„Aerosmith“ narys: gali būti, kad turiu lietuviško kraujo

Gegužės mėnesį į Lietuvą atvyksta amerikiečių grupė „Aerosmith“. Legendiniai rokeriai Baltijos šalyse koncertuos pirmą kartą per savo daugiau nei 40 metų trunkančią karjerą. Prieš atvykstant į Vilnių, DELFI naujienų portalui grupės bosistas Tomas Hamiltonas davė išskirtinį interviu.

- Gegužės 21 dieną „Aerosmith“ Lietuvoje lankysis pirmą kartą. Jūsų koncerto su nekantrumu laukia ne tik mūsų šalies, bet ir kaimyninių valstybių gerbėjai. Ką esate girdėję apie mūsų kraštą?

 - Tiesą sakant, nelabai daug žinau Lietuvos istorijos. Žinau, kad jūsų šalis priklausė Sovietų Sąjungai, kuriai sugriuvus kartu su Latvija ir Estija išsikovojo Nepriklausomybę. Labai džiaugiamės turėdami savo gerbėjų Lietuvoje. Niekada nesame pas jus viešėję, todėl taip pat labai laukiame pasirodymo Vilniuje.

 - Daug pasaulinio garso menininkų, atlikėjų, aktorių protėvių yra kilę iš Lietuvos ar kitų Baltijos valstybių. Galbūt ir jūsų grupėje yra narių, turinčių lietuviškų šaknų?

 - Aš turiu vokiško kraujo. Todėl visko gali būti, kad ir lietuviško. Juk Vokietija ir Lietuva netoli viena kitos. (Šypsosi,) Kiti muzikantai nėra pasakojęsi apie savo kilmę. Reikėtų pasidomėti, nes amerikiečiai yra įvairių pasaulio tautų palikuonys, todėl niekada negali žinoti, kur yra tavo šaknys.

 - Į Lietuvą atvykstate su pasauliniu turu „Global Warming Tour“. Atliksite ne tik savo skambiausius hitus, bet ir kūrinius iš naujausio albumo „Music From Another Dimension“. Kaip gerbėjai sutinka naują jūsų kūrybą?

 - Koncertuose publikai paprastai pristatome ir po kelias naujausias savo dainas. Paskutinį mūsų albumą gerbėjai sutiko labai palankiai. Pastaruosius dešimt metų grupė keliavo su koncertiniais turais ir nebuvo išleidusi naujų dainų, todėl džiugu, kad žmonės įvertino „Music From Another Dimension“ skambesį.

 - Kurie „Aerosmith“ metai, jūsų nuomone, grupei buvo patys pelningiausi ir sėkmingiausi?

 - Manau, kad kai išleidome savo antrąjį albumą (Get Your Wings (1974 m.). Kai mums buvo 21-eri, pasirodė pirmas mūsų albumas „Aerosmith“ (1973 m.), sulaukėme didelės sėkmės. Puikiai pamenu tuos momentus, kai mūsų pirmas dainas pradėjo groti radijo stotys. Tai buvo neįtikėtina patirtis. Grupės gyvavimo pradžioje įsigijome savo pirmuosius automobilius, pirmuosius namus, vedėme. Buvome išties išprotėję muzikantai, tarpusavyje sukūrę nuostabią atmosferą, nuolat keliavome su koncertiniais turais. Tačiau po kurio laiko perdegėme, dėl ko 1979-aisiais ir išsiskirstėme.

 - Per daugiau nei per 40 metų trunkančią karjerą teko išgyventi ir labai sunkių momentų. Kas buvo jūsų stiprybės šaltinis juodais periodais?

 - Su amžiumi supranti, kad yra dalykų, kurių negali kontroliuoti. Reikia metų metus mokytis, kad suprastum, jog tik visi kartu esame didelė jėga, kuri gali išlaikyti grupę. Tik su amžiumi pradedi suprasti, dėl ko reikia jaudintis ir nerimauti, o kam tiesiog leisti vykti savaime, nes nuo tavęs niekas nepriklauso. Mus kartu išlaikė ir stiprybės šaltinis visada buvo muzika.

 - Kaip su amžiumi keitėsi jūsų požiūris į ją ir gerbėjus?

