E. Montvidas: iš gyvenimo labai daug nereikalauju

Tenoras Edgaras Montvidas – viena didžiausių Lietuvos operos žvaigždžių pasaulyje. Beveik du dešimtmečiai darbo žymiausiose scenose neatėmė ypatingos jo skleidžiamos šilumos ir jaukaus paprastumo. Prieš pat naująjį sezoną su solistu pavyko pasikalbėti ošiant Baltijos jūrai ir pučiant pajūrio vėjui.

– Ką tik baigėsi ramesnis atlikėjams metas – vasara. Ar šiemet pavyko pailsėti?

– Šią vasarą po labai intensyvaus sezono turėjau iš tiesų ilgas atostogas. Bent porą savaičių per metus stengiuosi nedainuoti, leisti balsui pailsėti. Bet, aišku, natų krūva visuomet su manimi (šypsosi).

– Kur dažniausiai mėgstate atostogauti?

– Ilsėtis paprastai važiuoju į savo vasarnamį Prancūzijos kalnuose. Ten šią vasarą buvo atvykusi ir mano šeima, draugai. Man tai – pačios geriausios atostogos, nes galiu kompensuoti laiką, kai nesu su jais, skirti jiems dėmesio. Taip pat labai džiaugiuosi, kad galėjau pasimėgauti paskutiniais saulės spinduliais Neringoje. Tai man – labai svarbi vieta, pilna prisiminimų ir asociacijų.

– Jūsų koncertų grafikas labai intensyvus – beveik visą laiką praleidžiate gastrolėse. O kaip geriausiai pailsite po jų?

– Man patinka aktyvus poilsis. Prancūzijoje nuvažiavus yra apstu darbų – ir sodas, ir namas. O jei dar ir draugai atvažiuoja, tai reikia juos pavėžinti, parodyti aplinkinius kaimus, vienuolynus, vynuogynus. Laikas su savo artimaisiais man yra pats svarbiausias. Mėgstu ir skaityti, muzikos klausyti, gaminti valgį svečiams ar sėsti ant dviračio pasivažinėti, aplankyti nematytas vietas.

Man taip pat labai patinka keliauti, pažinti svečias šalis. Ypatingai žavi Azija, Rytų kultūra. Tad labai džiaugiuosi, kad darbo reikalais teko viešėti Japonijoje – po koncertų Tokijuje dar ir paatostogavau savaitę. Esu aplankęs Vietnamą, Balio salą. Dabar skaitau knygą apie Indiją – ketinu aplankyti ir šią šalį.

– Koncertuojate su daugybe žymiausių orkestrų visame pasaulyje, tačiau niekada nepamirštate sugrįžti namo, į Lietuvą. Rugsėjo 22 d. dainuosite maestro G. Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 29-ojo sezono pradžios koncerte. Su šiuo orkestru esate nuo pat savo studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikų. Kas Jus traukia čia sugrįžti?

– Aš sakyčiau, kad Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras šiuo metu yra pats aktyviausias orkestras Lietuvoje, paruošiantis labiausiai intriguojančias programas. Kiekvienas koncertas, kiekvienas pasirodymas su šiuo orkestru mano yra labai laukiamas. Čia kaip kalbėti apie senus draugus – sunku keliais žodžiais pasakyti, kas būtent sieja mus.

Galbūt labiausiai tai, kad su maestro G. Rinkevičiumi sutampa mūsų kūrybiniai požiūriai. Jis yra labai lankstus, atviras įvairioms idėjoms, neužsidaręs viename muzikiniame laikmetyje, jo muzikinis požiūris yra tikrai labai platus. Be to, mes dažnai susitinkame dirbdami „Vilnius City Opera" pastatymuose. Todėl Vilniaus kongresų rūmai man yra labai svarbi kūrybinės geografijos vieta.

– Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžios koncerte kartu su savo kolega baritonu Kostu Smoriginu atliksite netradicinį kūrinį – didingąsias G. Puccini „Šlovinimo Mišias". Kuo Jums įdomus šis kūrinys?

– Kai studijavau Kauno J. Gruodžio konservatorijoje ir susirgau G. Puccini muzika, eidavau į biblioteką klausytis jo plokštelių. Aišku, po ranka pakliuvo ir „Šlovinimo Mišios". Man labai patiko jų šviesa, pozityvumas, muzikinis charakteris, dramaturgija – čia aiškiai ryškėja G. Puccini, kaip auksinio operos fondo kompozitoriaus, braižas. Labai įdomu prisiliesti prie pirmųjų jaunojo G. Puccini muzikinių bandymų, jo kūrybos ištakų – juk šis kūrinys buvo sukurtas baigiamajam egzaminui.

Be to, man visuomet smagu Lietuvos publikai pristatyti tai, kas nėra labai dažnai atliekama, kažką šiek tiek novatoriško, su įdomia muzika supažindinti klausytojus, juos edukuoti.

– Nuo rudens klasikinės muzikos pasaulio atlikėjams prasideda naujas sezonas. Visiems smalsu, kur Jūsų keliai nuves šiemet?

– Šis sezonas man yra labai svarbus ir ypatingas. Bus daug debiutų – kad ir mano pirmasis darbas su vienu seniausių Europoje Santa Cecilia simfoniniu orkestru Romoje, diriguojant Antonio Pappano. Tai bus K. Szymanowski operos „Karalius Rodžeris" koncertinis atlikimas – nepaprastai svarbus man pasirodymas. Po paskutinio koncerto Romoje skrisiu į Drezdeną, Semper operą, ten laukia premjera – naujas G. Donizetti „Liučijos di Lamermur" pastatymas ir puikus operos teatras.

Vėliau dainuosiu savo mėgstamą J. Massenet Verterį Prancūzijoje, Nansi operos teatre. Tai vėlgi iššūkis – dainuoti prancūziškai prancūzams. Ateinantį sezoną pasirodysiu ir Vilniuje, Ch. Gounod „Fausto" spektakliuose. Taip pat su G. Verdi „Requiem" keliausiu po pagrindines Europos koncertų sales, įskaitant Vienos „Musikverein" ir Amsterdamo „Concertgebouw". O kitą vasarą Glyndebourne festivalyje Anglijoje manęs laukia naujas ganėtinai šiuolaikinės S. Barberio operos „Vanesa" pastatymas. Tad jau nebeteks atostogauti, laukia nemažai iššūkių ir įdomių darbų, labai svarbių dabartiniam mano karjeros etapui.

– Iš pažiūros Jūsų gyvenimas atrodo labai sėkmingas. Ar yra, ko pasigendate savo kasdienybėje?

– Žinoma, aš taip pat esu žmogus, ir gyvenimiškas balansas visada egzistuoja – kiekvienas dalykas turi savo kainą. Bet esu optimistas, pozityvus žmogus, tad visuomet stengiuosi įžvelgti šviesesnes gyvenimo puses ir džiaugtis sėkme.

Aišku, mano gyvenimo būdas, nuolatinis keliavimas, buvimas ne namuose galbūt iš pažiūros atrodo labai romantiškas, bet tai nėra lengva. Gyventi ne namuose porą mėnesių, būti apsuptam žmonių, kurių nepažįsti, ne visuomet labai kolegiškų kolegų... Bet kai tu matai tokio gyvenimo vaisius, kalbant grynai profesine prasme, tuomet viskas pasiteisina.

– Esate pelnęs pasaulinio klasikinės muzikos elito pripažinimą. O kas Jums pačiam yra didžiausias įvertinimas gyvenime ir kūryboje?

– Bėgant metams, jaunatviškas maksimalizmas užleidžia vietą pragmatiškumui ir gebėjimui džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu koncertu ir susitikimu su publika. Kai aš atvažiavau į Londoną, man buvo 25-eri, ir man norėjosi užkariauti visą pasaulį. Dabar aš labai nurimęs, džiaugiuosi gyvenimu ir paprastais dalykais: dirbu mėgstamą darbą, aplink mane yra sveiki ir mylintys žmonės – šeima, draugai, turiu gražius namus.

Man džiugu, kad esu laukiamas savo tėvynėje, kad į mano koncertus visuomet susirenka labai daug žmonių – aš jaučiu jų meilę ir stengiuosi dovanoti jiems tai, ką galiu. Iš gyvenimo dabar labai daug nereikalauju, ir dėl to man yra žymiai lengviau.

Aš manau, kad pasiekiau tokį lygį, kuomet nereikia per daug įrodinėti. Kalbant profesine prasme, pagrindinis tikslas dabar yra išlaikyti profesionalumą, tobulėti, sekti savo gyvenimo filosofija ir džiaugtis kiekviena diena.