Ne paslaptis, kad esate vienas įtakingiausių žmonių Lietuvoje. Kada teko dažniau patirti, kai jumis nori pasinaudoti: šou versle ar politikoje?
Esu ne kartą anksčiau jautęs, kad manimi norima pasinaudoti, jaučiu dabar ir tikrai žinau, kad jausiu ir ateityje. Vis dėlto šioje vietoje nedėčiau jokio skirtumo tarp šou verslo ir politikos. Tarp jų visiškai pelnytai galima dėti lygybės ženklą – politika yra šou verslo tęsinys ir, atvirkščiai – šou verslas yra viena iš politikos dalių. Šis pastebėjimas nėra naujas, dar antikos laikais žmonėms reikėjo duonos ir žaidimų.
Nutylite ar parodote, kad suprantate?
Daugiau nei 30 metų pradirbus pramogų versle bei politikoje žmonių ketinimai matomi kaip ant delno. Čia tik jiems atrodo, kad jie yra baisiai gudrūs, kad viską susirikiuos taip, kaip jiems būtų palanku, ir niekas to nesupras. Profesionalas iškart atskiria, kai norima juo pasinaudoti kalbant kad ir apie finansinę naudą. Žinoma, yra žmonių, kurie nori nesavanaudiškai, geranoriškai pasinaudoti ne mano padėtimi, o mano žiniomis, patirtimi. Tokiems žmonėms visuomet stengiuosi padėti. Stebėdamas tolesnius jų žingsnius, ne tik palaikau, bet ir išsakau pastabas, kurioje vietoje ir kaip buvo galima protingiau pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje.
Esate ne kartą iš peties kirtęs aukščiausiems šalies politikams. Ar kada sulaukėte asmeninio jų atsako?
Esu sulaukęs įvairių skambučių. Bet kad būtų paskambinę ir paprašę, jog atsiimčiau savo žodžius, taip nebuvo. Būna, kad nesisveikina, bando kerštauti, paveikti per bendrus pažįstamus. Bet manęs tai neveikia. Jeigu manau, kad šiandien argumentuotai neturime prezidento lyderio, o didelį nesusipratimą šiame poste, taip ir sakau, nes nesugalvoju priežasties, kodėl turėčiau teigti priešingai.
Ar tuomet, kai pradėjote savo profesinį kelią, bent sekundei įsivaizdavote, kad būsite tuo, kuo esate šiandien?
Tais laikais, kai pradėjome dirbti pramogų verslo industrijoje, buvo laukinių vakarų periodas. To pramogų verslo iš esmės ir nebuvo. Atėjome iš sovietinės sistemos, kurioje viskas buvo absoliučiai priešingai arba tiesiog kitaip. Reikėjo tą sistemą sukurti, tad ir kūrėme, dirbome taip, kaip įsivaizdavome, supratome ir gebėjome. Džiaugiuosi galėjęs būti jos kūrėju, prisiminimai iš ne vienerius metus trukusio proceso išliko labai malonūs ir gana nostalgiški.
Tuomet, kai dirbau, tikrai niekada negalvojau, kaip dirbti, kad būčiau toks, koks esu šiandien. Mes labai daug dirbome iš jaunatviško entuziazmo, o jis turi gerą, kartu ir blogą savybę – jis nemėgsta nei skaičiuoti, nei apskaičiuoti, jis veikia iš jausmo.
Tad ir mūsų veiklos anuomet buvo daromos ne iš noro uždirbti, o iš herakliško paklydimo. Tokį nusiteikimą dirbti būtų galima sulyginti su tuomečių legendinių mūsų šalies krepšininkų vertybėmis, kuriems rūpėjo žaisti už Lietuvą. Dabartinė krepšininkų karta jau pasiskaičiuoja, ar jiems apsimoka vykti į vasaros stovyklas, ar geriau pailsėti, su šeimomis pabūti.
Tokių svarstymų anksčiau net nebūdavo. Į aikštelę jie bėgdavo palikdami šeimas, jausdami skausmą ir tai neturėjo jokios įtakos jų apsisprendimui atstovauti savo šaliai. Lygiai tas pats buvo ir su mumis.
