Taigi sekmadienio vidurdienį iš Klaipėdos išvažiavome į Alytų su krūva aparatūros. Robertas dieną prieš tai praleido žvejodamas stintas Liepojoje, ir buvo visai nekoncertinės formos – peršalęs ir žiauriai karščiuojantis, bet atšaukti renginio tikrai neketinome.
Būtų buvę paprasčiau, jeigu oras nebūtų toks prastas. Bet per pūgą stengėmės keliais, juolab nevalytais, nelėkti. O jau namo po koncerto išvis važiavome vėžlio greičiu. Kelias – vos įžiūrimas, tad slinkome juo penkias valandas 50-60 kilometrų per valandą greičiu... Pagarba Robertui, kuris stoiškai atlaikę visą šią netrumpą dieną.
Nusigavę į Alytų, turėjome gerokai paplušėti ieškodami kultūros ir komunikacijos centro. Sukome ratus miesto gatvėmis kokį pusvalandį. Spėjome pamatyti ir alytiškių žiemos sportą: vaikinukas su snieglente slydo sniegu, tempiamas automobilio. Iš pradžių stebėjomės vikrumu, bet viską vainikavo sportininko skrydis per krūmus... Ups.
Iki koncerto likus porai valandų, jau buvome vietoje, viską susistygavome, pasirepetavome. Pasirodymas prasidėjo 17 val. Įdomu buvo stebėti publiką. Atlikėjams ji yra savotiškas veidrodis. Susitikdami su jumis matome, kieno širdis užkabiname, ką sudominame savo kūryba, ir drauge susivokiame, kokie esame patys. Į koncertą Alytuje rinkosi 25-35 metų žmonės, iš viso apie 200 klausytojų. Jie atidžiai klausėsi kiekvienos dainos, pasirodymo metu nešūkavo ir neprovokavo, bet kūriniui pasibaigus, apdovanodavo dosniais aplodismentais. Labai džiaugėmės jais, dirbome visu 100 procentų. Dabar sunkūs laikai, bet žmonės vis tiek randa galimybių apsilankyti koncertuose. Norime, kad muzika jiems paliktų kuo geresnį įspūdį. Jeigu nebūtų jūsų, mieli klausytojai, nė vienas atlikėjas neišgyventų. Taigi laukiame naujų susitikimų. Penktadienį dainuosime mažeikiškiams, o šeštadienį, paskutiniąją vasario dieną, vyksime į Plungę.