Tai buvo pats laukiamiausias XXI amžiaus filmas, kurio sėkme neabejojo niekas, tačiau net ir pati studija „Disney“ nesitikėjo, jog filmas sugebės pagerinti dešimtis finansinių rekordų ir galiausiai visame pasaulyje užsidirbti virš dviejų milijardų dolerių, tapdamas trečiu kino istorijoje projektu, kuriam pavyko pasiekti tokią stulbinančią finansinę ribą.
Šis pasiekimas, žinoma, pastūmėjo kino studiją imtis ne tik naujos trilogijos, kuri buvo planuojama dar prieš filmo „Galia nubunda“ premjerą, bet dar ir ryžtis keliems šalutiniais projektams, iš kurių pirmasis pavadinimu „Žvaigždžių karų istorija. Šelmis 1“ buvo pristatytas 2016 metais. Filmas taip pat buvo sėkmingas tiek finansine prasme, tiek ir žiūrovų bei kino profesionalų atžvilgiu.
Todėl visiškai nenuostabu, jog „Paskutiniai džedajai“ buvo įvardijami bene pačiu laukiamiausiu antrosios 2017 metų pusės filmu, kurio režisieriumi tapo puikių kino juostų „Plyta“ ir „Laiko kilpa“ kūrėjas Rianas Johnsonas.
Naujas suplanuotos trilogijos režisierius pasiryžo pristatyti ne tik solidžiau atrodantį ir savo pateikimu žymiai tamsesnį filmo „Galia nubunda“ tęsinį, bet ir filmą, kuris savo didybe galės pasivaržyti su geriausia visų laikų „Žvaigždžių karų“ dalimi „Imperija kontratakuoja“.
Apie ką mes čia...
Suradusi iš akiračio keliems dešimtmečiams dingusį paskutinį gyvą džedajų Luką Skaivokerį, Rėja pasiryžta iš jo išmokti galios valdymo meno ir sužinoti apie savo tikrąją kilmę. Tačiau pamatęs merginos sugebėjimus ir joje slypinčią jėgą, Lukas ne juokais išsigąsta. Nejaugi Rėja yra žymiai pavojingesnė už patį Imperatorių Palpatiną ir Dartą Veiderį? O gal tai tiesiog nesuvaldytos galios pasekmės? Ir išvis, iš kur pas šiukšlininkę tokie sugebėjimai? Į visus šiuos klausimus Lukas privalo rasti atsakymus, nes kitaip viskas gali pakrypti visiškai nepavydėtina linkme...
Kūrinio turinys
2015 metais pasirodęs septintasis svarbiausios visų laikų kino sagos epizodas mane nustebino savo kokybe ir kruopštumu, nors iš kitos pusės, jis atrodė kaip 1977 metų juostos „Nauja viltis“ perdirbinys. Bet tai nėra blogai, nes reikia pripažinti, sugrįžimas turėjo asocijuotis su originalia trilogija suteikdamas nostalgijos jausmą, bet taip pat ir būti pritaikytas visiškai naujai žiūrovų kartai, kuri galbūt nebuvo susipažinusi su šia kino visata taip glaudžiai, kaip žmonės, gimę devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje.
Filmas gavosi žvalus veiksmu, vizualiai gražus, turintis daug naujų veikėjų ir, žinoma, sugražinęs senus „Žvaigždžių karų“ herojus kaip Hanas Solo ir Lėja Organa. O tai yra neįkainojamas jausmas, kai kino ekrane vėl pamatai tuos personažus, kurie vaikystėje tau buvo stabais. Filme netrūko ir dramatizmo, ganėtinai gerai pritaikytų juokelių ir kvapą gniaužiančių dvikovų šviesos kardais. Trumpiau tariant, tai buvo tokie „Žvaigždžių karai“, kurių mes labai ilgai laukėme.
Tačiau pasimėgavus filmu „Galia nubunda“, norėjosi iš istorijos pratęsimo kažko naujo. Todėl su nerimu buvo laukiamas pirmasis filmo „Paskutiniai džedajai“ anonsas ir juostos aprašymas. O viskas dėl to, jog daugelis sagos gerbėjų, tarp jų ir aš, galvojome, jog tai bus „Imperija kontratakuoja“ perdirbinys. Ir iš dalies, bet tik iš mažos dalies, filme galima pamatyti keletą detalių, kurios primins geriausią šios filmų serijos dalį. Bet jos tokios menkos, jog nereikia dėl to kvaršinti galvos.
