Ši vasara kitokia nei visos kitos. Dar praėjusiais metais festivaliai, rodos, buvo kiekvieno savaitgalio rutina. Grįžus iš vieno net nebuvo noro išsikrauti kuprinės – vis viena žinojai, kad praėjus darbo savaitei penktadienį ir vėl kažkur važiuosi. Paskelbta pandemija maršrutus pakoregavo daugeliui ir muzikinės savaitgalio išvykos staiga tapo aukso vertos. Tad ilgai įkalbinėti savęs nereikėjo – pamačius „Cape Kablys“ line up‘ą susikroviau mantą ir penktadienį ėmus temti jau buvau kelyje link Skaisčio ežero pusiasalio.
Renginys, kaip ir pernai, vyko netoli Trakų esančioje ežero pakrantėje, apsuptoje jaukaus pušyno. Vieta – fantastiška visomis prasmėmis.
Šių metų festivalio simboliu tapo pirmiausia pasitikusios...ožkos. Einant link kempingo raguota kompanija nardė po prožektoriais nušviestus krūmokšnius ir, rodos, visai džiaugėsi festivalio svečių draugija ir nuo scenų sklindančia muzika. Ožkos po teritoriją slampinėjo iki pat sekmadienio ir visiškai susiliejo su renginio dvasia – vis užmesdavau akį įsitikinti, ar tikrai jos neturi festivalio apyrankių. Gal, sakau, visiškai sąmoningai čia užsuko. Žodžiu, aplinkui sklindantis mekenimas labai pralinksmino, todėl už ožkas, kad ir kaip jos čia pateko, dedu pliusą. O dabar – prie reikalų.
Muzika
Šiemet daugeliui festivalių organizatorių teko sukti galvas, kaip išlaikyti planuotus atlikėjų sąrašus. Dėl kas dieną vis kintančios COVID-19 situacijos svečius iš užsienio pasikviesti buvo velniškai sunku, todėl pagarba „Cape Kablys“ komandai už tai, kad nustebino bent keletu užsienietiškų vardų – Parallx ir Sarin (tai anaiptol nereiškia, kad vietinės scenos atstovai būtų blogai, bet užsienio svečių išlaikymas tokiu metu vis viena rodo tam tikrą pastangą siekti maksimalaus rezultato).
Deja, šiemet neteko išgirsti lauktų Years of Denial ir Hadone, o Echoes of October paskutinę minutę ištiko sveikatos problemos, tad ir šis pasirodymas iškrito iš galutinio atlikėjų sąstato.
Penktadienį „Cape Kablys“ dedikavo electro ir EBM žanrams. Kadangi nesu didelė nei vieno, nei kito gerbėja, pasiklausiusi kaip visad netikėto ir įdomaus Jaroškos set‘o ėjau paslampinėti po pušynus ir pamirkyti kojas per dieną saulės pritvinkusiame ežere. Tiesa, vis užmesdavau akį į šokančius prie didžiosios scenos. Smagumas ten virė per kraštus, vadinasi, viskas taip, kaip ir turi būti.
Paryčiais nuėjau miegoti ir su nekantrumu laukti šeštadienio šokių, o jie prasidėjo kiek anksčiau, nei buvo planuota.
Dieninę „Metamorphosis“ sceną pakūrė Akvilinos ir Monika Seta duetas. Nors nuosekliai beveik iki pat vakaro grojusių merginų neklausiau, praeinant nuo pulto sklindantys garsai nuteikė maloniai – nebuvo pernelyg pretenzingi, įkyrūs ar sudėtingi. Būtent tai, ko reikia gerai dienos nuotaikai kurti. Monika Seta įsidėmėjau dar praėjusiais metais „Klaipėda Sound“ dieniniame laive – tą kartą irgi labai patiko.
Vis tik, labiausiai laukiau „Cube“ scenos (kuri, skirtingai nei praėjusiais metais, pasitiko atviresnė, neapvilkta projekcijų rūbu, kas man patiko, nes leido sukurti unikalų ryšį su grojančiais) pasirodymų. Į pirmą Kameu ir Adeph išstojimą nespėjau (todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko juos „pagauti“ paryčiais mažojoje scenoje), tad man šokiai prasidėjo nuo Rookas ir Undveld dueto. Och tu, šventas gaivume ir naujume! Šiuos atlikėjus ne taip ir dažnai pamatysi festivalių line up‘uose, todėl tos 1,5 valandos praleistos kartu su jais buvo kupinos atradimų. Šį išstojimą įvertino ir publika, kurios sudėtis nuo penktadienio vakaro irgi pasikeitė – buvo matyti ne tik jaunosios kartos reiveriai, bet ir tik šiai nakčiai atvykę jau ne pirmą dešimtį šokių aikštelėse skaičiuojantys.
Važiuojam toliau – „Kablio“ vilkų Jogailos, Moon Disco ir Hallucin trijulei šį kartą, mano nuomone, šiek tiek pritrūko gylio. Buvo gerai, linksmai ir šokti norėjosi, bet kūriniai ir dj keitėsi taip greitai, kad set‘e pasigedau nuoseklumo. Apskritai, šiemet pritrūko sunkaus, hipnotinio techno – gal kitais metais.
Under Black Helmet pasirodymą labai išgyriau rašydama apie praėjusių metų „Cape Kablys“ festivalį. Šiemet paliko kiek mažesnį įspūdį, bet, kita vertus, gal gerai, kad dalykai nestovi vietoje – visada lieka priežasčių nustebti. Deja, bet šis pasirodymas vos įpusėjus buvo smarkiai pritildytas. Kodėl taip nutiko – aptarsiu vėliau.
Paskutinis ir, ko gero, geriausias pašokimas ištiko jau paryčiais traukiant miegoti. Kuriam laikui įsivyravus tylai netikėtai užsikūrė mažoji scena su Kameu ir Adeph prie pulto. Ačiū jiems už Planetary Assault Systems „Red“ ir kitus puikius kūrinius. Pagaliau sulaukėm tokios muzikos, kokią ir norėjome išgirsti, ir link palapinių pasišokę kartu su draugu patraukėm patenkinti ir iki nulio išsikrovę.
Apie visa kita
Šiemet festivalis neapsiėjo be nesklandumų, kuriuos sukėlė principingų kaimynų iniciatyva šimtams renginio dalyvių sugadinti šokius. Smagu, kad „Cape Kablys“ organizatoriai iki paskutiniųjų ieškojo išeičių, kaip išsaugoti renginį ir, manau, nepaisant abi naktis pritildyto garso ir paankstintos muzikinės programos, jiems tai padaryti pavyko.
Ne paslaptis, kad elektroninė muzika, kaip ir jos gerbėjai, dažnai sulaukia nepagrįstų atakų ir kaltinimų, nors tokie renginiai, kiek teko patirti, būna bene sąmoningiausi – juose nebūna nei agresyviai nusiteikusių, nei dergiančių šiukšlėmis gražias Lietuvos vietas. Deja, kai kurie aktyvistai vis viena stoja į kovą su įsivaizduojamais demonais.
Taip nutiko ir šį kartą. Kaip po renginio paaiškino jo organizatoriai, bandyta ieškoti įvairių nesutarimų su kaimynu sprendimo būdų – pradedant dovanojama savaitgalio kelione, baigiant scenų perstatymu, idant kaimyną nuo garso šaltinio skirtų miško masyvas. Renginio organizatoriai, nujausdami gresiantį konfliktą, netgi pasamdė garso matavimo ekspertą su savo įranga, kuri turėjo įrodyti, kad garsas, sklindantis nuo scenų, nėra per didelis. Deja, šių priemonių nepakako ir nepalankiai nusiteikęs kaimynas visą naktį dedikavo aplink ežerą gyvenančių žmonių lankymui ir parašų rinkimui, siekdamas nutraukti visiškai legaliai vykstantį renginį.
Galiausiai, nesiliaujant pareigūnų iškvietimams, teko sumažinti garsą, paankstinti renginio programą ir mokėti baudas.
„Liūdna, kad vieno žmogaus įtaka ir ego pagadino šokius šimtams, bet sukomės iš padėties kaip tik galėdami – adaptavome renginio programą, nepaisant rizikos sulaukti daugiau akistatų su įstatymo sergėtojais paryčiais vėl atidarėme „Metamorphosis“ sceną. Negailėjome pinigų jokiam festivalio aspektui – nei apsaugai, nei garsui, nei jau minėtoms baudoms, nes mums svarbu atsakyti už savo pažadus ir dirbti profesionaliai iki galo. Tikimės, kad tai atsispindėjo jūsų festivalio patirtyje“, – rašė festivalio rengėjai klubo „Facebook“ paskyroje.
Baigdama galiu tik pridurti – taip, profesionalumas ir pastangos tęsti šokius iki pat galo tikrai atsispindėjo. Skaisčio ežero pakrantėje praleista malonių akimirkų, o visos iškylančios kliūtys tik suartina tuos, kuriuos sieja bendra aistra muzikai.