Atsakau labai atvirai ir be jokių užuominų – negalvojau, ką iš to uždirbsiu. Su bendražygiais neturėjome jokių išskaičiavimų, tik nuoširdumą, norą padaryti geriausiai, kaip galime, ir tikėjimą tuo, ką darėme.
Kuris jūsų projektas iš visų, kuriuos darėte, – jums pačiam mieliausias?
Čia tas pats, kas paklausti, kurį pirštą kertant mažiausiai skaudėtų (juokiasi). Nė vieno, nes visi jie yra tavo ir vienodai skaudės. Taip ir čia – viskas labai artima. Galima prisiminti pirmąjį studentiškąjį išėjimą į mėgėjišką sceną. Tai nepamirštama, kaip ir pirmosios „Dviračio“ laidos.
Nidos festivalis paliko didžiulį pėdsaką ne tik mano paties gyvenime, bet ir visos šalies pramogų, muzikos versle. Negaliu nepaminėti garsiausiai pasaulyje nuskambėjusių „Mis Nelaisvė“ rinkimų 2002 metais, kai į Lietuvą stebėti šio renginio suvažiavo korespondentai iš keliolikos pasaulio šalių, tarp jų Japonijos, Argentinos, Jungtinių Amerikos Valstijų.
Aišku, legendiniai „Auksiniai svogūnai“, žaidimas „Taip ir Ne“ ir daugelis kitų. Visi projektai, kuriuos man yra tekę daryti, – man labai brangūs, jie, beje, yra ir gana skirtingų žanrų. Tokios tiesioginio eterio laidos kaip „Korida“, „Frontas“ buvo pirmosios tokio žanro laidos Lietuvoje. Tad visais savo darbais džiaugiuosi, didžiuojuosi, juos vertinu, į kiekvieną jų buvo įdėta labai daug darbo. Vis dėlto, jeigu reikėtų išskirti pagrindinį savo gyvenimo projektą, kurį labiausiai mėgstu, tai būtų mano paties gyvenimas.
Esate užsiminęs, kad jūsų gyvenimą apvertė Carlo Sagano knyga „Demonų apsėstas pasaulis“. Kodėl būtent ši knyga?
Man buvo kiek daugiau nei 30 metų, kai perskaičiau šią knygą. Ji atvėrė akis į naują, kitonišką, labai įdomiai ir įtikinamai aprašytą pasaulį, kurio ligi šiol nepažinojau. Knygoje aprašyti keli laikotarpiai: koks buvo prieš tai, kokiame gyvename dabar, kur link einame būdami individais ir kur link judame kaip žmonija. Tai nėra lengva, bet tikrai dėmesio verta knyga, ypač jaunam žmogui surikiuojanti vertybes, kurios vėliau nekinta visą jo gyvenimą. Reikėtų įvertinti ir tuometį laiką, kai tokio žanro knygų iš esmės nebuvo.
Ar kada skaičiavote, kiek knygų esate perskaitęs?
Knygas skaitau tikrai ne dėl to, kad pasigirčiau perskaitytu jų skaičiumi (juokiasi). Niekada neskaičiavau, bet tikrai norėčiau jų perskaityti daugiau. Palyginus su anuomet, kai geros knygos buvo deficitas, šiandien yra įspūdingai gausi įdomių, įtraukiančių knygų pasiūla, tad belieka išsirinkti, kurią iš norimų skaitysi pirmą.
Kalbant apie autoritetus, kaip keitėsi jūsų paties autoritetai ir kokie jie yra šiandien?
Autoritetų mano gyvenime būta ir yra nemažai. Kai buvau teisės mokslų studentas, buvo vieni, kai įsisukau į pramogų verslą – kiti, kai atėjau į politiką – žavėjausi dar kitomis asmenybėmis. Džiaugiuosi, kad su kai kuriais iš savo autoritetų tapome draugais ir kolegomis, tai ir maestro Vytautas Kernagis, aktoriai Vytautas Šapranauskas, Kostas Smoriginas. Tai buvo tie žmonės, iš kurių mokiausi.
