Girtuokliai, vampyrai ir šnabždukai
Graikijos, antikinės Europos kultūros tvirtovės, pasiuntiniai šių metų Europos dainų konkurse šoka trypia ir išlaisvina bei šlovina alkoholį („Alkohol Is Free“). Sunku tuo patikėti. Ar tai neprieštarauja taip dažnai deklaruojamoms Europos Sąjungos vertybėms? Didžiajame finale jiems pavyksta laimėti šeštą vietą!
Rumunijos atstovo sopranisto Cezaro (finale jis tryliktas) pasirodymą sąmojingi Malmės komentatoriai pavadino vampyrų puota. O čia tai tikrai, kaip pageidavo viena mūsų žiuri narė nacionalinėje atrankoje, scenoje buvo daug mėsos ir dar kokios – raudonos. Aplink gaidžio balsu giedantį solistą vampyrą šokinėjo ir raitėsi tap pat parausvėjusių vyriškių kūnai.
Maltos atlikėjo Gianiucos (jis septintas) dainelė „Tomorrow“ – gal tik rytinei radijo laidelei. Palyginti mūsiškių „Biplan“ daina „Labas rytas“, kuri savo nuotaika ir tema panaši į Gianiucos pasirodymą, yra tikras šedevras.
O šnabždukui vengrui ByeAlex’ui, kad būti dešimtam, pakako užsidėti megztą kepuraitę ir papuošti sceną vaikiškais animaciniais paveikslėliais. Tiek Maltos, tiek Vengrijos dainos tikrai nerodė genialaus paprastumo, jos šiam konkursui buvo tiesiog per prastos.
Turtingesni – taip pat vargšai
Tačiau didžiausią nuostabą savo nesusipratimais dažniausiai kelia vadinamos didžiosios „Eurovizijos“ šalys ir didžiosios konkurso fundatorės – Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Ispanija. (Iš jų tik Italijos atstovas Marco Mengoni pelnė septintą vietą pirmajame dešimtuke.)
Ar pamenate? Praėjusiais metais britai į „Eurovizijos“ dainų konkursą išleido Engelbertą Humperdincką, neparastai daug Europos dainai nusipelniusį artistą. Tačiau kažkodėl juodais rūbais vilkintis atlikėjas dainavo dar ir prieblandoje, menkai apšviestoje scenoje. Nei veido, nei akių. Ko galima tikėtis iš tokio „sceninio sprendimo“? Buvo priešpaskutinis.
Šįkart Jungtinė Karalystė atsiuntė šešiasdešimtmetę įžymybę Bonnie Tyler, kuri, nors ir nedaug, parako dar turi. Jos atlikta daina „Believe In Me“ („Tikėk manimi“) tikrai meniškesnė ir vertingesnė už visas aukščiau paminėtas. Tačiau buvo tik devyniolikta. Suprantama, laikai ir papročiai jau kiti, o ir dabartinė Bonnie daina jau ne uždegantis stiprus bliuzo rokas, koks buvo, pavyzdžiui, jos „Simply Believe“ („Tiesiog tikėk“).
O kuo pasižymėjo prancūzė Amandine Bourgeois (23 vieta), vokietė Cascada (21 vieta), Ispanijos pasiuntiniai „ESDM“ (25 vieta,priešpaskutiniai)? Pirmoji, gal dėl keistokos sceninės laikysenos, buvo pavadinta roko viščiuku, antroji bandė save sustiprinti Loreen „Euforijos“ intonacijomis, trečiųjų solistė kartais netgi negebėjo tiksliai intonuoti.
Tad kur dingsta kūryba? Tai turėtų būti pagrindinis „Eurovizijos“ dainų konkurso klausimas. Kitaip tariant, kur gauti originalių (neperdirbtų ir savitų) dainų? Ar išvis jos dar yra kuriamos? Kiek turime save gerbiančių tikrų muzikos kūrėjų?
Ne taip seniai Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje grupės „Depeche Mode“ nariai dėl iškreiptos ir siaubingos muzikos kūrybos ir verslo padėties itin aštriai kritikavo vadinamuosius muzikinių talentų paieškos televizijos projektus („X Faktorius“ ir kitus). Būtent, pasak šios grupės narių, televizinių pramogų industrijos įtaka pridarė didžiausios žalos tikrajai muzikos kūrybai.
Be abejonės, pasirašę kontraktus su komercinių televizijos projektų vadybininkais, jaunieji atlikėjai nebeturi teisės dalyvauti netgi tokiuose renginiuose kaip „Eurovizijos“ dainų konkursas. O mes vis stebimės, kodėl nematome didžiųjų „Eurovizijos“ šalių jaunųjų talentų.
Tarp Vokietijos ir Prancūzijos atstovų – Andrius Pojavis
Tai lyg ir skamba išdidžiai. Ir kaip pas mus įprasta, koks nors į Malmę Andrių lydėjęs prodiuseris būtinai pasigirs, kad mes viską padarėme, viskas buvo labai gražu, nes buvome tarp „didžiųjų“.
Deja, buvo padaryta tik pirmoji, nors ir pagrindinė, dalis, ir čia didžiausi nuopelnai tenka pačiam Andriui. Jis sukūrė dainą „Something“, kuri mūsų nacionalinėje atrankoje (dabar tai galima dar kartą pasakyti) buvo geriausia. Jis pats, vienas, be rimtesnių kūrybinių padėjėjų išgyveno visą pasiruošimo konkursui etapą.
Trūko antrosios dalies: dainos režisūros ir dainos potekstės vaizdo sukūrimo (tai LRT televizijos studijoje buvo bandyta daryti) , nes „Something“ tekstas daug žadantis, tačiau labai mįslingas, ne viskas aiškiai išsakoma, tarytum neišbaigtas.
Malmėje transliacijos režisieriai kažkodėl pagailėjo įtaigaus Andriaus Pojavio veido stambių planų. Gal niekas iš lietuvių delegacijos nepaprašė to padaryti? O gaila, būtų dar keli taškai prisidėję.
Laiminga pabaiga
Pirmasis šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurso didžiojo finalo lyderių penketukas atskleidžia kai kurias stipriąsias ir vertingiausias dainos tendencijas.
Tai lyrikos, visuomeniškumo ir politinių išgyvenimų dermė, kuriai atstovauja dvidešimtmetė konkurso nugalėtoja, žavingoji Danijos atstovė Emmelie de Forest (daina „Only Teardrops“) ir Rusijos atstovė Dina Garipova ( „What If“).
Tai išmoningas dainos režisūrinis sprendimas – Azerbaidžano atstovas Faridas Mammadovas su daina „Hold Me“. Tai naujesnio ir individualesnio vokalinio ir muzikinio skambesio paieškos – Ukrainos dainininkė Zlata Ognevich („Gravity“) ir norvegė Margaret Berger („I Feed You My Love“).