Naujajame filme veiksmas susideda iš trijų aktų, kuriuose žiūrovams iš visiškai naujos perspektyvos yra pristatomi seni ir nauji herojai. Ir tai yra gerai, nes pagaliau yra atsakoma į daugelį „Žvaigždžių karų“ gerbėjus kamuojamų klausimų apie Luką Skaivokerį, Kailo Reną ir, žinoma, pačią Rėją. Todėl dabar, nesukeliant jokių nepatogumų ir neatskleidžiant tiesos apie istorijos vystymą, susikoncentruosiu ties veikėjais, sudarančiais svarbų pamatą aštuntajame sagos filme.
Pagrindiniu visos istorijos variklius tampa Lukas Skaivokeris, kurį vos kelioms akimirkoms mes pamatėme filmo „Galia nubunda“ finalinėje scenoje. Būtent nuo ten ir prasideda jo istorijos pratęsimas. O jo istorija yra ganėtinai paprasta, tačiau kartu ir sudėtinga. Yra paaiškinama, dėl kokios priežasties jis pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą ir visiems laikams paliko savo seserį bei jos šeimą. Taip pat šio personažo dėka mes sužinome labai daug apie džedajų ordiną ir jų religiją, suvokiame jėgos svarbą visatoje ir tuo pačiu dar pamatome tai, ko nebuvome matę ankstesniuose filmuose. Tai išties galingas ir pilnavertis Luko Skaivokerio sugrįžimas, kurio mes laukėme virš trisdešimt metų.
Kailo Renas, kuris patyrė fiasko susiremdamas su Rėja kovinės stoties „Starkiller“ miškuose, irgi pasikeičia. Jį tikrai sunku atpažinti dėl jo poelgių, o kartais ir požiūrio į tam tikrus dalykus, kurie dažnai nulemia siužetinės linijos veiksmo kryptį. Iki pat galo nežinai kaip ji pasielgs, kas jį drasko iš vidaus ir kokie yra jo poelgių motyvai. Be to, kalbant apie Kailo Reną, žymiai įdomesne jo vystomos siužetinės linijos dalimi tampa praeitis. Šis herojus puikiai atsiskleidžia kaip asmenybė ir taip pat leidžia sužinoti labai daug apie tai, kodėl jis tokiu tapo. O kelios scenos su juo... Tai buvo fantastika. Sunku buvo išsėdėti vietoje stebint kai kuriuos jo veiksmus kosminiame laive. Bet čia ir sustosiu. Nenoriu Jums sugadinti malonumo patiems įvertinti Kailo Reno potencialo.
Žinoma, dar lieka Rėja, kuri visus nustebino pasirodžius 2015 metų filme. Apie ją sklido labai daug gandų, buvo kuriamos įvairiausios teorijos apie jos kilmę, tačiau nė vienas iš „Žvaigždžių karų“ gerbėjų nesugebėjo atspėti tiesos, kurią mums pateikė studija „Disney“. Šiame filme mes pamatėme jos tikrąjį potencialą. Ir nors ji atsiskleidė ženkliai kukliau nei mano anksčiau paminėti personažai, bet tai ir yra gerai, nes apie ją išlieka šiokia tokia intriga.
Kiti herojai buvo parodyti ne taip vaizdingai kaip aptarta trijulė, bet tai nereiškia, kad jie neturėjo progos pasipuikuoti kino ekrane. Po Dameronas buvo toks pats žavus ir karštakošis kaip ir ankstesniame filme, o generolas Huksas išdidus kaip povas, įvaldęs Adolfo Hitlerio amplua. Taipogi svarbų vaidmenį šiame pasakojime atliko generolė Lėja Organa, kurios viena scena daugumai studijos „Disney“ mylėtojų primins kultinio 1965 metų filmo „Merė Popins“ ištrauką.
Ir čia, manau, buvo gudrus studijos sumanymas pareklamuoti savo būsimą filmą. Jie jau tą padarė šiais metais filme „Galaktikos sergėtojai. II dalis“. Išties sumanus ir labai kietai atrodantis filmo elementas, kuris priverčia nusišypsoti.
Ir čia buvo geriausia dalis, jeigu kalbėsime apie veikėjus. Kiti personažai, kurie filme „Galia nubunda“ padarė labai didelį įspūdį, bet nebuvo tinkamai pristatyti žiūrovų teismui, šičia irgi to nepadarė. Liūdniausia, žinoma, dėl Pirmojo Ordino lyderio Snouko, kuris turėjo tokias epines akimirkas filme, bet galiausiai nuvyto kaip gėlė prieš Skaivokerio ir Reno charizmą. Panašų nusivylimą jaučiau stebėdamas kapitonę Fazmą, kuri čia buvo visiškai nereikalinga.