Kalbant apie politiką, čia autoritetas yra britų politikas Winstonas Churchillis, prezidentas Valdas Adamkus, su kuriuo teko būti vienoje barikadų pusėje, jis tuomet buvo prezidentas, o aš dirbau Seimo Pirmininku. Mano autoritetų sąrašas niekuomet nebūna baigtinis, nes atsiranda naujų, o kartais tais senaisiais autoritetais tenka ir nusivili, tokia ta žmogaus prigimtis.
Vis dėlto manau, kad nereikia autoritetų suabsoliutinti ar jų aklai sekti. Jie gali padėti išsigryninti vertybes, bet tos vertybės turi būti jų pačių, o ne nukopijuotos.
Pastaraisiais metais praradote ne vieną artimą bičiulį, tarp jų ir buvusius bendražygius. Kaip tokios ankstyvos kolegų mirtys keitė jūsų paties suvokimą apie mirtį? Ar labiau saugojate save?
Neprisisaugosiu. Žmogus suaugęs tampa tada, kai suvokia, kad yra mirtingas. Paauglystėje atrodo, kad gyvenimas yra begalinis, kad viskas priešaky. Kai gyveni ilgiau, ateina mirties, kaip tokios, suvokimas. Požiūris į išėjusiuosius yra neapčiuopiamas, nesuvokiamas. Tai net ne gailestis, nes dažniausiai žmogus liūdi ne tų, kurie išėjo, o savęs, kad nebegalės toliau su jais bendrauti.
Man pats sunkiausias – tuštumos jausmas, kai žinau, kiek daug dar galėjome kartu nuveikti, pabūti, bet suprantu, kad nebėra su kuo. Yra likusi tik tuštuma.
Mano bendražygių mirtys nepakeitė požiūrio į mirtį, nes su ja susipažinau daug anksčiau, būdamas vaikas, kai metų metus teko praleisti ligoninėse. Būdavo, kalbiesi vakare su palatos bičiuliu, o ryte randi jį užklotą, nes jis tą naktį išėjo.
Tai buvo labai stiprus emocinis lūžis, ypač vaiko gyvenime, bet nuo to prasideda branda. Ir kuo ji anksčiau prasideda, tuo tvirčiau jautiesi gyvenime. Šiandien beveik kas mėnesį sužinau, kad vienas ar kitas mano pažinotas žmogus išėjo. Suvokiu, kad ir man nebe 25-eri. Kartu nereikia bijoti to, kas neišvengiama, nes baimė gali sugadinti likusį tavo gyvenimo laiką.
Užauginote ne vieną scenos žvaigždę. Kuri iš jų jums pačiam atrodo labiausiai pavykusi?
Nenorėčiau prisiimti nuopelnų sau, kad užauginau vieną ar kitą žvaigždę. Rengėme projektus, kurie padėjo atskleisti jaunimo gabumams, buvo postūmis jų galimoje karjeroje. Galbūt iš visų išskirčiau Merūną, Vudį, Viliją, Radžį, bet visus be išimties juos vadinome vaikais. Šiandien jie sėkmingai dirba, galbūt ne visi scenoje, bet svarbu, kad jie atradę savo kelią ir aš labai nuoširdžiai dėl jų džiaugiuosi.
Sakydavau jiems ne kartą, kad gyvenimas taip greit bėga, jog jie nė nepajus, kaip taps tokio amžiaus kaip aš, vedęs tą laidą. Reikia labai daug dirbti, netgi sakyčiau – arti ir galima pasiekti labai daug.
Neklausiu, ar sunku, paklausiu, kiek sunku su jumis dirbti?
Labai sunku, bet kartu ir labai lengva. Jei laikaisi nustatytų taisyklių ir darai tai, ką reikia, iš tiesų dirbti su manimi nėra sunku, nes tuos pačius reikalavimus taikau ir sau. Viena iš pagrindinių mano taisyklių, kurias noriu įdiegti ir jauniems žmonėms, – reiklumas sau.
