Ne kiekvieną vakarą džiazo koncerte pamatysi riedlentininkus, pankes ir hipius. BBNG, keturi 20-kelemečiai iš Toronto padarė, atrodo, neįmanoma: privertė džiazą į „tėvų muzikos“ lentyną nurašiusius jaunus žmones suteikti šansą šiam jaudinančiam muzikos stiliui.
Grupė išgarsėjo atlikdama džiaziškus koverius dainoms, kurios su džiazu neturi nieko bendra. Jie interpretavo „shoegaze“ legendų „My Bloody Valentine“, reperių Kanye Westo ar „Odd Future“ kūrinius. Nors atėjo iš akademijos, BBNG pateko į hiphopo ir „indie“ ekosistemą, kurioje praktiškai neturi konkurentų. Juos recenzuoja Anthony Fantano, apie juos rašo „Pitchfork“, iš jų interviu ima „Thrasher Magazine“.
BBNG, be abejo, yra daug daugiau negu koverių grupė. Jų naujausią autorinių kompozicijų albumą „IV“ alternatyvioji „BBC Radio 6“ radijo stotis („LRT Opus“ atitikmuo britų muzikos žemėlapyje) 2016-aisiais išrinko metų albumu.
Vilniuje koverių praktiškai irgi nebuvo, grupė iš to išaugo. Jie vieną po kitos grojo originalias kompozicijas, tik, kaip džiazo koncertams įprasta, gerokai pakeisdami jas lyginant su tuo, ką girdime įrašuose.
Priešingai nei dažna beformė džiazo muzika, BBNG garsas yra labai atviras masėms. Jų kompozicijos – melodingos, įsimenamos, daug arčiau pop muzikos nei tai, ką išgirstume „Vilnius Jazz“. Ideologiškai BBNG džiazas – neįkyrus, bene foninis. Tai yra ir didžiausias grupės pliusas, ir minusas – priklauso nuo to, su kurios stovyklos klausytoju kalbėsi.
BBNG albumų įdomu klausytis ir dėl kviestinių svečių. Albume „IV“ dainuoja puiki Toronto vokalistė Charlotte Day Wilson, kitoje dainoje prisijungia reperis Mickas Jenkinsas. Koncerto metu „frontmeno“ funkciją perėmė būgnininkas Alexanderis Sowinski. Jo charizmos – ir lietuvių kalbos žinių – užteko publiką patupdyti, paraginti „banguoti“ ir kitaip išjudinti tada, kai džiazo improvizacijos užliūliuodavo.
Sowinskio ir kitų muzikantų profesionalumo kvestionuoti nebuvo prasmės: jie atrodė kaip nužengę iš „Whiplash“ filmo, tik be despoto mokytojo. Saksofonistas scenoje buvo basas, patys vaikinai atrodė anti-pretenzingai, be jokios užuominos į „kietą“ įvaizdį. Jeigu nežinotum, niekada nepasakytum, kad tai šie muzikantai prodiusavo dainą naujausiam Kendricko Lamaro, esminio dabarties JAV reperio albumui. BBNG fenomenas įrodo, kad svarbiausia muzikoje, vis dėlto, yra talentas.
Apie BBNG koncertą pasakyta, kad čia gali sutikti ir džiazo profesorių, ir vaikiną, kuris studijų metais tau pardavinėjo „žolę“. Vilniuje profesoriaus nebuvo, kas dar kartą priminė, kad net pristatant „rimtąją“ muziką, nematomos Lietuvos koncertų amžiaus lubos yra nepramušamos. Koncertai vis dar matomi kaip išskirtinai jaunų žmonių pramoga ir statuso simbolis.
Vienos iš dainų metu grupelė gerbėjų pabandė „pogintis“. Tam nebuvo lemta tęstis. BBNG muzika buvo per rami, kultūringa, plaukianti, kad duotų didesnę emocijų amplitudę. Vakarą pradėję, Kinijoje patirties įgavę vilniečiai „Sheep Got Waxed“ buvo daug radikalesni. Gitaristas-avangardistas Paulius Vaškas virkdė instrumentą, grupės muzika buvo pilna specialiųjų efektų, bet su mažiau turinio juos apjungti. BBNG turėjo vientisą turinį, bet nauji efektai būtų pravertę.
Kartu abi grupės klausytojams nupiešė ryškų šiandienos džiazo paveikslą skirtinguose žemynų kampuose. Organizatoriams agentūrai „8 Days a Week“ tai greičiau buvo edukacinis nei pelno projektas: bilietai į koncertą nebuvo išparduoti. Tačiau jie padarė paslaugą kolegoms: po vakar Lietuvos džiazo festivaliuose bus vienu kitu žmogumi daugiau.
Koncerto akimirkos - nuotraukų albume: