Apie ką mes čia...
Kas galėtų pagalvoti, kad 1988 metų gruodžio 7 dieną ramus Leninakano miestas Armėnijoje pavirs į tikrąjį pragarą dėl viską savo kelyje griaunančio žemės drebėjimo? To nesitikėjo ir aštuonerius metus su šeima nebuvęs Konstantinas Berežnojus, kuris atvyksta į suniokotą miestą. Iš kiekvienos pusės apsuptas mirties, Konstantinas su kitais vyrais imasi padėti nukentėjusiems, tuo pačiu neprarasdamas vilties, kad jo šeima vis dar yra gyva.
Kūrinio vidus
Pačioje šios apžvalgos pradžioje paminėjau, jog Sarikas Andreasianas yra vienas iš labiausiai nekenčiamų rusų filmų kūrėjų, kuris sugeba savo rankomis sugadinti viską, prie ko tik prisiliečia. Ir čia ne vien mano antipatija šiam režisieriui, bet ir milijonų kitų kino gerbėjų, kurie gyvena pačioje Rusijoje. Ir toks požiūris į jį, kaip ir į jo kuriamus filmus, nėra iš piršto laužtas. Pasižiūrėjus vien į jo filmografiją galima suprasti, kodėl jis taip kritikuojamas kinomanų bei kino kritikų. Todėl iki dabar negaliu patikėti, jog šio puikaus filmo režisieriumi yra būtent jis. Tai tiesiog nesuvokiama. Bet apie tai, kodėl šis filmas vertas peržiūros kine, šiek tiek vėliau.
Pirmiausia, ką norisi pabrėžti, jog tai dar vienas kokybiškas komercinis rusų filmas šiais metais. Nepamenu jokių metų, kai kino ekranuose pasirodydavo tiek daug ir tiek gerai surežisuotų blokbasterių bei pramogai skirtų rusiškų filmų. Pirmoje metų pusėje turėjome nuostabią veiksmo dramą „Ekipažas“, kurią galima įvardyti kaip didžiausią 2016 metų rusų kino hitą, po to sulaukėme trilerio „Ledlaužis“ ir subtiliai pateikto „Dvikovininko“, o dabar turime ir įspūdingai atrodančią katastrofų dramą apie vieną iš skausmingiausių XX amžiaus žemės drebėjimų. Tikrai, metai nusisekė ir smagu, jog esame tokio netipinio šiuolaikiniam rusų kinui periodo liudininkais.
Bet grįžkime prie Sariko Andreasiano režisuoto „Žemės drebėjimo“. Šis filmas ne vien tik apie katastrofą, kuri nutiko 1988 metais Armėnijoje. Tai dar ir nebloga drama apie žmones, kuriems teko išgyventi visą šį košmarą. Ir nors visi herojai buvo išgalvoti, tačiau jų įtaka šio filmo dramaturgijai nė kiek nepakenkė. Matome ne vien rodomų žmonių tragediją, bet ir jų žmogiškumą atėjus tokiai rimtai nelaimei. Ir kas svarbiausia, tas žmogiškumas sugraudina. Filme išties nemažai scenų, kurios privers suvirpėti širdį, kurios sugraudins ir leis apgalvoti tam tikrus savo poelgius. Ir nors akivaizdu, jog filmo scenaristai bei režisierius tyčia taip pasielgė, šiek tiek suholivudino siužetinės linijos eigą, bet vieną jie padarė teisingai – parodydami baisius kadrus, jie priverčia pagalvoti apie tai, kas yra brangiausia – šeimą. Ir paskutinė šio filmo scena, kurioje apsikabinę tėvai su dukra ir jos naujagimiu, tai pabrėžia.
Kalbant apie patį siužetą, tai jis atrodo ganėtinai patraukliai. Viskas sudėliota tvarkingai ir kaip jau buvau išsireiškęs – holivudiškai. Pačios juostos pasakojimas susideda iš trijų etapų. Pirmasis – susipažinimas su pagrindiniais filmo herojais. Ir nors tai gana trumpa pažintis, kuri vėliau išplėtojama, bet leidžianti susivokti, kas per veikėjai mus lydės beveik dvi šio filmo rodymo valandas. Antruoju etapu tampa pats žemės drebėjimas, kuris sugeba sukelti įtampą bei kartu iš arčiau pažvelgti į tą katastrofą, kurią prieš beveik trisdešimt metų išgyveno Leninakano gyventojai. Paskutiniu etapu tampa atsigavimas po katastrofos, žmonių gelbėjimas ir žmogiškumo paveikslas suniokoto Armėnijos miesto fone. Ir dėka tokios schemos, peržiūra neprailgsta – ji tampa įdomi ir netgi tam tikrais momentais intriguojanti.