Kūrybingumas, ieškant išeičių iškilus klausimų, nėra baudžiamas, o privalomas. Suklysti nėra bausmė, reikia rasti išeitį. Jei žmogus kūrybiškas, dirbantis, nuoširdžiai atsidavęs tam, ką daro, dirbti paprasta. Man nesvarbus darbas, man svarbus rezultatas. Jeigu matau, kad žmogus daro judesius tik tam, kad imituotų darbinę veiklą, tuomet mums ne pakeliui.
Kiek žmonių esate atleidęs iš darbo?
Ne vieną dešimtį. Bet daugiau prisimenu partnerius ir kolegas, su kuriais teko dirbti, kad sukurtume daug gražių laidų, renginių, kitokių projektų. Tik pakeleiviai mano atmintyje ilgai neužsibūna.
Ar jaučiate, kad žmonės jūsų prisibijo?
Gal daugiau privengia, bet tai labai priklauso nuo žmogaus mentaliteto. Kartais renginiuose sutinku tokių žmonių, kurie iš esmės nesupranta, kas yra pagarba kitam žmogui, ir kurie savo šaunumo lygį prieš kitus įrodinėja sakydami: „Ei, Valiau, pavaryk anekdotą.“
Bet apie tokius nėra ką kalbėti, pernelyg daug garbės. Kiek tenka bendrauti konferencijose, skaitant pranešimus, išties jaučiu pirminį atstumo laikymąsi, bet jis bendraujant natūraliai ištirpsta. Niekuomet neturėjau noro ar reikalo būti viršesnis už kitus. Nesvarbu, esu vyresnis ar jaunesnis, mes visi esame tos pačios kartos žmonės, gyvenantys tuo pačiu laiku, turintys gerbti vieni kitus ir būti kiek įmanoma nuoširdesni, o ne susiraukę ar pasipūtę.
Ar dažnai sugrįžtate į tėviškę?
Mano tėviškės yra kelios. Gimiau Lazdijuose, Veisiejuose, vasaras leidau Šunskuose, pas senelius prie Marijampolės, į pirmąją klasę pradėjau eiti Šilutėje, ją vadinu savo vaikystės tėviške. Prieš tai dar gyvenome Ramygaloje, Panevėžio rajone, galų gale atvykome į Vilnių. Man taip pat labai brangi Klaipėda, kuri yra Ingos miestas, Nida, kurioje turime namus ir praleidžiame daug laiko. Tikslesnis mano tėviškės pavadinimas būtų visa Lietuva.
Ar patinka Lietuva, kurioje gyvenate šiandien?
Vienareikšmiai. Man teko išmaišyti praktiškai visą pasaulį. Yra šalių, kuriose turime savo namus, Lietuvoje jų turime daugiausia. Turėjimą lemia ne tai, kiek vienur ar kitur turime butų ar namų, o kiek tų namų turime savo širdyje. Kad ir kur nuvažiuočiau, visuomet noriu sugrįžti į Lietuvą, nes man niekur nėra taip gera, kaip šioje šalyje. Kartojantiesiems, kad kitur yra geriau, labai ramiai sakau, kad niekur kitur pasaulyje aš taip gerai nesijausiu kaip Lietuvoje. Savo kraštą reikia mylėti ne tada, kai jis yra tobulas, o tuomet, kai jį reikia kurti ir tobulinti pačiam. Darbas puoselėjant Lietuvą, dirbant šiai šaliai man teikia daugiausia laimės.
Jei turėtumėte galimybę, ką ypatingo padarytumėte Lietuvai, jeigu jūsų neribotų nei laiko, nei pinigų resursai?
Tai būtų labai praktinis veiksmas, ko tikrai nebus, bet jeigu klausimas yra apie tai, kas būtų, jeigu būtų, su dabartine savo patirtimi norėčiau dar kartą patekti į pakankamai stiprią valdančiąją koaliciją ir galų gale priimti tuos būtinus sprendimus valstybei, kurie yra žūtbūt reikalingi šiandien. Ir kurių nė viena šalies politinė jėga nesistengia priimti, nes už tai jiems atkeršytų rinkėjai ir jie prarastų bet kokią galimybę laimėti kitus rinkimus.
