Turbūt ilgiausio pavadinimo grupė šalyje spjauna ne tik į trumpų ir greitai ištariamų vardų taisykles, bet ir į bet kokį muzikinį standartą. „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ yra ta grupė, kuri padarys viską priešingai ir muzikines bei kompozicines taisykles pritaikys pagal savo poreikius.
Grupė turi ypatingai išdirbtą savo skambesį. Jų kuriamoje muzikoje persipina Lotynų Amerikos, labiausiai meksikietiškų, regio ar polkos žanrų elementai. Tekstuose muzikantai sutalpina daug ironijos bei pasišaipymų tiek iš kitų, tiek iš savęs.
Grupė debiutinį albumą, savo pačios pavadinimu, išleido 2015 metais – nuo tada ėmė būti vis labiau atpažįstama lietuviškoje scenoje ir sulaukė platesnio pripažinimo. Iš viso „Kašpirovskio dantys“ pelnė net penkis M.A.M.A apdovanojimus, tarp kurių „metų proveržis“, „metų grupė“ ir tris kartus „metų vaizdo klipas“. Rodos, kas jau grupei tikrai gerai sekasi – tai kurti vizualus savo muzikai.
Koncerto laukimą malšino fone grojanti ritminga ilgo metro elektroninė muzika. Scenos priekyje stovėjo trys mikrofonai su stovais, gale už jų – būgnų rinkinys bei gitara. Lengvas vėjas ore gaivino buvusią karštą dieną.
Pasigirdus garsiems muzikantų šūksniams iš užkulisių, visai netrukus į sceną įžengė pirmieji trys nariai: būgnininkas Karolis, trombonininkas Povilas ir bosistas Danielius. Po jų pasitikti plojimais pasirodė ir vokalistai Juozas ir Martynas, akordeonistas Tautvydas bei trimitininkas Antanas. Ant scenos susirinko nemažo sąstato grupė, pasiruošusi daug gyvos muzikos.
„Labas vakaras visiems! Labas vakaras, Vilniau!“ – sveikinosi grupės vokalistas Martynas ir kvietė visus švęsti trečiadienį. Po muzikinio ir prisistatomojo pragrojimo, atlikėjai nėrė į visiems gerai žinomą, skambėjusią Nacionalinės Eurovizijos atrankoje, dainą „Mažulė“. Žmonės pamažu stojosi nuo kėdžių ir artėjo scenos link, nusiteikę judėti. Vidury dainos vokalistas paprašė parodyti, kaip kas moka judinti klubus, ir šokti pagal ritmingą kūrinį, jau tapusį ir grupės vizitine kortele.
Vakaro pradžią tęsė su „Kirpėjo arija“. Dainuojant virš atviros terasos danguje skraidė oro balionai ir tuo metu bendras vaizdas atrodė lyg iš judančio paveikslo. Grupė daug šoko scenoje, lakstė iš vieno šono į kitą. Priekyje stovintys žmonės linksminosi ir judėjo kartu.
„Antikvarinių Kašpirovskio dantų“ pasirodymo metu atrodo, kas vyksta spektaklis. Jie tai padainuoja, tai pakalba tarpusavyje, vis ką nors suvaidina, kokią sceną ar situaciją.
Koncerte nuskambėjo trys naujos dainos. Pirmoji buvo dedikuota gydytojams, pavadinimu „Daktaras“. Savo stiliumi daina buvo labai panaši į ką tik skambėjusią apie kirpėją. Su daug pučiamųjų priedainyje ir atlikėjams būdingu greito tempo ritmu. Dainos pabaigoje suskambus medicininiam garso signalui, reiškiančiam širdies sustojimą, vokalistas pasitraukė į scenos kraštą suvaidinęs gyvenimo pabaigą. Daina baigėsi šūksniais „daktare!“
Antroji pristatyta nauja daina, apie tatuiruotes, buvo „Tatū“. Ši truputį lėtesnė nei praėjusi ir užsibaigė gausiu instrumentalu. Dar viena daina „Refliuksas“ apie kylantį refliuksą nuo alaus, gėrimų ir maisto, savyje taip pat talpino daug pučiamųjų. Iš esmės, visos naujos dainos niekuo nesiskyrė nuo įprasto grupei skambesio.
Atėjo metas ir vienam didžiausių grupės hitų „Į Venesuelą“. Tai buvo galima suprasti ir iš publikos reakcijos – dainuoti žmonės ėmė kartu nuo pat pirmų žodžių, vis daugiau klausytojų rinkosi į pirmą eilę šalia scenos. Kad tai labiausiai patinkanti daina liudijo ir vis drąsesni žmonių šokiai bei gausūs plojimai. Pamatę, kad gerbėjai ėmė šokinėti vietoje, grupė dainos viduryje nusprendė padaryti vienodą tvarką visiems ir liepė atsistoti sėdintiems. Kažkam vis vien likus sėdėti, prašymą išpildė beveik visi.
