V.Ramaškienė: lietuviai turi išlavintą skonį, bet ko jiems nepaduosi

Prieš 18 pavasarių dabar jau nebeveikiančiame kino teatre „Lietuva“ buvo parodyti pirmieji festivalio „Kino pavasaris“ seansai. Tuo metu repertuare buvo tik kelios dešimtys filmų, kurių atėjo pasižiūrėti keli tūkstančiai žiūrovų. Kadaise alternatyva komerciniam kinui tapęs renginys šiandien išaugo į grandiozinį festivalį, kurio metu holivudinės juostos pasitraukia į sostinės kino teatrų repertuaro šešėlį.

Festivalio gimimas

„Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė pasakoja, kad festivalio idėją subrandino pirmasis Prancūzijos ambasados kultūros atašė.

„Dabartinėje Prezidentūroje, kur buvo įsikūrusi Prancūzijos ambasada, jis susikvietė Didžiosios Britanijos tarybos atstovus, Vokietijos ambasados kultūros atašė ir lietuvius - mane ir Liną Vildžiūną bei pasiūlė visoms šalims pristatyti jaunų kino kūrėjų darbus. Atstovavau „Lietuvos“ kino teatrui, L. Vildžiūnas – visą šalies kino bendruomenę. Tai pasirodė puiki idėja“, - prisimena V. Ramaškienė.

Kas buvo „Kino pavasario“ pavadinimo krikštatėvis ir kieno lūpos pirmąkart ištarė šią frazę, ji gerai nebeprisimena. Tačiau buvo nutarta, kad Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijo sir Lietuvos atstovai renginį drauge rengs kovo mėnesį. „Į kino pasaulį ateinantys jauni, nauji profesionalai mums buvo kaip pavasarinė aliuzija į jaunystę ir atgimimą“, - pasakojo festivalio vadovė.

Repertuaru rūpinosi ambasados

Prieš 18 metų startavęs festivalis žiūrovus į pirmuosius savo seansus pakvietė tūkstantį vietų turinčioje „Lietuvos“ kino teatro salėje. Tačiau iškart didžiulio susidomėjimo sulaukęs renginys jau antrais metais sutraukė keliolika tūkstančių nekomercinio kino mylėtojų. Tuo metu bilietai į kino festivalį kainavo iki 5 litų.

Festivalio repertuaras buvo sudaromas tokiu principu: kiekviena ambasada atveždavo po kelis filmus ir kino kūrėjus iš savo šalių. Patys „Kino pavasario“ atstovai, skirtingai nei dabar, galimybės važinėti po pasaulio kino festivalius ieškant geriausių filmų, tuomet neturėjo.

Kiekvienais metais proporcingai augo tiek žiūrovų, tiek prie renginio prisidedančių ambasadų, o taip pat ir filmų skaičius. „Lietuvos“ kino teatras pasirašė sutartį su „Europa Cinemas“ asociacija, kuri padėdavo užsienio kino teatrams, kūrėjams. Jie taip pat finansavo ir Lietuvoje vykstantį kino festivalį.

„Tiesa, tuo metu Lietuva nebuvo Europos sąjungos narė, todėl „Lietuvos“ kino teatras
finansavimą gaudavo per Prancūzijos Užsienio reikalų ministeriją. Prancūzai apskritai labai daug prisidėjo prie šokių, teatro festivalių atsiradimo Lietuvoje, - prisimena V. Ramaškienė. - Lankomumas augo su kiekvienais metais, nes ir filmų kasmet buvo atvežama vis daugiau. Norėjosi išlaikyti augantį žiūrovų skaičių, nes festivalis buvo tikra atsvara holivudiniam ir komerciniam kinui.“

Kino žvaigždžių viešnagė buvo įdomi ne visiems

Anot „Kino pavasario“ direktorės, jai buvo apmaudu tik to, kad pirmaisiais festivalio metais Lietuvoje viešėję nusipelnę užsienio aktoriai, kino žmonės nesulaukė nei mūsų žiniasklaidos, nei kino bendruomenės dėmesio.

„Festivalyje buvo rodomos tiek užsienio, tiek lietuviškų filmų premjeros, kaip „Elzė iš Gilijos“. Užsienio šalių ambasadoriai, kino kūrėjai dalyvaudavo premjerose, sakydavo kalbas. Tai buvo kažkas naujo. Tačiau labai gaila, kad tuo nei mūsų žiniasklaida, nei kino bendruomenė pernelyg nesidomėjo ir nesugebėjo pasinaudoti. Niekada nepamiršiu, kai „Kino pavasaryje“ viešėjo pasaulinio garso režisierius Mike Leigh. Jo viešnagė buvo ignoruojama tiek žiniasklaidos, tiek kino specialistų. Mes sėdėjome su juo tik trise - Izolda Keidošiūtė, Audronis Liuga ir aš. Lietuvoje šis režisierius buvo niekam nereikalingas, o po poros savaičių jis viešėjo Kanuos ekaip festivalio žiuri pirmininkas, kurį medžiojo viso pasaulio žiniasklaida, o jį saugojo keturi apsaugininkai“, - stebėjosi V. Ramaškienė.

„Lietuvos“ uždarymas

Festivalio vadovė, peržvelgdama „Kino pavasario“ raidos istoriją, džiaugiasi, kad skaudus „Lietuvos“ kino teatro uždarymas festivalio veido nepakoregavo.

„Privatizavus „Lietuvos“ kino teatrą, buvo daug nežinomybės. 2003-aisiais festivalio žiūrovai taip ir neišvydo. Prancūzijoje Kanų festivalis nevyko karo metais, pas mus – per privatizaciją. Bet dėkui Dievui, kad žmonėms „Kino pavasaris“ buvo reikalingas ir persikrausčius į „Forum Cinemas“ sales. Pati labai nuogąstavau, kad žmonėms gali nepatikti nauja erdvė, juk jie buvo pripratę prie „Lietuvos“ kino teatro salės, foje ir baro. Bet viskas, atrodo, pasisekė gerai“, - sakė V. Ramaškienė.

Iš tiesų, likimo ironija. Prieš 18 metų „Kino pavasaris“ buvo alternatyva holivudiniam ir komerciniam kinui, o dabar situacija pasikeitė – bent dvi savaites per metus komerciniai filmai su savo repertuaru pasitraukia į šešėli, o pagrindiniu smuiku griežia nekomerciniai filmai.

„Kad tik taip ir toliau būtų. Tie filmai, kuriuos mes rodome, yra prasmingesni, turi išliekamąją vertę, stiprų psichologinį užtaisą. Jei Lietuvos žiūrovai tai vertina, tai didžiulis komplimentas mūsų komandai, - džiaugėsi V. Ramaškienė. - Lietuviai turi gerą, išlavintą skonį, yra intelektualūs, bet ko jiems nepaduosi. Ir tai ne mano žodžiai, o kolegų iš Roterdamo, Berlyno, Kanų festivalių, tarptautinių kino kritikų žeriami komplimentai.“