžia nieko neaiškinti. Vietoje to, mums siūloma tiesiog patirti tai, ką tą vasarą patyrė niekam nenusikaltę paaugliai. Tuo motyvuoti ir estetiniai filmo sprendimai: jis nufilmuotas ilgu planu, be jokio montažo ir jokios muzikos. Filmavimai vyko 5 dienas, po vieną dublį per dieną.
Tokios prieigos efektas – tiesiog pritrenkiantis. Pasigirdus pirmiems šūviams ir taip įsitempęs kūnas tiesiog sustingsta. Įvykiai vystosi lėtai ir nenumaldomai, kaip baisiame sapne, kurio įtaigumas tik didėja nuo to, kad visą tragedijos paveikslą mes susidarome prabėgomis, iš smulkių detalių, patenkančių į Kajos periferinį matymą. Štai, pasigirdus šūviams, kažkur nubėga grupė paauglių. Štai, kažkas guli prie medžio: slepiasi ar mirė? Eik ir žiūrėk.
Kiek paradoksaliai, šis, išpildymo prasme stipriausias filmo aspektas, yra ir labiausiai problematiškas. Nenorėdamas pasirinkti vienos iš tikrų išpuolius išgyvenusių vaikų istorijų, režisierius sukūrė jas apibendrinančią fikcinę patirtį, savotišką simuliakrą, kuris, siekiant grąžinti prarandamą santykį su tikrovę, nuo jos tik atitolina. Nepaisant geriausių intencijų, „Utioja, liepos 22-oji“ tėra techniškai tobulas „survival horror“ žanro atstovas, veikiantis pagal visas dramaturgines jo taisykles. Būtent todėl ji galima be jokių pasekmių tiesiog suvartoti kaip streso saldainiuką, kaip tikros traumos bekūnį pakaitalą. Jei po išpuolių prieš vieną saugiausių Europos šalių, kurį laiką niekas nesijautė saugus, po filmo peržiūros į kasdienybę grįžti su palengvėjimu: kavos, suvalgyti ledų arba nueiti apsipirkti.
Mažiausiai klausimų kelia kitas režisieriaus pasirinkimas. Kurdamas filmą apie Breiviko nusikaltimus, jis principingai niekada nevaizduoja jo paties, net nemini jo vardo. Todėl Utiojos salos įvykių priežastimi natūraliai pradedi matyti ne asmenį, bet abstraktų, bekūnį blogį, kurį pats Poppe linkęs tapatinti su radikaliai dešinių idėjų renesansu Europoje. Tokiu būdu „Utioja“ suteikia aukoms galimybę simboliškai ištrinti budelį iš istorijos. Nepasiginčysi – galingas terapeutinis įrankis. Svarbiausia nepamiršti, kad nesant žudiko, negali būti ir aukų.