Pasigirdus trombono ir trimito melodijoms, grupė pradėjo kūrinį „Gaisrininkų rokenrolas“. Ritminga ir labai greito tempo daina antroje dalyje pasikeitė ir sulėtėjo. Tada, su vandens pompa ir tarsi kuprine ant nugaros, scenoje staiga pasirodė grupės vokalistas Juozas. Apsisukęs nugara į publiką, jis visiems parodė užrašą „vaxevria“. Imituodamas masinę vakcinaciją ir pridūręs, kad visa tai tiems, kas dar negavo skiepo, ėmė pumpuoti vandenį ir jį purkšti į pirmoje eilėje stovėjusius žmones.
Baigę „skiepijimą“, pradėjo trimito ir trombono dvikovą. Iš pradžių pasigirdo populiarioji saksofono melodija iš „Eurovizijos“ konkurso, internete geriau žinoma kaip „Sax Guy“. Taip po vieną vis sugrodami atpažįstamas melodijas, priėjo ir prie „Seven Nation Army“, kuri buvo pasitikta šūksniais.
Po energingo judėjimo ir šokių, grupė perėjo prie ramesnės ir lėtesnės dainos „Daug dienų“. Publika, pakėlusi rankas į viršų, lingavo. Žmonės kartu dainavo ir skambant jų mėgstamai dainai „Žilvitis“.
Kūrinio „Kiek daug žvaigždžių“ metu grupė kvietė sušokti porose „baltą šokį“. Poros lingavo apsikabinusios, buvo tokių, kurie visai nesidrovėjo ir energingai dviese šoko terasos viduryje tarp staliukų.
Klausant grupės dainavimo manieros, galima pastebėti, kaip įdomiai jie dėlioja skiemenis savo tekstų žodžiuose. Pavyzdžiui, žodį „viską“ jie išskaido taip: iš pradžių padaro ilgą „vi“ su balsės pratęsimu, tuomet ištempia priebalsę „s“, kur, rodos, net nėra, ko tempti, ir baigia ties ilgu „ką“. Tokia stilistika prideda šarmo ir nukrypimų nuo nusistovėjusių muzikinių ar net kalbinių taisyklių. Šmaikštumas atsispindi ir dainų pavadinimuose.
Jūros ir povandeniniais garsais suskambo kūrinys „Nieko nereikia daryt“. Šioje dainoje atsirado truputis „balagano“ su visais vienu metu grojančiais instrumentais, iš kurių pučiamieji buvo per garsūs. Vėliau sekė bosinės gitaros solo.
„Reikia kažko linksmesnio, gal padainuojam himną?“ – su alegorija į pastaruosius įvykius vokalistas pristatė dainą „Sma-Gi“ ir kartu su grupe staigiai nėrė į be galo energingą ir nutrūktgalvišką kūrinį. Dainos pabaigoje, jau ir taip greitas, ritmas net padvigubėjo.
„Ačiū visiems, kurie atėjo“, – užsimindami apie koncerto pabaigą dėkojo klausytojams ir sugrojo paskutinę dainą „Mangai“.
Žmonės, vos iš pirmų akordų atpažinę muziką, jau plojo ir ritmingai palaikė pasirodymą. Stovintys manieringai judėjo, prie šokių prisijungė dar daugiau žmonių.
Užbaigę dainą, visi grupės nariai susikabino, nusilenkė ir nulipo nuo scenos. Klausytojai nepailsdami plojo ir skandavo „pakartot“. Gal po minutės pertraukos, muzikantai sugrįžo pasitikti gausiais plojimais su visai neseniai išleistu kūriniu „Gabalas antimaterijos“. Pradžioje pasigirdo balsas, skambantis lyg iš Marso. Dainą atliko gitara grojantis bosistas, kuris prieš tai, kaip solistas, nedainavo nei vienos partijos vakaro metu. Scenoje pasirodė ir du nariai, apsivilkę kosmonauto skafandru.
Tiesą sakant, čia įvyko pats akivaizdžiausias pasiruošimas publikos prašymams pakartoti, kokio dar nebuvau matęs, nes scenografijai, kuri pasirodė „po koncerto užbaigimo“ buvo skirta per daug dėmesio. Skafandrai netikėtai neatsiranda. Daina savo ritmu ir skambesiu priminė balkanų šalių stiliaus dainas. Po dainos grupė dar kartą atsisveikino ir paliko sceną.
Koncerto metu labiausiai į atmintį įstrigo didelė atlikėjų skleidžiama energija. Kalbant apie garsą, buvo visko. Kartais bosinė gitara ar mušamieji skambėjo neproporcingai per garsiai, kartais priešingai – dainose atsirasdavo kokia nors „muzikinė skylė“ dėka dominuojančio pučiamojo instrumento. Nors po kelių dainų jautėsi, kad grupės nariai pavargo, jie nepasidavė ir savo darbą atidirbo iki galo. Tą galėjai matyti iš teigiamos publikos reakcijos.
Įvertinimas: 8 iš 10.
Parengta pagal muzikos žurnalo „REVIU“ apžvalgą.