– Neseniai koncertavote Vilniuje. Kokius įspūdžius paliko Lietuvos publika?
– Vilniuje viskas buvo tarsi namuose. Mano akimis, tai buvo šiltas koncertas. Prie to prisidėjo ir aplinka, ir publika. Grojau šalia nedidelio šiltnamio, kuris yra pačiame „Green Jar Gastropub“ centre, o už staliukų sėdėjo žmonės. Tai ne visai tipinė mano pasirodymams aplinka, tačiau būtent to dėka koncertas toks ir pavyko.
Net ir pasirodymo metu jaučiausi labai ramus. Vilniuje buvo labai maloni publika. Aš jau ne pirmą kartą čia ir kaskart jaučiu tą patį (šypsosi).
– Ar tiesa, kad pats surinkote visą savo aparatūrą?
– Tai kiek netiksli informacija (juokiasi). Mes kartu su draugu surinkome mano pirmą vinilinių plokštelių grotuvą dar 2001 metais. Na, o tiksliau jį mes surinkome iš seno sovietinio namuose naudoto grotuvo. Taip mes jį pritaikėme vienai didžėjų technikų, taip vadinamam skrečavimui. Tuo metu tai buvo vienas didžiausių mano pomėgių.
– Jus atpažįsta bene visame pasaulyje ir, atrodo, galėtumėte išvykti ir kurti svetur, kaip tai daro nemaža dalis Rusijos atlikėjų bei muzikantų. Tad kodėl liekate Rusijoje?
– Gimiau Orenburge ir pirmąkart nuvykau į Piterį (Sankt Peterburgą,– aut.past.) 2004 metais. Praleidau ten tik keletą dienų ir prieš išvykstant nukeliavau į Suomijos įlanką. Sėdėdamas ant kranto jaučiausi tarsi užmarštyje. Tai buvo labai stiprus jausmas. Aš supratau, kad čia noriu gyventi. Taip grįžęs į Orenburgą pradėjau planuoti savo persikraustymą. Tačiau likimas susiklostė taip, kad tai įgyvendinti man pavyko tik 2011 metais. Dabar keliaudamas po pasaulį visada su dideliu džiaugsmu grįžtu į Sankt Peterburgą. Tai ir yra mano namai.
– Kokių sąlygų reikia jūsų kūrybai?
– Geriausios sąlygos man yra jų nebuvimas. Mano studija visada buvo ten kur gyvenau. Taip ir viskas, kas buvo aplink mane, tapo mano muzikos dalimi.
– Kokios muzikos klausotės turėdamas laisvo laiko? Ar apskritai dar norisi jos klausytis?
– Būdamas namuose klausausi plokštelių. Turiu nedidelę jų kolekcija ir ne taip dažnai ją papildau. Tačiau stengiuosi pirkti albumus, kurių, kaip man atrodo, galėčiau klausytis iki senatvės. Vienas mėgstamiausių mano įrašų yra The Cinematic Orchestra „In Motion“ ir Dorian Concept & Tom Chant kūrinys „Outer Space“.
– Elektroninė muzika yra perspektyvi. Žmonės jos klausysis dar ilgai. Kaip manote, ar keisis pats žanras ir ar pasirengęs jūs keistis kartu su juo?
– Taip. Man atrodo, kad elektroninė muzika yra labai dėkinga daryti eksperimentus. Turbūt tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl aš šiuo metu save realizuoju kurdamas būtent ją. Žinoma, muzika laikui bėgant keičiasi. Tai natūralus procesas. Mano muzika taip pat nėra išimtis.
– Priimta manyti, kad muzikantai ir kiti kūrybingi žmonės yra linkę į vienatvę. Kaip jūs reaguojate į ją ir ar apskritai laikote save kūrybingu žmogumi?
– Aš šeimos žmogus ir mano gyvenimą vargu ar įmanoma pavadinti vienišu. Tačiau ką nors kuriančiam žmogui yra reikalinga pabūti tik su savimi. Taigi kai kuriu muziką ar keliauju, noriu būti tik vienas.
– Grįžkime prie Rusijos kultūrinio gyvenimo. Ar populiari jūsų muzika tėvynėje ir ar jaučiatės pripažintas ten?
– Neseku vienų ar kitų muzikos žanrų populiarumo Rusijoje ar kur kitur. Mano užduotis yra kurti muziką, kurią aš girdžiu viduje. Dabar į mano koncertus ateina žmonės ir tai mane labai džiugina, suteikia įkvėpimo. Kol kas yra taip, o kas bus ateityje aš dar nežinau.
– Jei jau kalbame apie kūrybą, kaip gimė pseudonimas Long Arm?
– Kai jį sukūriau, jokios ypatingos idėjos neturėjau. Tiesiog ieškojau kaip save pavadinti kuriant muziką. Man patiko šio pseudonimo skambesys. Man tai buvo svarbu. Tik su laiku šis vardas įgijo visai kitas prasmes tiek man, tiek, tikėtina, ir pakeitė mano kelią.
– Ar muzika ir dabartinė kūryba leidžia jausti savirealizacijos?
– Man atrodo, kad aš esu laimingas žmogus, nes tikrai realizuoju save.