„Kulautuvos pušų apsuptyje susirinkusi dešimttūkstantinė klausytojų minia dar kartą patvirtino, kad nuoširdus atlikėjų bendravimas su klausytojais koncerto metu – jiems reikalingas ne mažiau, kaip ir geras garsas“, – kalbėjo naujasis festivalio prodiuseris ir atlikėjas Kazimieras Likša.
Festivalio naujokai – pasitvirtino
Pasak festivalio organizatorių, užmanymas į sceną leisti skirtingą muziką kuriančius atlikėjus – pasiteisino.
Pirmą kartą „Akacijų alėjos“ scenoje pasirodę tokie atlikėjai kaip Igoris Kofas, Kazimieras Likša, grupė „The Station“ ir Justė Arlauskaitė-Jazzu, Ovidijus Vyšniauskas įnešė savito prieskonio į festivalio programą.
Grupės „The Station“ pasirodyme netikėtai suskambę folkloro elementai užbūrė publiką. Kažkada viešumoje kėlę tikslus sugrąžinti istorijos ir poezijos svarbą į lietuvišką roko muziką, grupė tai daro sėkmingai.
Igoris Kofas scenoje savo gerbėjams suteikė galimybę išgirsti puikiai žinomas ir mylimas jo dainas, tokias, kokios jos buvo, kai ką tik gimė. Akustinės, ramios kartu su išskirtiniu ir puikiai pažįstamu Įgorio vokalu Kulautuvoje skambėjo ypatingai jautriai.
Dar viena „Akacijų alėjos“ staigmena klausytojams buvo Ovidijaus Vyšniausko pasirodymas. Neseniai savo 60-ies metų jubiliejų didžiosiose šalies arenose atšventęs atlikėjas savo gerbėjų širdis pavergė nuoširdžiai atliekamomis ir iki skausmo pažįstamomis dainomis.
Kazimieras Likša, kuris šiais metais buvo atsakingas už festivalio programą, atliko dainas iš savo naujausio albumo „Per pusę“. Jautrus ir šiltas pasirodymas, nuoširdus bendravimas su publika privertė klausytojus panirti į tikrą muzikinių jausmų labirintą.
Atlikėjai tie patys – muzikos prieskonis kitoks
Kur kas geriau festivalio gerbėjams pažįstami atlikėjai – Neda Malūnavičiūtė drauge su Olegu Ditkovskiu šį kartą festivalio lankytojams pristatė pačius brandžiausius ir įdomiausius jų repertuaro kūrinius, kurie Kulautuvos pušų glėbyje ir tūkstantinėje minioje skambėjo išties įspūdingai.
Ne pirmą kartą „Akacijų alėjos“ scenoje koncertuojantis Domantas Razauskas, šiais metais festivalyje pirmą kartą pasirodė su Sauliumi Petreikiu. Atlikėjai paskutinį kartą sugrojo dalį savo jubiliejinės programos, su kuria šį pavasarį atšventė 10-ies metų buvimo kartu scenoje sukaktį. „Tai labai jautri programa, pilna ne tik gyvų instrumentų, laukinių improvizacijų, bet ir elektroninių garsų“, – dar prieš koncertą pasakojo D. Razauskas.
Gytis Ambrazevičius į sceną lipo drauge su Tomu Usovu ir Luku Norkūnu. Pasirodymas buvo išskirtinis tuo, kad grojo be perkusininko Martyno Nugaro, tad dainos suskambėjo kur kas dar subtiliau ir intymiau.
Dainininkas, aktorius, kompozitorius Vidas Bareikis šiais metais trečiąjį kartą lipo ant „Akacijų alėjos“ scenos. Kaip ir dauguma jo koncertų – taip ir šis – virto tikru monospektakliu, kuriame jis taip įtraukė publiką, kad ši dar nesibaigus pasirodymui prašė pakartoti pasirodymą. Galiausiai be marškinėlių scenoje likęs atlikėjas prisipažino įgyvendinęs savo pirminį planą – didžiąją dalį jo dainų susirinkusi publika dainavo kartu. Bene daugiausiai ovacijų susilaukė daina „Trys Kanados“, kurią dažniausiai V. Bareikis dainuodavo su savo žmona Jurga Šeduikyte.
Festivalį vainikavo nuoširdus Justės Arlauskaitės-Jazzu pasirodymas
Drauge su pianistu Kęstučiu Pavalkiu pasirodžiusi atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu gerbėjus džiugino visiems gerai žinomų dainų interpretacijomis ir jos pačios kurtų dainų transformacijomis. Žadėjusi sukurti intymumą scenoje – tai žinoma atlikėja įvykdė su kaupu.
„Aš girdėjau, kad čia renkasi žmonės, kurie nieko nereikalauja iš atlikėjo, tik jo klausosi. O mums, atlikėjams, labai svarbu, kad mūsų klausytųsi. Ačiū jums“, – susirinkusiems kalbėjo atlikėja. Mokantys klausytis atliekamų Jazzu dainų, gerbėjai privertė dainininkę pratęsti savo pasirodymą ir atlikti dar keletą neplanuotų, tačiau jautrių ir šiltų kūrinių iš savo repertuaro.
Per Jazzu pasirodymą ant scenos sugužėjo būrys vaikų, kurie ne tik mielai jai pritarė, bet ir gavo galimybę padainuoti atskirai. Vėliau J. Arlauskaitė-Jazzu prisipažino, kad festivalyje žadėjo atlikti visai kitus kūrinius, tačiau užlipusi ant scenos suprato, kad šio festivalio klausytojams reikia nuoširdžių tekstų ir bendravimo.
„Užlipusi ant scenos pasijaučiau dainuočiau būriui nuoširdžiai nusiteikusių draugų. Jauku ir jiems reikia tik nuoširdžių dainų“, – po koncerto atviravo dainininkė.