 - Santykis su publika visada buvo labai intymus. Kai stovi scenoje ir matai tuos laimingas, pagal tavo muziką šėlstančius veidus, kai jauti grįžtamąjį ryšį, apima labai geras jausmas. Dabar mes nuo tų jauniklių galbūt skiriamės tik tuo, kad turime dar daugiau pasitikėjimo, nei prieš keturis dešimtmečius.

 - “Aerosmith“ sąskaitoje - 15 milijonų parduotų įrašų. Ką jums tai reiškia kaip muzikantui? Ypatingai šiame „Youtube“ ir „Soundcloud“ amžiuje, kai gerbėjai internete gali pasiklausyti mėgstamų įrašų nemokamai.

 - Esu girdėjęs ar skaitęs spaudoje, kiek milijonų įrašų mes esame pardavę, tačiau labai tuo abejoju. (Juokiasi.) Žinoma, mūsų albumų visame pasaulyje parduota tikrai nemažai. Tai nuostabus jausmas jaustis kažko didelio ir garsaus dalimi. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Po koncertų visada apninka keistas jausmas. Netgi nusivylimas. Nors mes visada grodavome aukščiausiame lygyje, bet grįžus namo nepaliauji galvojęs apie tai, kad galėjai sugroti dar geriau. Tikrai niekada negalvodavome, kad esame nuostabūs ir nepakartojami. Nuolat sukome galvą, kaip sukurti kažką dar geresnio. Stengiamės tobulėti ir ieškoti būdų, kaip pasisemti dar daugiau žinių, kad būti dar geresniu, nei esi. Kai buvau jaunas, sėmiausi įkvėpimo iš savo dievukų, kaip Jimis Hendrixas ar „Led Zeppelin“. Jie yra mano didvyriai, kurie pakeitė muzikos pasaulį. Žinoma, malonu, kai mus vadina viena garsiausių Amerikos grupių. Bet aš manau, kad visada yra vietos tobulėjimui.

 - Ar esate nostalgiškas žmogus? Galbūt vartote senus „Aerosmith“ nuotraukų albumus, klausotės pirmųjų grupės įrašų ar aplankote koncertų sales, kuriose koncertavote karjeros pradžioje?

 - Nejaučiu didelės nostalgijos praeičiai. Savo albumų beveik niekada neklausau, nežiūriu mūsų koncertų įrašų. Kiti grupės nariai taip pat laikosi tokios pačios nuomonės. Mes įrašome albumą, apkeliaujame pasaulį pristatydami naują projektą. Tačiau nesinori žvalgytis atgal. Norisi judėti į priekį. Bet kartais tikrai būna malonu važiuojant automobiliu per radiją išgirsti kokią seną „Aerosmith“ dainą. Jos dažniausiai skamba geriau, nei tikėjausi. (Juokiasi.)

 - Išduokite, kokie grupės narių tarpusavio santykiai?

 - Keista, bet nepaisant to, kad esame pažįstami jau daug metų, visi kartu mokame labai linksmai leisti laiką. Koncertiniuose turuose visada būname kartu - drauge vakarieniaujame, žiūrime filmus. „Aerosmith“ grupės atmosfera ypatinga ir linksma. Tačiau kai nevykstame į turus ar neįrašinėjame albumų, paprastai visą laiką stengiamės skirti savo šeimoms, todėl tarpusavyje bendraujame mažai.

 - Dažniausiai taip jau būna, kad didžiausias gerbėjų dėmesys atitenka grupės vokalistui. Ar niekada tarpusavyje nekonkuruodavote dėl dėmesio?

Manau, kad normalu, jog visi didžiausią dėmesį atkreipia į vokalistą. Nes vokalas yra pagrindinis bet kurios dainos muzikos instrumentas. Bet kai bendraujame tarpusavyje, tarp mūsų nėra vieno lyderio. Visada kartu tariamės, planuojame ateitį. Mes nuo pat jaunystės pripratome, kad daugiausiai dėmesio sulaukia Joe Perry. (Juokiasi.) Tačiau kiti grupės nariai taip pat niekada nesiskųsdavo dėmesio stoka. Per visus tuos keturis dešimtmečius nebuvo dienos, kad prie manęs nebūtų priėjęs gerbėjas ir nepaskęs, kaip mus myli ir gerbia. Tą tarpusavio konkuravimo jausmą dėl dėmesio metams bėgant išmokome paversti teigiama energija scenoje.