Yra labai daug dalykų, ką reikia padaryti švietimo, medicinos, lyčių lygybės, gimstamumo skatinimo, socialinės apsaugos, ypač pašalpų naikinimo ir kitose srityse. Reikia priimti rimtus, argumentuotus, pasvertus, bet nepopuliarius sprendimus, už kuriuos žinai, kad tave pasmerks, bet tie sprendimai padės gyventi mūsų vaikams, anūkams. Labai patarčiau žmonėms, kurie turės pakankamai daug politinės valios, tuos sprendimus, kad ir sukandus dantis, pagaliau padaryti, sugebėti ištransliuoti visuomenei tikslingą žinią, kad to reikia ne jiems, ne vienai ar kitai partijai, o visų pirma mūsų Lietuvos ateities kartoms.
Ar buvo toks momentas gyvenime, kai galėjote paslysti ir nebeatsitiesti?
Toks momentas yra buvęs ir ne vienas. Kai sovietiniais laikais koncertuodavome su „Dviračiu“, KGB užvedė bylas man, Gintarui Ruplėnui ir Valdui Vižiniui. Tuomečiai mūsų pasisakymai buvo pakankamai atviri ir vietomis griežtai antitarybiniai. Buvau pašalintas ir iš Vilniaus universiteto. Jeigu sistema nebūtų pasikeitusi, ko gero, būčiau tas, kuris apie aukštąjį mokslą būtų galėjęs tik pasvajoti.
Esminiai lūžiai mano gyvenime sutapo su mūsų šalies lūžiais. Tai man labai svarbios datos: Baltijos kelias, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, kai buvau mūsų parlamente. Tai yra lūžiai, pakeitę ne tik mano, bet ir visos šalies, mano kartos gyvenimą.
Jeigu reikėtų prisistatyti nepažįstančiam jūsų žmogui, kokiais žodžiais save apibūdintumėte?
Užtektų dviejų – Arūnas Valinskas. Per pirmąsias dešimt minučių bendravimo žmogų galima pažinti gerokai geriau nei tie keli žodžiai, kuriais save apibūdinsi. Geriausias prisistatymas yra padorus elgesys, protingas pokalbis, pašalinių dalykų nesureikšminimas. Žmogus gali būti tituluotas ir kartu būti savanaudis, egoistas ir neįdomus, o jokių titulų neturintis, galbūt net mokslų nebaigęs žmogus gali būti ne tik labai įdomus, bet ir išmintingas. Mes neretai kalbame apie tai, kas yra apsiskaitymas, intuicija, išmanymas. Tai štai šioje vietoje vienas žodis man yra aukščiau visų kitų – tai išminčius. Ir kartais jis išties neturi nieko bendro su išsilavinimu.
Visuomet atrodote pasitikintis, stiprus žmogus. Bet turbūt, kaip ir visi normalūs žmonės, turėjote ir kompleksų?
Dėl savo atlėpusių ausų vaikystėje buvau vadinamas ir kūlverstuku, ir lokatoriumi. Vaikai yra negailestingi, reikėjo tai išgyventi. Bet rimtų kompleksų nebuvo. Niekada neturėjau kompleksų užkalbinti patinkančią merginą, jaunystėje pasiūlyti kam nors „į dūdą“, visko yra buvę. Jeigu turi kompleksą, kuris tau trukdo, reikėtų pamėginti apsukti jį taip, kad jis taptų privalumu, tuomet viskas bus daug paprasčiau.
Ar dažnai prie jūsų prieina nepažįstami žmonės? Kokių jų klausimų sulaukiate dažniausiai?
