Gerda Anikė. „Šis filmas – duoklė seksualumui, iškeltam beveik iki religinio fenomeno“ (režisierė Katrine Wiedemann)
Perskaičiusi filmo „Namų tvarkytojo istorija“ anotaciją, prisipažinsiu, tikėjausi magiško, erotiško, mįslingo siužeto. Tačiau šis filmas realistiškas ir jokių „pasakų“ čia nėra.
Apie ką filmas
Nedidelio miestelio gyventojai dienas leidža paskendę rutinoje. Niūri, „drungna“ aplinka, pagyvenusių vyrų pokalbiai apie nieką prie televizoriaus su alaus bokalu, kamuojantys tai nugaros, tai kojos, tai dar ko nors, skausmai...
Pagrindinis herojus (aktorius Larsas Mikkelsenas, „Medžioklėje“ vaidinusio Madso Mikkelseno brolis), beje, vienintelis išvaizda simpatiškas šio filmo personažas, tvarkydamas nebegyvenamą butą randa ant grindų keistą „lauknešėlį“. Lyg tokią kažkieno paliktą dovanėlę, įvyniotą į peršviečiamą audinį. Lauknešėlis turi šviesius ilgus plaukus ir neblogą figūrą. Viename filmo aprašyme radau teiginį, jog tai – graži mergina. Na... Galbūt toks režisierės skonis, tačiau protiškai atsilikusios lėlės veido būtybė nepasirodė nei gundanti, nei viliojanti. Jos kvaila nuo veido neišnykstanti šypsena net kėlė abejonių – žinoma, gal mažo miestelio pusamžiai diedukai ir žavisi tokiomis gražuolėmis?.. Žodžiu, pagrindinis herojus, vardu Peras, nieko nelaukdamas paprašo jos „atsiskaityti už nuomą“ . Negrabiai su ja mylėdamasis (kaip čia netinka šis žodis!), nusuka jos galvą į šoną, nes negali pakęsti akių kontakto, ir dar kelis kartus nemeiliai pavadina „kale“.
Kadangi būtybė nesipriešina, nieko nesako ir vis taip pat šypsosi, Peras nusprendžia ją pasiimti sau. Bėda ta, kad vaikščioti ji nemoka, tad tenka nelengvą nešulėlį tįsti ant rankų (reikia nepamiršti, kad prieš tai Peras skundėsi nugaros skausmais).
Atsinešęs namo, Peras ima ją „auginti“ – primygtinai bruka sumuštinius su dešra, kurių valgyt ji nemoka (filmo eigoje išmoks), girdo Coca Cola. Galbūt čia neišsipildęs tėviškas instinktas - Pero sūnus, pasimetęs gyvenime ir ne itin mokantis su tėvu bendrauti, matyt, dėl atžagaraus Pero charakterio gavo vaikystėje per mažai meilės (įtariu). Perą palikusi žmona (priežasties filme nenurodo) parodoma kaip labai daiktais susirūpinusi ponia, tačiau jaučianti ir nuoskaudą dėl išsiskyrimo. Nuskamba sūnaus frazė, jog mama vis laukia, kada jis ateis su ja pasikalbėti. Supraskime, Peras kalbėtis nemoka. Peras nejautrus, besivadovaujantis pykčiais ir principais žmogus. „Esi laisvas kaip paukštis,“ – paguodžia jį sugėrovas, ir Peras į tai ironiškai atsako: „Cyp cyp cyp...“ Šio „cyp“ akivaizdoje ir tegali atsirasti ant grindų gyvas lauknešėlis amebiškos moters pavidalu.
Problemų su naująja įname Peras neturi – ji nieko nekalba, tad ir nereikalauja, jai nereikia nei pinigų, nei gražių drabužių, nei papuošalų, nei vestis į restoranus. Tik guli ant čiužinuko kambario kampe ir džiaugiasi kiekvienu Pero intymiu ar buitiniu judesiu.
Netrukus sužinome, kad Peras, nepaisant visko, turi ir teigiamą būdo savybę – yra draugiškas. Atsivedęs bičiulį, maloniai pasiūlo panaudoti lauknešėlį pagal paskirtį, tai yra su ja pasimylėti (fu, ir vėl šiai situacijai netinkamas žodis!). Ir nuo šio filmo momento prasidės tikroji drama.
Bičiulis pastebės neįtikėtiną dalyką – sekso metu mergina išgydo šį pagyvenusį poną ir jo baisūs kelio skausmai nurimsta. „Stebuklas,“ – tikina jis Perą, tačiau šis stebuklu tikėti nenori. Nors pačiam nugara taipogi nebeskauda.
