„Paryžius – mano mylimiausias miestas, ir ne tik dėl to, kad jis – mūsų meilės miestas, bet ir dėl to, kad Paryžiuje nuostabi architektūra, labai gera atmosfera. Stengiamės šiame mieste paminėti visas vedybų metines.“
Aivaras su Inga nuo pat draugystės pradžios šventė ir simboliškai minėdavo savo meilės sukaktis. O tapę vyru ir žmona ne tik simboliškai skrenda į Paryžių, bet ir kasmet, liepos 17-ąją perka baltą vestuvinį tortą bei žiedus papuošia dar vienu deimantu.
„Kiekvienais metais iš tos pačios konditerijos įmonės užsisakome baltą tortą, tokį kaip per mūsų vestuves, ir būtinai papuoštą gulbėmis. Pirmais metais tortas buvo vieno aukšto, antrais – dviejų aukštų ir taip toliau“, – apie gražias vestuvių tradicijas pasakoja Inga.
Taip pat kiekvienais metais pora stengiasi aplankyti Paryžių: „Paryžiuje buvo mūsų sužadėtuvės, ten praleidome savo medaus mėnesį, šventėme vienerių metų vedybų sukaktį, tik kelis metus negalėjome nuvykti, nes laukiausi Estelos, o paskui dukrelė dar buvo per maža. Pagaliau šiais metais vėl aplankėme Paryžių.“
Taip pat kas metus poros vestuvinius žiedus papuošia dar vienas deimantas – tai taip pat jau tradicija tapusi simbolika. Tačiau Ingai ne mažiau mielos ir už deimantus bei keliones kur kas pigesnės dovanos – ji dar dabar rūsyje tebelaiko krūvą minkštų žaisliukų, kuriuos Aivaras jai kas mėnesį dovanojo iki pat vedybų.
„Kai dar nebuvome susituokę, vienas kitą su draugystės diena sveikindavome kas mėnesį. Aivaras man visada dovanodavo po minkštą žaislą, nes jie man labai patinka. Tai dabar esu prikaupusi tikrai nemažai tų žaisliukų, kurių dalis jau išnešti į rūsį – bet ne aš taip nusprendžiau, o Aivaras. Po vestuvių pradėjome švęsti vestuvių dienos sukaktį“, – apie romantiškus vyro poelgius pasakoja I. Stumbrienė.
Romatiškais gestais Aivaras pasižymėjo dar iki vestuvių – vyras Ingai pasipiršo vieną gražų vakarą prie Eifelio bokšto: „Buvo vėlus vakaras, Aivaras apsivilko kostiumą, aš apsivilkau suknelę ir abu išėjome pasivaikščioti. Kai atėjome prie Eifelio bokšto, Aivaras priklaupė ir man pasipiršo.“