Jeigu nedirbu, stengiuosi nesilankyti ten, kur būriuojasi didesnės minios. O prieina gana dažnai. Pats dažniausias klausimas būna, ar čia tikrai aš? Kai pasakau, kad tikrai aš, žmonės sako, kad džiaugiasi mane sutikę gyvą. Pasidžiaugiame kartu, nes primenu, kad mirusio manęs nepamatys (juokiasi). Dar būna nusistebi, kad aš aukštesnis, nei tikėjosi. Kiekvienas žino, kad Valinskienė yra aukšta, bet prie jos ūgio prisideda ir moteriškos gudrybės – aukštakulniai. Iš tiesų ji už mane beveik 5 cm žemesnė (Arūno ūgis – 1,86 cm).
Kokio įžeidimo nepakęstumėte?
Turiu tokią storą odą, kad išties nežinau, kaip mane galima įžeisti, kad aš apie tai galvočiau ar dėl to krimsčiausi. Tačiau jeigu būtų įžeidinėjama, grasinama mano artimiausiems žmonėms: žmonai, sūnums, tėvams, tai nebebūtų įžeidimas. Čia įsijungtų gynybinė reakcija, o ji gali būti neprognozuojama.
Jeigu galėtumėte nepakartoti kokio nors savo sprendimo, koks jis būtų?
Yra tokių dalykų, kurių nutiko ne dėl mano, o likimo užgaidos, jų nepakeisi. Vienintelis dalykas, kurį peržiūrėčiau, tai savo sūnų auklėjimo politiką, nes dabar jau kartais atrodo, kad buvau per griežtas savo vaikams juos auklėdamas.
Kaip keičiasi, jei keičiasi, jūsų pomėgiai?
Knygų skaitymo nelaikau hobiu, nors be jo negalėčiau gyventi, tai kaip kvėpavimas ir kartu darbo dalis. Dėl užimtumo kitiems pomėgiams galiu skirti mažiau laiko, bet jie nekinta: tai medžioklė, žūklė, grybavimas, buriavimas, kelionės. Nors neretai kelionėse sulaukiu priekaištų iš žmonos, kad negaliu viso laiko skirti tik poilsiui ir mėgavimuisi. Būna, kad ir po penkias valandas per dieną pradirbu viešbučio kambaryje, kur nėra taip karšta, kur matau jūrą pro langą, bet man toks poilsio ir darbo junginys išties patinka. Iš esmės mane su kompiuteriu, kaip baldą, galima kilnoti namuose, galima ir išsivežti kaip kelioninį lagaminą (juokiasi).
Ką reiškia žiedas ant jūsų smiliaus?
Tai yra Ingos dovana mudviejų dešimtųjų vestuvių metinių proga. Žiedas buvo lyg įgaliojimas antrai dešimties metų vedybinio gyvenimo kadencijai. Dabar jau įpusėjo ketvirtoji, bet daugiau žiedų iš jos nesu gavęs. Nieko nepadarysi, suvalkietė (juokiasi).
Koks esate namuose?
Namuose esu gana nuobodus ir užknisantis – daug dirbu pagal savo darbo specifiką. Inga prie to jau pripratusi, nors ir žinau, kad ją tai erzina. Nesu iš tų, kurio namuose nuolat blyksi šventiniai fejerverkai, nors taip kam nors ir gali pasirodyti. Bet kai nusprendžiame, kad nebedirbu, tuomet namuose būname tokie, kokie norime būti. Mūsų šeimoje labai svarbus humoro jausmas. Nereikia į viską žiūrėti perdėtai rimtai, nemažai dalykų nuleidžiame juokais. Gera, kai namuose daugiau šypsenų nei nereikalingo erzelio.
Vis dėlto jūsų namuose vyko begalė legendinių vakarėlių, į kuriuos patekti svajojo ne vienas. Atsimenate patį beprotiškiausią?
Oooo... (juokiasi) Negalėčiau išskirti kurio nors vieno, bet čia būta tikrai labai daug gerų vakarėlių. Kad vakarėlis buvo geras vakar, atsimeni ryte arba net nelabai atsimeni, nes vakarėlis tęsiasi. Bet kai praeina daugiau laiko, visi jie atmintyje susilieja į vieną gerą vakarėlį. Tuomet jauti, kad tavo namai spinduliuoja tuo gėriu, smagumu, gera aura, nuotaika. Energijos įsikrauna net namo sienos, o tarp tų sienų juk ir gyveni.