Tęsiant dar apie filmo personažus, noriu paminėti Finą, kuris kaip ir Rėja turėjo tapti vienu iš naujosios trilogijos esminių herojų, tačiau antrasis jo pasirodymas buvo žymiai prastesnis. Jis, kaip ir kapitonė Fazma, šiame filme neišnaudojo savo turimo potencialo, kas nėra gerai, atsižvelgus į šio herojaus svarbą pirmajame filme.
Malonu yra tai, kad filmas, kaip ir seni bei nauji „Žvaigždžių karai“, turėjo du neatsiejamus bičiulius – R2-D2 bei C-3PO ir Čiujį. Taip pat smagiai laiką leido BB-8. Oi tos jo išdaigos. Bet svarbiausia... Kokia nostalgija užplūdo dėl vieno herojaus pasirodymo ekrane. Tikrai neatskleisiu, apie ką čia užsiminiau, bet norėjosi nubraukti ašarą jį pamačius.
Ir pabaigai, filme buvo pristatyti taip vadinami vienkartiniai veikėjai, kurie nors ir turėjo įtakos kai kuriems siužetiniams vingiams ir jie galbūt pasirodys tolimesniuose filmuose, bet iš jų nesklido jokios charizmos. Ir tai buvo DJ, Vice Admirolė Holdo bei Roza Tiko.
Aptarus herojus, trumpai apie siužetą. Jis yra labai linijinis, bet jame netrūksta užsuktai atrodančių vietų, kurios dažnai leidžia žiūrovui susiklaidinti dėl vystomo veiksmo. Ir tai, mano nuomone, yra puikus būdas iki pat filmo finalo neduoti aiškaus atsakymo, kaip pasibaigs ši dalis. Pati istorija įdomi, ji žvali, plačiai pristatanti daug svarbių įvykių ir nukelianti mus į praeitį, kad mes galėtume sudėlioti pilną vaizdą apie tuos įvykius, kurie įvyko per tris dešimtmečius nuo Imperatoriaus Palpatino mirties.
Veiksmo filme taip pat labai daug. Tai buvo tokie „Žvaigždžių karai“, apie kuriuos mes galėjome pasvajoti. Čia netrūksta įspūdingai atrodančių kosminių batalijų, didingų mūšių žemėje, kvapą gniaužiančių Pirmojo Ordino ir Sukilėlių mūšių danguje, epinių dvikovų šviesos kardais ir dar daugiau. Juosta laiko įtampoje nuo pat pradžios, kas išties maloniai nustebina. Gi praeitame filme veiksmo buvo ženkliai mažiau, o čia jo yra labai daug ir jis įvairiapusis.
Pliusu tampa ir labai tvarkingas humoras, kuris lydi mus beveik pustrečios valandos. Todėl atsipalaiduoti ir pailsėti nuo veiksmo bei smagiai pasijuokti bus tikrai galima. Ir nors už didesnę humoro dalį yra atsakingi nauji padarėliai, bet jie taip puikiai tiko šiam filmui, jog vien už juos galima juostai pridėti papildomą balą. Tiesa, nustebino ir tai, kad filme buvo visai nemažai gyvūnų. Akivaizdu, jog filmo scenaristai norėjo žiūrovams parodyti dar nematytas būtybes ir naujus pasaulius, planetas, kuriuose jie gyveno. Todėl visata dar labiau prasiplečia su naujais gyventojais.
Tuo ir baigsiu savo trumpą įspūdį apie šio filmo siužetinę dalį, nes nenoriu Jums išpasakoti esminių filmo dalykų, kurie sugadintų juostos peržiūrą. Bet labai noriu įvertinti šią juostą „Žvaigždžių karų“ skalėje.
Taip, tai nėra pats geriausias sagos filmas, kuris be jokių abejonių nusileidžia genialiam penktam epizodui. Bet kartu – tai geriausias šios kino epopėjos projektas nuo 1980 metų, kuris savo ideologija pralenkia „Džedajaus sugrįžimą“ bei visas priešistorės trilogijos dalis su 2015 metais pasirodžiusiu J.J. Abramso režisuotu filmu.
Tikiuosi, jog 2019 metais bus pristatytas dar geresnis filmas ir tuo pačiu itin didingas finalas, po kurio seks visiškai nauja trilogija su dar nematytas veikėjas ir pasauliais. Na, o dabar, tenka laukti 2018 metų ir šalutinio projekto apie Haną Solo.
Ačiū už dėmesį ir telydi Jus galia.
Techninė juostos pusė
Daug šnekėti apie techninę pusę čia nereikia. Viskas labai gražu, tvarkinga ir be galo žavu. Yra labai daug filmo vietų, kur tiesiog neįmanoma grožėtis filmo kūrėjų išradingumu. Ir kalbu ne vien apie stulbinančius specialiuosius efektus, bet dar ir dekoracijas bei kai kurias senovines kino technikas, kurios buvo naudojamos dirbant prie originaliosios trilogijos. Todėl išlieka puikus nostalgijos jausmas, kai filmo režisierius su prodiuseriais ir scenaristais nusprendžia įnešti archainių dalykų į naujos kartos kiną.
