Jeigu pabandytume rinkti dažniausiai grojančių kūrinių lietuviško radijo istorijoje trisdešimtuką, neabejotinai ten rasime ir vieną (ar kelis) Alice Cooperio hitus.
Nekelia nuostabos ir tai, kad šio veterano koncertas vis dar sutraukia mases. Ne dešimtis ar šimtus tūkstančių, tačiau stabiliai didelę minią, kurios pagrindą sudaro vyresnio amžiaus melomanai, kurie klausė atlikėjo dar tada, kuomet tai Lietuvoje buvo lyg ir nelegalu, ir kuriems „I’m Eighteen“ nėra vien tik bereikšmis dainos pavadinimas.
Kraujo ir kitokių siaubo motyvų marškinėliais pasipuošę gerbėjai šturmuoja Trakų pilies kiemą. Laukiančiųjų vartų atidarymo eilė į koncertą nusidriekė nuo pat Trakų miestelio centro.
Trakų pilis ir shock roko pradininkas čia ir tinka, ir verčia svarstyti apie istorijos ironiją. Pirmoji priežastis susijusi su atlikėjo taip mėgstamo lėlių, peilių ir kitų niekučių panaudojimu koncertuose. Pačio atlikėjo povyza – lyg iš pigaus siaubo filmo. Viduramžių pilys, populiariojoje kultūroje taip pamėgtos vampyrų, tam suteikia papildomos egzotikos.
Šiurpas, nors ir išsikvėpęs, iki šiol išlieka esmine įvaizdžio dedamąja. Tačiau dar ir be to yra muzikinė korta, kuri, atrodo, nepelnytai sumenkina indėlį į muzikos istoriją. Populiariojoje kultūroje Alice Cooperis ilgam išliks tuo vaikus bauginančiu demonu, o ne genialiu kūrėju, kokiu buvo metais vyresnis Davidas Bowie.
To priežastis paprasta - Alice Cooperis netapo tendencijas diktuojančiu vedliu. Anaiptol, muzikine prasme buvo pasirinktas saugiausias ir stabiliausias kelias, kurio laikomasi iki šiol - odinis ir aštrių gitarinių rifų hard rokas be ambicijų į naujų stilių bei formų paieškas. Kelias, kuris užtikrina stabilias pajamas, tačiau savo esme pasilikęs kažkur praėjusiame amžiuje.
Tai jau antras atlikėjo/grupės vizitas Vilniuje. Tiesa, nuo praėjusio karto praėjo 17 metų, o ir ažiotažą ankstesnis koncertas kėlė gerokai didesnį. Juoką kai kam gali sukelti ir tuometinė renginio kaina - bilietas į Alice Cooperio koncertą Vingio parke kainavo šiandien juokingai atrodančius 35 litus.
Planinis pasirodymas su griežtu scenarijumi
Didelių roko žvaigždžių koncertai primena gerai surežisuotą spektaklį arba be priekaištų veikiantį fabriką. Tikėtis didesnių netikėtumų galima nebent iš techninės pasirodymo pusės.
Taip nutiko ir Trakuose - Alice Cooperis su grupe vieną po kito bėrė dešimtmečius skaičiuojančius kūrinius, lakoniškai bendravo su publika ir daug žaidė su gastrolėse lydinčiais žaisliukais – dėžė su keistų pasakų motyvais, kuri koncerte atliko drabužinės vaidmenį, peiliais ir vodevilio pastatymus menančiais atributais. Aišku, neapsieita ir be fejeverkų. Visa tai turėtų šiurpinti arba tai darė 8-ame dešimtmetyje.
Griežtai buvo laikomasi numatyto scenarijaus, pagal kurį ir vyksta be išimties visi gastrolių koncertai. Keičiasi tik miestų pavadinimai.
„No More Mr. Nice Guy“, „Billion Dollar Babies“, „Only Woman Bleed“ yra dalis kertinių hitų, kurie iki šiol parduoda didžiąją dalį bilietų į koncertus. „Poison“, „I’m Eighteen“ bei „School’s Out“ yra tai, kas privaloma atlikėjo koncertuose. Be jokios abejonės, Trakuose visa tai nuskambėjo. Pastarieji 2 pasilikti pačiai koncerto pabaigai, o iš paskos juos traukė mokyklas seniai pabaigę ir tikrai nebe antrą dešimtį skaičiuojantys buvę paaugliai.
Šou truko apie pusantros valandos, per kurią buvo sumanyta įvairių sprendimų siekiant pailsinti karjeros išvargintą mohikaną: solo, kaukių spektakliai ir kt. Po koncerto kaip ir visi didesni muzikantai, taip ir šie nėrė į nematomą zoną ir mintimis jau nusikėlė į kitą miestą, kuriame pakartos tai, ką darė šį vakarą Trakuose.
Viename interviu Vincentas prasitarė, kad koncertuos 5 metais ilgiau už dinozaurą Micką Jaggerį. Kadangi pastarojo karjera tęsis bent iki 95-erių metų, panašu, kad A. Cooperis taps pirmuoju 100-čiu didžiojoje scenoje. To jam ir palinkėsime, nors tenka pripažinti - senatvė su vadybininku skamba gana liūdnai.