Kurioje savo namų vietoje jaučiatės geriausiai?
Miegamojo balkone arba lovoje, kurią galima paversti ir sėdimąja dalimi. Ten tikrai labai gera ir ramu dirbti, nes namų apačioje laksto keturi šunys, trys katės, kalba dvi papūgos, yra akvariumas ir dar kaži ką veikia septynios alpakos (juokiasi).
Kur yra ir ar galėtų būti geriausia pasaulyje vieta be namų?
Taip, bet ji visuomet keliauja. Tai yra mylimos moters glėbys.
Kas jums yra meilė?
Meilės negalėjo apibrėžti nei Shakespeare’as, nei visi kiti genijai. Jeigu žinočiau receptą, kas yra meilė ir laimingas šeiminis gyvenimas, kasmet gaučiau po Nobelio premiją. Man meilė – kai žmogus tau yra reikalingas daugiau nei tu pats sau. Tą patį galima pritaikyti ir šeimos modeliui. Jeigu žmogų, su kuriuo gyveni, myli bent šiek tiek daugiau nei save, šeima gali būti laiminga.
Esate laimingas žmogus?
Taip. Yra tiek daug žmonių, turinčių tiek daug problemų, kad aš būčiau paskutinis niekšas, jeigu jų bėdų fone sakyčiau, jog man kažko trūksta ir būčiau dėl to nelaimingas. Laimės buvimas žmogaus širdyje yra čia ir dabar. Laukimas, kad būsi laimingas kažkada ateityje, yra nelaimingo žmogaus požymis. Juk būna, kad žmonės, pragyvenę 70 ar daugiau metų, tik tuomet susivokia, kad jie taip ir nebuvo laimingi, nes vis laukė, kada tokie bus. Nori būti laimingas? Būk šiandien! Aš esu laimingas žmogus.
Ar planuojate savo gyvenimą, ar esate daugiau spontaniškas?
Turiu džiaugsmą ir galimybę būti spontaniškas. Aišku, yra tam tikri dalykai, kurių negali kontroliuoti. Inga, būna, sako, kodėl aš su ja nepasitariu prieš ką nors nuspręsdamas, bet vėliau pripažįsta, kad tie sprendimai būna geri. Kažkada keliavome po Šiaurės Kiprą, užėjome į labai gražią vilą ant jūros kranto. Viskas baigėsi tuo, kad ją nusipirkome. Leisti daryti spontaniškus sprendimus yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
O jeigu galėtumėte sau leisti nieko neveikti, ką veiktumėte?
Plaukčiau aplink pasaulį jachta su labai gera kompanija. Jeigu turėčiau laiko mažiau nei metus ir visas galimybes, labai norėčiau tinkamai pasiruošti fiziškai ir skrisčiau į kosmosą.
Ar yra klausimas, į kurį neturite atsakymo?
Ne, net ir nutylėjimas yra savotiškas atsakymas. Laikausi paprastos pozicijos, kad nėra kvailų klausimų, yra kvaili atsakymai. Ir žmonės, kurie piktinasi, kad kur nors netinkamai pasisakė, turėtų pažiūrėti į veidrodį, ar kartais ne veidas jame kreivas.
Koks jausmas būti seneliu?
Anūkei Sofijai rugsėjį suėjo treji metai ir eilėje prie jos esu paskutinis. Iš pradžių eina močiutė Inga, tada dėdė, tėčio Arūno brolis Šarūnas, tada promočiutė, šunys, katės ir jau tada kažkur aš. Tad jeigu matomės penkias valandas, iki manęs ta eilė būna ir neateina (juokiasi). Tikruoju seneliu aš vis dar ruošiuosi būti. Mudu su Inga ir patys labai norėjome susilaukti mergaitės, bet gyvenimas tuo ir žavi, kad jis gali užpildyti spragas ir ištaisyti klaidas.