Garso takelis tobulas, bet čia irgi niekas nenustebina. Kai prie filmo dirba legendinis Johnas Williamsas, net ir naujai sugalvoti muzikiniai herojų motyvai skamba taip idealiai, jog galima juos įsimylėti kaip ir tas visas senas melodijas.
Kameros darbu irgi reikia žavėtis. Nuostabiai buvo pateikti panoraminiai vaizdai iš viršaus, puikiai atrodančios dvikovos, na, ir tas pusvalandis juostos gale, kuriame visu gražumu buvo pristatytas epiškiausias filmo momentas. Įtampos ir adrenalino čia apstu ir tai tikrai yra operatoriaus Steve‘o Yedlino nuopelnas.
Montažas filme tvarkingas, nors ir veiksmas kartais vystomas itin greitai, peršokant nuo vienos scenos prie kitos, bet tuo pačiu tokie šokinėjimai leido sukurti nemažą intrigą visame pasakojime ir tik pačiame gale viskas buvo labai gražiai išdėstyta, kad žiūrovas nuo peržiūros gautų maksimalų įspūdį. O kas dar labiau gali užtikrinti gerą įspūdį, nei veiksmo scenose sustiprintas garso montažas. Jis buvo idealiai subalansuotas, kad peržiūros metu mes jaustume kiekvieną herojaus veiksmą ir susidūrimą, lyg būtume šalia jo visą tą laiką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių filme yra išties daug, todėl susitelksiu ties pačiais esminiais, kurie ir džiugino visą filmo rodymo laiką.
Mano nuomone, geriausiai filme pasirodė Luką Skaivokerį suvaidinęs Markas Hammilas, kurio vaidyba pranoko visus lūkesčius. Visgi jo pasirodymas originalioje trilogijoje buvo ganėtinai sausas ir kartais neįtikinamas, bet čia buvo viskas kitaip. Tai išmintingas ir emocionaliai susitramdęs meistras, kurio akyse galima pamatyti tiek daug įvairiausių emocijų – pradedant nuo baimės ir baigiant ramybės būsena.
Kylo Reną suvaidinęs Adamas Driveris irgi suvaidino gerai. Mes jame matėme pasimetimą, gėrio ir blogio kovą, o tai nebuvo paprasta užduotis aktoriui. Ir peržiūros metu buvo galima pajusti visą jo esybę, kaip jis kenčia ir nori išsivaduoti nuo savęs paties.
Paslaptingiausią filmo personažą Rėją įkūnijusi Daisy Ridley žavėjo savo paprastumu, bet tuo pačiu atkaklumu ir ryžtu. Tai nebuvo ta mergaitė, kuri filmo „Galia nubunda“ finale parodė savo jėgos potencialą, o labai pasikeitusi asmenybė. Bet žinot, nesvarbu kaip ji ten vaidintų, į šią aktorę yra tiesiog labai malonu žiūrėti.
Iš kitų aktorių, kurie turėjo didesnes roles, paminėčiau neblogai pasirodžiusius Carrie Fisher, Oscarą Isaacą ir Domhnallą Gleesoną.
Deja, bet Johnas Boyegą, Lupita Nyongo ir Andy‘s Serkisas čia neišnaudojo savo potencialo. Bet ne jie kalti, o tiesiog scenarijus, kuriame jų herojams atiteko ne tokie ir platūs pasirodymai ekrane.
Žinoma, smagu buvo filme pamatyti Laurą Dern, Benicio Del Toro ir Gwendoline Christie.
Verdiktas
„Žvaigždžių karai: Paskutiniai džedajai“ – tai pati geriausia legendinės kino sagos dalis nuo 1980 metų. Joje netrūksta nei puikiai sudėliotos bei labai apgaulingai atrodančios siužetinės linijos (kurios metu yra atsakoma į daug itin svarbių klausimų), nei kvapą gniaužančio bei epiškai nuteikiančio veiksmo kosmose, nei stulbinančių ir labai kruopščiai atliktų specialiųjų efektų (dėl kurių juosta pavirsta į neužmirštamą šou kino salėje), nei aktorių, pasistengusių kuo įtikinamiau perteikti savo personažus, tuo pačiu sutiekiant jiems dar daugiau charizmos.
Ir be abejo, šis filmas – tai ir puiki duoklė aktorei Carrie Fisher, be kurios ši saga prarastų savo išskirtinį žavesį.
Filmo anonsas: