J. Lapinskaitės filmų herojai – išskirtinės asmenybės, kino kritikų ir žurnalistų dažnai vadinamos tiesiog keistuoliais. Neseniai režisierė grįžo iš tarptautinio kino festivalio Egipte, kuriame pristatė filmą „Šokanti ant stogų“ – čia itin atvirai papasakota apie bene daugiausiai plastinių operacijų pasidariusios Rūtos Pranckūnaitės skausmingai susidėliojusio likimo peripetijas.
Tiek R. Pranckūnaitė, tiek ir kiti herojai J. Lapinskaitės filmuose yra itin atviri, todėl jų asmenybės atskleidžiamos labai ryškioje šviesioje. Režisierė sako, jog atviras herojus ir yra pats didžiausias talismanas, kuris lydi nuo pirmojo kadro filmavimo iki tol, kol filmas yra žiūrimas.
„Būna, kad praeina keli filmavimai, kol vieni kitais pradedam pasitikėti. Tada ateina pats gražiausias periodas, kada herojus visiškai neklausia, ką šiandien man daryti, jis tiesiog žino ir mes žaidžiam kiną – aš taip vadinu tą periodą. Kaip prieinu prie herojaus? Filmavimo aikštelėje esu atvira jų draugė, o ne režisierė. Jie nėra politikai ar kiti žinomi veikėjai, kurie ateis pas mane ir paprašys, kad sukurčiau apie juos filmą. Tai aš beldžiuosi į jų duris ir tampu priklausoma nuo jų – jis įsileis tave į savo pasaulį ar neįsileis. Pirmąsias dienas būna labai didelė baimė, būna taip, kad aš tampu tarsi mokiniu – pavyks ar nepavyks ir kada tu matai, kad tavo rankose yra herojus, kad tu jau eini kartu su juo ir, kad jis yra kūrybinėse mintyse, tuomet kažkada ateina laikas, kai filmo kūrybinis procesas baigiasi ir ateina nauji talismanai – naujų filmų herojai“, - pasakoja režisierė.
Po to, kai filmas baigiamas kurti, talismanai jau veikia savarankiškai – jie, kartu su režisiere, o kartais ir be jos keliauja po plačiame pasaulyje vykstančius kino festivalius, peržiūras. Vos prieš mėnesį J. Lapinskaitė baigė filmuoti pilnametražį filmą, kurį žiūrovams planuojama parodyti apie naujus metus. „Traukinys stovi penkias minutes“ – dokumentika apie miestelio N gyventojus, per kurį nutiestas geležinkelis – čia atskleista situacija, kad tau duota gyventi ten, kur gyventi lemta – Švenčionėliuose, nors išvažiuoti norėtųsi. Filme veikia ne vienas herojus – vienas jų – parasparniu skraidantis ir iš viršaus į žemę žvelgiantis Švenčionėlių gyventojas.
„Jis yra keistuolis kitiems, man – ne, man jis – įdomus, nuostabus žmogus, išskirtinė asmenybė“, - šypsosi J. Lapinskaitė.