„Filipinuose gyvena žmogus, darantis operacijas plikomis rankomis; Indijoje yra tas plaukuotas; Prancūzijoje teka stebuklingas upelis,“ – svarsto bičiulis, neabejojantis antgamtinėmis „hylerės“ (gyduolės) galiomis. Ir atsiveda dar vieną sunegalavusį draugą. „Kokia miela mergina,“ – po lovos bildesių fono grįžus trečiajam, taip pat pagydytam, konstatuoja draugai.
Tuo metu Peras tampa švelnesnis, meilesnis, jau išmokina merginą vaikščioti, valgyti ir gerti (Colą), net judindamas jos lūpas bando išmokyti kalbėti. Jis ją prisijaukina (tiksliau, prisijaukina jį mergina) ir nebenori su niekuo dalintis. „Aš tavo, o tu mano,“ – stengiasi paaiškinti jai, o ji vis šypsosi, šypsosi, aprengta vaikiškais naktinukais...
O miestelio diedai vis eina ir eina. Sklindant dundančios lovos garsams paaiškėja, kad dar užsuks skleroze sergantis vieno bičiulio sūnėnas (jis ateis lydimas nėščios žmonos, kuri taip pat maldaus, kad jos vyrui Peras leistų pasinaudoti gyduolės paslaugomis), atvelka nebepaeinantį senelį, o dar motina su vienuolikmečiu leukemija sergančiu sūnumi... Peras savo trofėjų užrakina. Nusprendžia išvažiuoti – nebenori jis padėti draugams išgyti, nebenori, kad visi būtų sveiki ir laimingi, jis nori globoti į žmogų pamažu virstančią būtybę ir ja rūpintis. Gal pirmą kartą gyvenime? Peras karštligiškai puola krauti lagamino, paglosto merginą ir staiga... ji pradingsta. Peras taip ir lieka klūpoti prie tuščios lovos, ant kurios ką tik sėdėdama šypsojosi jam mergina.
Niuansai
Reikia pripažinti, jog režisierė puikiai parinko tipažus – aktoriai, vaidinantys Pero draugus, šiame filme vienas už kitą nemalonesni. Galbūt dėl to kalbėti apie erotiką čia neišeina – kamera mums parodo tik Pero ir merginos ne itin aistringus lytinius aktus (gal šis žodis tinka?), o visi ją „tvarkantys“ miestelėnai tik įgarsinami. Dėl ypatingo personažų nepatrauklumo ir merginos infantilios išvaizdos vaizduotė piešia ne itin malonias sekso scenas.
Žiūrėdama filmą vis bandžiau jį „atrakinti“ – kokia gi metafora slypi už šios istorijos? Ir atsakymą radau. Manau, jūs jį rasite taip pat, tik nežiūrėkite į viską kaip į „pirmos prasmės čempionatą“.
Airida Mergiūnaitė. Apie tikras ir netikras istorijas
Danija nebūtų Danija, jei būtų pamiršta pasaka apie undinėlę. XIX a. viduryje Hanso Kristiano Anderseno sukurtas personažas vis dar tampa įkvepiančiu šių dienų kūrėjams. Be vandens karalysčių ir žuvies uodegų, tačiau filmas „Namų tvarkytojo istorija“ savo kiek stebuklingu siužetu ir veikėjais primena būtent šią pasaką.
Niurzgantis tvarkytojas Peras leidžia dienas darbe palaikydamas gyvenamųjų namų tvarką, o vakarais - namuose maukdamas alų ir dalindamasis negandomis su draugais. Ir vieną tokių dienų jo gyvenimas pasisuka visiškai kitu kampu: tuščiame bute randa nuogą, jauną merginą. Atsiradusią iš niekur, nekalbančią ir adekvačiai nereaguojančią į tai kas jai siūloma, ar kas su ja daroma. Ji tiesiog visą laiką šypsosi. Pirmykščių instinktų vedinas Peras su ja permiega, vėl ir vėl, kol paaiškėja, kad toks santykis su šia mergina išgydo visas ligas. Sunkumai prasideda tuomet, kai norinčių pagyti vyrų atsiranda šimtai, ir tvarkytojo sąžinė ir meilė merginai pagaliau nubunda.
