Pirmoji romano dalis pasirodė prieš aštuonerius metus. Autorė neslepia, kad kai ji pristatė savo kūrinį leidėjams, ne vienas veide akivaizdžiai demonstravo emocijas: „Leidėjai kėlė nuostabos antakius: kodėl tai toks apdulkėjęs ir nepopuliarus žanras? Tačiau lygiai po metų pasirodė Hilary Mantel „Vilko dvaras“, susižėręs daugybę apdovanojimų, tad smagu, kad aš ne sekiau, o pataikiau į tą laiką, kai tai vėl tapo aktualu“.
K. Sabaliauskaitė pasakojo, kad per šiuos aštuonerius metus užsiaugino storesnę odą ir tapo daug priekabesnė sau. „Tapau dar didesnė perfekcionistė ir pradėjau viską dar giliau nagrinėti. Neišvengiamai ir dar labiau subrendau“, – kalbėjo autorė.
Bestseleriais tapusių istorinių romanų ciklo dalimi baigiama didžioji Vilniaus saga. „Silva Rerum“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „Daiktų miškas“. Šioje sagoje pasakojama bajorų šeimos kronika, kuri laiku perkelia į XVII-XVIII a. Romane susipina istoriniai įvykiai ir personažai, o pasakojime, kuris plėtojasi Žemaitijoje ir Vilniuje, atskleidžiamas Norvaišų šeimos likimas, įtraukiantis ne tik nūdienos paveikslo atspindžiu, bet ir fatališkos meilės istorijos vingiais.
Ši saga iki šiol neturi atitikmens šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.
„Niekada neišduodu savo kūrybinės virtuvės, – nusišypsojo autorė, išgirdusi klausimą, kada ji padėjo paskutinį tašką ketvirtojoje sagos knygoje. – Tačiau galiu papasakoti, kaip tai įvyko, nes buvo labai emocingas momentas. Tuo metu buvau Pažaislio vienuolyne, dažnai ten pabėgu rašyti, kai norisi tylos ir susikaupimo. Man dedant paskutinį tašką, pradėjo skambėti varpas, kviečiantis tikinčiuosius į pamaldas. Tada supratau, kad tai lyg Delamarso varpas. Ir tas varpo skambėjimas yra turbūt pats autentiškiausias dalykas, pasiekęs mus iš XVII-XVIII a. Garsas yra labai efemeriškas dalykas, tačiau visa tai buvo labai metafizinis momentas.“
Anot K. Sabaliauskaitės, ji jau pradėdama rašyti pirmąją dalį žinojo, kada baigsis visa saga. Negana to, ji nėra iš tų, kuri rašo impulsyviai. Prieš sėsdama rašyti, K. Sabaliauskaitė puikiai žino, ką ir kaip rašys. „Prieš sėsdama rašyti, aš būnu viską ganėtinai subrandinusi, todėl ir didelio ataušimo man nereikia“, – kalbėjo autorė, patikindama, kad nesistengia atsiriboti ar pailsėti nuo knygos po to, kai padeda paskutinį tašką. Priešingai – išsyk pradeda redagavimo darbus.
Pokalbio metu rašytoja gudriai išsisukdavo nuo klausimų, atversiančių per daug knygos turinio. Anot jos, tai reikia palikti skaitytojams, kurie laukia istorijos tęsinio. „Nemėgstu ir tokių recenzijų, kai kruopščiai atpasakojamas turinys. Juk jei recenziją skaito skaitytojas, kuris tik ruošiasi knygą paimti į rankas, jam per anksti atskleidžiami visi dalykai“, – kalbėjo DELFI konferencijos viešnia.
„Silva Rerum“ – istorinis romanas apie XVII-XVIII a., parašytas XX a. žmogaus akimis. „Joks profesionalus istorikas negali teleportuotis į anuos laikus ir įlįsti į to meto žmogaus galvą, – tikino pašnekovė. – Mes su istorikais dažnai pajuokaujame, kad jei kas mus teleportuotų, gerokai nustebtume pamatę, kaip yra iš tikrųjų.“
Autorė ir šioje knygoje tęsia tradiciją labiausiai paryškinti ir pabrėžti tai, kas kitų autorių knygose dažniausiai likdavo šešėlyje. „Man visuomet įdomiau tos mikroistorijos: miestelėnų, vaikų, bajorų gyvenimai, – prabrėžė K. Sabaliauskaitė ir pridūrė. – Mano visų knygų leikmotyvas – vidutinio žmogaus jausena ir būsena tarp istorijos dantračių.“
Pasidomėjus, ar susipažįstant su kelių šimtmečių istorija, kai ko galima pasimokyti ir šiuolaikiniam žmogui, pritaikyti tai nūdienoje, autorė šyptelėjo ir priminė gerai žinomą istoriko Adamo Zmoiskio mintį: „Be istorijos mes negalime pažinti praeities, suvokti, kas esame dabartyje ir projektuoti ateities. Ne veltui tai yra kiekvieno humanitarinio dalyko pagrindas“.
