H. Ch. Andersenas pasakas ir istorijas rašė kone visą gyvenimą. Pradėjo „Pasakų, pasektų vaikams“ pirma knygele su šauniuoju „Skiltuvu“ ir dar trimis pasakomis – tarsi, išvargintas nesėkmių teatre, būtų nusprendęs pamėginti laimę stebukliniam pasaulyje, nors čia sėkmės tada nė nesitikėjo ir į šiuos naujakurius vis pilnėjančioje savo kūrinių lentynoje žvelgė įtariai. Paskutinį istorijų rinkinį išleido veik po keturiasdešimties metų, 1872-aisiais, jau sulaukęs šlovės ir liaupsių – kaip romanistas, poetas, pjesių autorius, pasakininkas.
Šias pasakas ir istorijas danas leido Kopenhagoje beveik kasmet nedidukais sąsiuviniais, nemažai jų išspausdino įvairiuose mėnraščiuose ir kalendoriuose. Dažnai – artėjant Kalėdoms. Būtų neteisinga sakyti, jog vien todėl, kad Kalėdų ir žiemos tema būtų buvusi jo kūrybai nepaprastai svarbi (nors metų kaitos motyvas Andersenui tikrai reikšmingas). Be literatūrinių priežasčių, tam greičiausiai būta ir kitų paskatų.
Šiaip ar taip, ieškant atsakymo visų pirma verta įsiklausyti į Anderseno žodžius jo laiškuose, dienoraštyje ir, aišku, pasakose: „Artinosi Kalėdų metas... Tūkstančiai minčių šiandien lekia per mano sielą... Vakar galvojau apie savo vaikystės Kalėdas. Juk vis dėlto jos – pačios turtingiausios, kokias tik man teko patirti, nesvarbu, kad kambarėlis buvo ankštas kaip kišenė... Jie nešė dovanų – tau, man ir visiems miesto žmonėms... Sveikatos ir stiprybės naujais metais!.. Teprasmenga visos negandos ir bėdos!..“ Taip, pasitikdamas naujus metus, jis rašė bičiuliams ir pažįstamiems, to linkėjo jiems, sau, o kartu ir mums, pasakų skaitytojams.
Nors žiemiškų Anderseno pasakų yra nedaug, tarp jų randame kaip tik tas, kurios daugeliui pačios brangiausios: „Sniego karalienę“, „Eglutę“, „Sniego senį“. Šiame rinkinyje kartu su jomis – ir „Bokšto sargas Olė“, „Metų istorija“, „Nykštukas ir prekijas“, mūsų skaitytojams dar negirdėta „Dvylika iš pašto karietos“. Iš viso dvylika žiemiškų pasakų, papildytų Anderseno dienoraščio, laiškų, autobiografijų fragmentais. Juose autorius pasakoja, kaip sutiko vienų ar kitų metų Kalėdas, Naujuosius metus, kur tuo metu keliavo, kaip aplankė įkvėpimas, padėjęs parašyti šias nepaprastas istorijas.
Knygos leidėjai tikisi, kad šios ištraukos leis pažvelgti į Anderseną naujai, padės pažinti jį ne tik iš kūrinių, bent iš dalies atskleis, kaip jie buvo rašomi. Toks yra šios knygos sumanymas – skaitytojui pateikti vientisą, bendros temos siejamą naujai išverstų Anderseno pasakų rinkinį su rašytojo dienoraščio, laiškų ir autobiografijų ištraukomis, papildytą kiekvienos pasakos komentarais ir svarbiausiomis Anderseno gyvenimo bei kūrybos datomis.
Beveik visos šio rinkinio pasakos pirmą kartą išverstos į lietuvių kalbą iš danų kalbos. Rinkinys iliustruotas puikiais romantiškais Anderseno amžininkų ir žymiausių jo pasakų dailininkų Vilhelmo Pederseno ir Lorenco Friolicho piešiniais.
Šalyse, į kurių kalbas Andersenas verčiamas, dažnai manoma, kad jis – tik vaikų rašytojas, itin vaikiškos literatūros rašytojas. Tačiau savo gimtojoje šalyje Danijoje Andersenas vien vaikų rašytoju nėra ir nebuvo laikomas. Galime pasakyti dar aiškiau – autorius dėl kai kurių amžininkų bandymų sprausti jį tik į vaikų literatūros rėmus gerokai pykdavo ir yra ne kartą užsiminęs, kad „pasakoju mažiesiems, bet niekad nepamirštu ir to, kad dažnai klausosi ir tėtis su mama...“
Iš kur tokia kontroversija ir rašytojo siekių nesupratimas tarp daniškai neskaitančių skaitytojų? Ko gero, toks rašytojo vertinimas atsiranda todėl, kad labai retai į kitas kalbas yra verčiami jo romanai, teatro pjesės, kelionių apybraižos ir autobiografijos, nekalbant apie laiškus. Šių žanrų Anderseno kūryba yra itin gausi. Ją rašytojas labai vertino, o, tarkime, savo romanais garsėjo visoje Europoje. Šį Anderseno universalumą ir mėgina atskleisti rinkinio „Dvylika iš pašto karietos“ sudarytojai.