Filme pateikti personažai, kaip jau buvo užsiminta, atliko ganėtinai gerą darbą suteikiant juostai daugiau dramatizmo nei kraupiai atrodantis žemės drebėjimas. Žinoma, pačios jų istorijos iš vienos pusės atrodo banaliai ir itin pagrąžintai, tačiau šiam filmui to ir reikėjo. Buvo parodyti itin žemiški, paprasti, įtikinantys veikėjai, kurių skleidžiamas gerumas kas kartą leisdavo pagalvoti apie tai, jog tikrai yra nemažai gerų, draugiškų žmonių. Kiekvienas iš herojų išgyveno savo dramą, todėl iš dalies juosta primena ir tam tikrą kino almanachą. Jeigu kas nežino, tai filmu-almanachu įvardijamos tokios juostos, kuriose pateikiamos skirtingos žmonių istorijos galiausiai susijungiančios į vieną didelę istoriją. Šiame filme turime žiaurią buvusio architekto Konstantino ir jo šeimos istoriją. Ši istorija yra stipriausiu filmo koziriu. Taip pat gerai žiūrisi Roberto ir Lilit scenos, kuriose vaikinas parodo visą savo atsidavimą gelbstint po griuvėsiais užstrigusią merginą. Dar viena istorija priklauso užsispyrusiam Eremui ir jo šeimai. Be to, be šių trijų pagrindinių pasakojimų, filme yra nemažai ir kitų, antraeilių herojų nutikimų, kurie sustiprina bendrą pasakojimą.
Ir tai tik maža dalis to, kas laukia pasirenkant šį filmą. Lyginant šį kino projektą su kitais žemės drebėjimo temos užsienio filmais, jis savo pateikimu gali ne tik drąsiai varžytis su tokiais Holivudiniais blokbasteriais kaip „San Andreas“ ar „2012“, bet ir juos pralenkti. Be abejo, tai geriausiai pastatytas šios temos filmas nuo 2010 metų kinų hito „Tangšano žemės drebėjimas“.
Pasibaigus filmui aplanko daug minčių, o kartu ir tyla, po kurios seka nuostaba, jog šį filmą sukūrė Sarikas Andreasianas. Bet gal režisierius sugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, ir toliau mus džiugins tokio lygio darbais? Galbūt taip ir bus. Viską parodys 2017 metų kovo mėnuo, kai į kino ekranus atkeliaus rusų superherojų epas „Sergėtojai“, kurį rodys visas pasaulis.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai, kurių filme panaudota tikrai nemažai, buvo pateikti ganėtinai gudriai. Kad neerzinti žiūrovų su akivaizdžiai matomais kompiuteriu sukurtais vaizdais, buvo rodomi beveik vien tik panoraminiai vaizdai, kurie ne tik leido pamatyti visą katastrofos mąstą, bet ir pasigrožėti pačia katastrofa. Arčiau filmuotos scenos su griūvančiais pastatais buvo staigios, todėl norint pamatyti kompiuterinius efektus reikia labai įdėmiai stebėti kiekvieną kadrą. Žinoma, neapsiejo ir be kokybiškų dekoracijų ir autentiškai atrodančio 1988 metų Leninakano. Sugriautas miestas atrodo tikrai gerai, o visos scenos, kurios vyksta po žemės drebėjimo, buvo papuoštos tikrais griuvėsiais. Ne ką mažiau svarbus ir herojų grimas, kuris įtikina. Ties grimu buvo išties gerai padirbėta. Kostiumai taip pat nukelia mus į praeitį, į sovietmečio madas.
Kitu stipriu juostos techninės pusės varikliu tampa nuostabus garso takelis. Puiki, epiška, jaudinanti, širdį virpinanti ir labai jausminga muzika, kurią filmui parašė armėnų kompozitorius Hayko. Muzikinės kompozicijos buvo puikiai priderintos prie kiekvienos filme rodomos scenos. Juostos garso montažas geras, juostai pridavė solidumo, ypač kai kalbame apie žemės drebėjimo scenas.
Vaizdo montažas tvarkingas. Kiekviena šiame filme pasakojama istorija neužsidelsia. Viskas vyksta sklandžiai, o ir perėjimai nuo vienos scenos prie kitos neerzina.
Aktorių kolektyvinis darbas
Įtikinamą vaizdą filme demonstruoja ir patys aktoriai. Labiausiai įsimena Konstantino vaidmenį atlikęs Konstantinas Lavronenko, kurį žiūrovai labiausiai prisimena iš Andrejaus Zviagincovo filmo „Sugrįžimas“. Gerai pateiktas personažas, kuriuo galima patikėti.
Taip pat neblogą vaidybą demonstravo Roberto rolę suvaidinęs Viktoras Stepanianas. Tatev Ovakimyan ir Marija Mironova atlikusios svarbius moteriškus vaidmenis irgi nenuvilia. Ypatingai M. Mironova, kurios tragiškas personažas kelis kartus leido susigraudinti.
Juostoje taip pat buvo galima pamatyti Michailą Pogosianą ir Grantą Tochotianą, kurie suvaidino taip pat svarbius herojus. Nemažą vaidmenį atliko ir aštuonerių metų Daniilas Izotovas, įkūnijęs Vainią.
Verdiktas
„Žemės drebėjimas“ – geriausias Sariko Andreasiano karjeros filmas, kuriuo jis gali didžiuotis ne vien dėl epiškai atrodančio ir kokybiškai sukalto 1988 metais Armėnijoje įvykusios katastrofos pateikimo, bet ir dėl įdomios, širdį virpinančios ir pamokančios istorijos apie žmogiškumo puoselėjimą kiekvieno žmogaus viduje.