Pero portretas kuriamas toks, kad viso filmo metu kyla klausimas, ar jis tą sąžinę (jei ne prieš kitus, tai bent prieš save ir savo gyvenimą) turi išvis: skyrybos su žmona, atgrasumas sūnaus atžvilgiu, nenoras žvelgti toliau nei namai ar ūkvedžio darbo kambariukas. Piktas ir nelaimingas, tempiantis dienas iki likusios egzistencijos pabaigos. Tačiau viltis, kurios jis nelaukė ir nesitikėjo, apie kurią neturėjo net menkiausios minties, atsirado tuomet, kai išvydo nepažįstamą merginą. Viltis – kad jis gali būti kažkam reikalingas. Turbūt ne veltui pasirinkti kraštutinumai: geresniu gyvenimu netikintis eilinis tvarkytojas, kartais šiek tiek primenantis valkatą, ir merginos jaunystė, įžiebianti aistrą gyventi atšiauraus žmogaus širdyje.
Būtent merginos personažas tapatina filmą su pasaka apie undinėlę. Iš niekur atsiradusi mergina, išmesta į sausumą iš nežinomybės jūros. Ironiška: įsisupusi į tinklą, o ne drabužius, nekalbanti, į kiekvieną atėjusį žiūrinti lyg į princą. Nors pasakoje undinė svarsto laimės kainą – ar atsisakyti savo stichijos ir jai skirto gyvenimo – šioje istorijoje mergina laimę įkainoti padeda ne sau, o vyrui, atsidūrusiam krante tarp gyvenimo jūros ir monotonijos sausumos.
Šio filmo mergina – egzistencinių klausimų, kaip ir savo tikrosios atsiradimo vietos atsikračiusi, tvarkytoją-princą gyvenimui prikelianti būtybė. Lyg pats Andersenas, susidūręs su savo kurtu sutvėrimu.
„Šis filmas – duoklė seksualumui, iškeltam beveik iki religinio fenomeno“, - sako filmo režisierė Katrine Wiedemann. Jos žodžiai ne iš piršto laužti – tai dominuojančios scenos, pasitelktos kaip raktas tarp dviejų – merginos ir Pero – pasaulių. Tačiau ar tas seksualumas, kurį nori pavaizduoti autorė, yra tinkamas ir pamatuotas – ginčytinas klausimas. Visų pirma todėl, kad scena, kuomet tvarkytojas pirmą kartą pamato merginą, primena pirmykščio, mažai ir šabloniškai mąstančio vyro ataką prieš nekaltą moteriškos lyties būtybę. Ypač kai merginos amžius atrodo dar tik jaunystės atspirties taške. Tai, kad ja pasinaudoja nesuskaičiuojamas skaičius vyrų, iš tikrųjų ar tariamai norintys pasveikti, taip pat atrodo primityviai ir kelia tik lengvą šleikštulį. Tad lieka jau tik fenomenas, bet vargu, ar seksualumo.
Žiūrint iš vizualinės pusės, šis filmas paprastas, įdomiais rakursais ar scenografija neintriguojantis kūrinys. Lygiai kaip ir pats personažas – apsiribojama keliomis lokacijomis, jaučiama šiokia tokia monotonija ir lakoniškumas. Galbūt todėl, sujungus kartu su stebuklinga merginos atsiradimo istorija, šis filmas nelabai įtikina ir nesukelia ypatingos grįžtamosios reakcijos.
Tą būtų galima ginti faktu, kad tai dar tik antrasis šios režisierės kinematografinis kūrinys. Nusipelniusi teatro režisierė, išbandanti jėgas kitokios svorio kategorijos scenoje – visos iniciatyvos sveikintinos, ypač su drąsiomis, išskirtinės publikos reikalaujančiomis istorijomis.
Viso filmo metu galvoje kirba klausimas – kokia bus apibendrinanti istorijos mintis? Iš pradžių atrodo, kad filmo pamatas yra Pero sąžinė, akistatoje susidurianti su dilema – ar merginą turėtų saugoti tik sau. Tačiau merginai pranykus, tampa aišku, kad tvarkytojas gavo daugiau, nei naują pažintį su savais jausmais: jis įgavo antrą kvėpavimą gyventi ir keistis. Tą pagrindžia pasikeitę santykiai su sūnumi, iš atgrasumo ir pasibjaurėjimo virtę į šiltus ir tėviškus. Reikėjo tik žmogaus iš pašalės, galinčio nurodyti teisingą kryptį jausti ir gyventi.
Ši istorija prasideda Pero žodžiais: „jūs galite nepatikėti istorija, kuri man nutiko“. Ir jis teisus – filmo siužetas apie stebuklus, vykstančius šalia mūsų, kurių dažnai nenorime matyti, o pamatę nežinome kaip su jais elgtis. Tai istorija, kuria kiekvienas turi teisę (ne)patikėti.
Filmo anonsas: