Kaip pati grupė yra atviravusi, jos pavadinimas kilo nuo „tašių“ firmos, kurios kuprines kadaise nešiojo.
Visgi, firma bankrutavo, o grupė ne. O tie, kas vis dar galvoja, jog pavadinimas sugalvotas pagal paukštį, tai stipriai klysta, kadangi būtent tokio – baltojo kiro, gamtoje nėra. Ir nebandykite jų pavadinti „Baltu Kiru“, nebent norite juos paerzinti.
„Draugų grupė“, kaip patys save vadina, yra su niekuo nesumaišoma lietuviškoje scenoje. Jos ilgametis lyderis Tautvydas Paulius Augustinas Augustinas, turintis tokį pat trečiąjį vardą kaip ir pavardę, yra itin charizmatiškas ir pasižymi specifiniu balso tembru bei žodžių tarme, sukuriančia grupės skambesį.
Į koncertą rinkosi gerbėjai, kurių dauguma buvo jaunimas. Erdvė, pagrinde stovimų ir su keletu sėdimų vietų, nebuvo sparčiai besipildanti. Švietė skaisti saulė, laukimą malšino ritminė elektroninė muzika.
Vėlavę apie dešimt minučių, į sceną įžengė keturi grupės nariai: būgnininkas, bosistas, gitaristas ir ryškiaspalviai apsirengęs, su rožine kepure, purpuriniais marškinėliais ir geltonomis plačiomis kelnėmis, solistas Tautvydas. Nieko iš karto nepasakę dar tvarkėsi scenoje. Įėjimas, mano pastebėjimu, buvo per ankstus: nei patys atlikėjai nieko nekalbėjo, nei žiūrovai kažkokį garsą išleido.
Staiga labai netikėtai ir garsiai užgrojo gitaros, taip pareikšdamos, kad koncertas prasideda. Greitai nustojus groti pasigirdo elektroninės gitaros iššauktas cypimas, kuris spėjo įkyrėti per vieną sekundę, nors tęsėsi dar apie penkiolika. Pradžia truputį nesuderinta. Kaip buvo galima suprasti, grupė testavo savo instrumentus.
„Labas vakaras, žiauriai faina, kad tiek daug galimybių pasų išdavė mūsų valstybė“ – ironizavo Tautvydas, žvelgdamas į nedidelį susirinkusiųjų kiekį.
„Keep that bopping, never stoppin. Dabar daina skirta bus tiems, kurie neatvyko“ – savo legendine fraze palydint pristatė pirmąjį roko kūrinį „Smala“. Vidury dainos atlikėjas dėkojo visiems, radusiems laiko pasidaryti testą. Pridūrė, kad visi gali užpildyti paliktą tuščią erdvę šokiais. Nors žmonių nebuvo daug, erdvei atrodyti pilnai užteko tikrų fanų grupelės, kurią sudarė paaugliai. Stipriausiai palaikantys gerbėjai šoko lyg nutrūkę nuo grandinės ir visa širdimi atsidavė koncertui.
„Baltojo Kiro“ kūryboje atrasime bardų, roko, džiazo, country žanrų elementų. Tačiau apibūdinant vienu žanru – rokenrolas. Tikrų tikriausias rokenrolas vyko fanų tarpe arčiausiai scenos. Vos suskambus pirmiems „Saulė Šviečia“ akordams, klausytojai tuoj pat pradėjo dainuoti kartu, o kūrinys „Laimė“ apie tai, kad kiekvienas gali ją susirasti pats, visai vedė iš proto jaunimą, o labiausiai merginas, kurioms grupė ir skyrė savo dainas. Gerbėjai prie pat scenos susirikiavo net į ratuką ir judėdami laikrodžio rodykle šoko aplink.
„Noriu pakviesti bent vieną drąsią merginą, kuri sutiktų scenoje pasheikinti.“ – atlikdamas dainą „Repas“, apie merginas sheikeres, paprašė Tautvydas. Drąsioji, vardu Eva, atsirado ir išpildė tai, kas buvo prašyta. Vėliau pakvietė ir antrąją merginą Domantę. Scena buvo dedikuota laisvei be jokio drovumo apraiškų. Po pasirodymo grupė pažadėjo merginoms dovanų.
Šokėjoms, nulipusioms nuo scenos, Tautvydas paskyrė grupės didžiausią hitą „Lupytės“. Vos uždainavus pirmus žodžius, publika ėmė šaukti ir dainuoti mintinai žinomą dainą.
„Baltojo Kiro“ kūryboje – nuoširdūs, giliaprasmiai ir su lengva ironija rašomi tekstai. Kartais klausant jų dainų galima nesuprasti, grupė juokauja, iš ko nors šaiposi, ar šiaip gyvena smagų ir nevaržomą gyvenimą.
Tekstuose jie naudoja vaizdingas, skambias bei girdėtas frazes iš kitų žymių kūrinių, pvz.: „avelių brydė“. Jei žodžiai nesirimuoja, tai surimuoja taip, kaip patiems patogiau. Sugrota daina „Žalios mėlynos akys“ taip pat puikiai iliustruoja kūrybinį šmaikštumą.
Atėjus ramybės metui, scenoje suskambo „Nidoje“ – gražiausias ir ramiausias vakaro kūrinys. Atliktas svajingai, poetiškai ir romantiškai, mintis į meilę nukeliančiais žodžiais. Šią lėtą dainą, kurios metu jau reikėjo stipriai atsiremti į vokalą, Tautvydas sudainavo ne visai tiksliai intonuodamas. Buvo nepataikė į natas, bet jausmingumą ir jautrumą išlaikė. Dainos pabaigoje pakeitė ir kompoziciją, kadangi atsisakė tų vokalinių pratęsimų, kurių labiausiai laukiau, nes jie suteikia pagrindinę spalvą kūriniui.
Buvo sugrota ir „Tekančiom Upėm“, vėliau perėjusi į Andriaus Mamontovo bei Skamp singlą „Nieko panašaus“. Tautvydas prašė mojuoti į kairę ir į dešinę, žmonės tą ir atliko – darė grupės vadinamą „valytuvą“, kurį vėliau labai pagyrė.
Koncertui besibaigiant, publika ėmė skanduoti, kad atliktų dainą „Mano draugai“. Grupė svarstė jos visai nedainuoti ir tada liepė pasirinkti: groti šią ar „Mėtų arbata“. Nuomonės pasidalijo beveik pusiau, tad ir sugrotos buvo abi, palydėtos šūksniais.
Į sceną pabaigoje užlipo ir pakviestas Viktoras Diawara. Tautvydas įteikė jam savo elektrinę gitarą ir ilgametis jos profesionalas sugrojo energingą bei galingą solo, o jį užbaigdamas ir greitindamas tempą visai ištaškė instrumentą.
Grupė daugiausiai pristatė kūrinių iš paskutiniojo albumo „Tekančiom Upėm“. Tautvydas scenoje pademonstravo ir greitosios kūrybos gebėjimus, įterpęs vietoje kuriamas eiles apie viską, kas iki šiol įvyko per pastarąją valandą ir dar įvyks ateityje.
Vertindamas koncertą, pastabas išskirčiau garsui, kuris ne visada buvo tolygus. Kartais mikrofonas skambėjo per garsiai, kartais visam instrumentalui pritrūkdavo masės. Prisiminę, garsą grupės nariai „paaugindavo“ tik Tautvydui paprašius. Tad taip ir skambėjo kūriniai bangomis. Tautvydo vokalas iš esmės buvo stabilus, tik vietomis ne laiku įstodavo į dainą ir ne visada išlaikydavo jose tonalumą.
Pagrindinis koncerto trūkumas – žmonės. Nepaisant itin aktyvios fanų grupelės, jų buvo per mažai užtikrinti pakilią ir įtraukiančią atmosferą. Esu buvęs pilname jų koncerte ir mačiau, kaip jis atrodo, kai publika ošia. Gal žmones išgąsdino galimybių pasas, gal pirmadienis padarė savo, o galbūt neužteko renginio viešinimo ir sklaidos. Visgi, „Baltasis Kiras“ atidirbo darbą su gera nuotaika ir priminė savo skleidžiamą žinutę, jog gyvenimas per trumpas liūdesiui, ir į viską žvelgti galima su lengvos ironijos prieskoniu.
Įvertinimas: 7 iš 10.
Parengta pagal muzikos žurnalo „REVIU“ apžvalgą.