Galybę medžiagos lenkų kalba tyrinėjusi autorė ir poalbio metu pabrėžė, kad tie, kurie nori gerai pažinti mūsų tautos istoriją, turi puikiai išmanyti lenkų kalbą, nes ja pateikiama daugybė šaltinių, kuriuos būtina išnagrinėti.
Beje, po itin sėkmingo „Silva Rerum“ debiuto, Vilniuje gidai ėmė vedžioti grupeles K. Sabaliauskaitės romane atspindėtomis Vilniaus vietomis. Autorė pripažino, kad kai kurias gaires šioms ekskursijoms sudėliojo ir pati.
Besibaigiant pokalbiui, autorė šyptelėjo, kad dažnai išgirsta klausimą, ar norėtų gyventi tame laikmetyje, apie kurį rašo. Jos atsakymas labai praktiškas ir žemiškas: „Nenorėčiau. Vien dėl medicinos progreso. Kažkaip nesinorėtų mirti nuo elementarios ligos, nuo kurios dabar pasiskiepijama arba tiesiog nuo pūliuojančio danties“.
Visą pokalbį su K. Sabaliauskaite, kurio metu ji atskleidžia, kodėl tautos niekuomet negalima vertinti homogeniškai ir perteikia XVII a. aktualijas XX a. žmogaus akimis, žiūrėkite DELFI konferencijos vaizdo įraše:
Kristina Sabaliauskaitė atsako į skaitytojų klausimus, užduotus transliacijos metu:
Rasa: Skaitymas yra „ryški“ problema Lietuvoje. Ar esate pagalvojusi, kad Jūsų romanų epinis pasakojimas ilgainiui nuvargina skaitytoją, ar, tarkime, pasakojimo Jūsų romanuose sintaksinis intensyvinimas netaptų privalumu romanuose? Ilgainiui romanai skaitant pabosta savo pasakojimo vienodumu.
K. Sabaliauskaitė: Skaitymas – labai intymus ir individualus užsiėmimas, kuriam galioja ir paprasčiausias asmeninio literatūrinio skonio klausimas. Skoniui neįsakysi, man kartais nuobodūs ir kai kurių Nobelio premijos laureatų romanai. Patarimas vienas: jei pabosta – neskaitykite ir jokiu būdu nesikankinkite, tiesiog tai reiškia, kad knyga – ne jūsų skonio. Imkitės ko nors, kas teikia malonumą.
Linas: Ar „Silva Rerum“ pasieks mūsų laikus?
K. Sabaliauskaitė: Ne, ciklas baigiasi ketvirtąja dalimi.
Palanga: Kaip pakomentuotumėte gandus, kad antroji „Silva Rerum“ dalis yra plagiatas?
K. Sabaliauskaitė: Niekada negirdėjau tokios nesąmonės, todėl ir negaliu komentuoti. Apskritai, protingi žmonės gandų nekomentuoja, o bent jau elementaraus sveiko proto turintieji nešmeižia žmonių ir neskleidžia nepagrįstų gandų apie plagiatus.
Linas: Įdomūs ir saviti Jūsų apsakymai knygoje „Danielius Dalba“. Ar žanriškai likote ištikima tik romanui, ar rašote ir apsakymus?
K. Sabaliauskaitė: Taip, parašiau ir apsakymų knygą „Danielius Dalba kitos istorijos“. Šiuo metu nieko nerašau, nes kaip tik turi pasirodyti „Silva rerum IV“.
Gabrielė: Ar Martynas Mikalojus Radvila tikrai praktikavo Kabalą, ar tai Jūsų kūrybos vaisius?
K. Sabaliauskaitė: Taip, Martynas Mikalojus Radvila tikrai studijavo Kabalą, bendravo su rabinais ir savo aplinkoje buvo įdarbinęs daug žydų, buvo muzikos virtuozas ir turėjo haremą. Istorinių asmenų biografijos kartais tokios neįtikėtinos ir įdomios, kad pranoksta kūrybinę fantaziją.
Ieva: Sakėte, kad sumanymas apie „Silva Rerum“ kilo dar prieš 15 metų. Kodėl mums reikėjo taip ilgai laukti Jūsų romanų?
K. Sabaliauskaitė: Ilgai brandinau idėją ir dar ilgiau tyrinėjau. Rašymas man nėra greitas procesas
Silvijus: Rašant tikriausiai reikia įkvėpimo. Iš kur jo semiatės?
K. Sabaliauskaitė: Iš istorijos ir iš gyvenimo. Iš kalbos grožio. Meno. Muzikos.
Reno: Ar isivaizduojate filmą pagal Jūsų knygas?
K. Sabaliauskaitė: Taip, tik reikėtų labai didelio biudžeto. Galbūt kada nors – tarptautinė ko-produkcija...
Skaitytojas: Rašyti knygas Lietuvoje? Ar tai įmanoma?
K. Sabaliauskaitė: Įmanoma: kviečiu nueiti į bet kurį Lietuvos knygyną ir įsitikinti savo akimis šiuolaikinės lietuvių literatūros gausa.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomos Lietuvos ir su ja susijusios garsios asmenybės.
