Paskutinį kartą į Lietuvą „Mayhem“ buvo atvykę prieš ketverius metus, į Anykščiuose vykstantį sunkiosios muzikos festivalį „Velnio akmuo“. Tai gerai pamena vienos Anykščių bažnyčių klebonas: pamatęs grupės koncerte kaip dekoracijas naudotus liturginius rūbus, apverstą kryžių ir kartuvių kilpą jis, kartu su 60 tikinčiųjų kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl galimo religinės nesantaikos kurstymo. Praėjus dviem metams byla buvo nutraukta. Tada šešiose Lietuvos bažnyčiose buvo surengtos mišios – gelbėti sielas tų, kurie eina į „Velnio akmens“ festivalį.
Žinant visa tai, galėjai pamanyti, kad pirmadienio vakare Vilniuje apsireikš pats šėtonas. Tačiau dabartiniai „Mayhem“ yra daug nuosaikesni ir nuo savo kruvinos praeities pabėgę. Vargu ar gali būti kitaip žinant, kad nuo grupės įkūrimo praėjo 30 metų, o grupės muzikantai nuolat keitėsi.
„Mayhem“ muzika, kaip ir įvaizdis vis dar provokuoja, tačiau švelnėja. Pavyzdžiui, grupės vokalistas koncerte Vilniuje nebenaudojo anksčiau įprasto atributo – kiaulės galvos, su kuria jis dainuodamas „kalbėdavosi“. Ją pakeitė butaforine kaukole. „Lavoniškas“ veido grimas, kartuvių virvė ant kaklo ir demoniškų užkeikimų sakymas tarp dainų niekur nedingo, tačiau tai greičiau priminė teatrą nei tikrą satanizmo aktą, kuo grupė vis dar kartais yra kaltinama.
Prieš koncertą DELFI susitiko su grupės vokalistu, vengrų dainininku, buvusiu matematikos ir fizikos mokytoju Attila Csiharu. Be scenos rūbų jis – ramiai kalbantis, tylus ir malonus žmogus. Toks, pro kurį praeitum gatvėje ir nepagalvotum, kad jo grupė praplėtė muzikos ribas iki ekstremalumo ir parodė, kad tamsioji meno pusė daliai žmonių gali būti gražesnė.
- Po paskutinio „Mayhem“ koncerto Lietuvoje buvote apkaltinti religinės nesantaikos kurstymu. Už tokios muzikos, kaip jūsų, klausytojus, buvo rengiamos pamaldos. Ar jums tai naujiena?
- Dabar, kai apie tai papasakojai – pradedu prisiminti. Bet nemanau, kad pasirodymas Lietuvoje buvo kuo nors ypač ekstremalus. Dalykai, kurie supykdė tikinčiuosius yra šios muzikos kultūros dalis. Visada esu pasirengęs pasikalbėti apie tai, paaiškinti – jeigu tik žmonės nori išgirsti.
Man mūsų pasirodymai visų pirma yra dvasinės laisvės išraiška. Religijos, ypač krikščionybė, teigia, kad žmonėse esanti tamsi energija yra jų priešas. Bet universalesnės ir senesnės filosofijos, pavyzdžiui, induizmas, šias savybes dievina. Egzistuoja tamsiosios energijos dievai, kurie katalikams gali atrodyti šėtoniški. Induistai turi destrukcijos dievą, kuris turėtų ateiti per Armagedoną. Kiekviena kultūra turi kažką panašaus.
Manau, kad tokia tikinčiųjų reakcija parodo, kad katalikai vis dar yra save labai apriboję. Jie turėtų labiau pagalvoti apie negatyvią energiją ir jos reikšmę. Jeigu Dievas yra – galbūt tai yra Dievo dalis? Jeigu pažiūrėtume į katalikybės istoriją – žmonės buvo persekiojami, daugybė nukankinta ir nužudyta. Tai tęsėsi 500 metų. „Mayhem“ gyvuoja tik 30 metų ir per tą laiką mes nekankinome nė vieno žmogaus!
Žinoma, grupės biografijoje yra aštrių istorijų, bet mes visų pirma esame muzikantai, siekiantys dvasinės laisvės. Metame iššūkį religijai, nes manome, kad ji yra įrankis manipuliuoti žmonėmis. Daugybė karų prasidėjo dėl religijos, religija buvo įrankis gąsdinant žmones ir bandant juos kontroliuoti.
Religija yra tiems, kurie nori gauti nurodymus, ką jiems reikėtų daryti, kuo tikėti. Tikintieji nekvestionuoja – jie tiesiog aklai tiki. Bet juk visos religinės istorijos turi tiek daug pasakos elementų!
Manau, kad dabar yra metas, kai mes visi turėtume žengti žingsnį į priekį ir atsidurti virš religijų. Fizikoje dedasi nuostabūs dalykai. Kvantinė fizika sako, kad galime patys susiprojektuoti savo pasaulį, kalba apie proto ir sąmonės svarbą. Tai sudėtinga, bet labai įdomu.
- Ar tokios tikinčiųjų reakcijos, kaip Lietuvoje, jums įprastos?
- Yra nutikę visko – ypač tose šalyse, kur religija labai stipri arba susijusi su politika. Netgi Lenkijoje buvę incidentų. Mūsų koncertas ten buvo susietas su rinkimais. Kita vertus – visos tokios istorijos yra nemokama reklama mūsų grupei.
Įdomu, kad žmonės kartais vis dar nesupranta mūsų daromų dalykų prasmės. Taip, metalo muzikoje dainuojama apie agresiją, depresiją, daug ką. Tačiau muzika yra būdas atsikratyti visų šių jausmų, o ne juos įgauti. Kai nueinu į koncertą ir ten puikiai praleidžiu laiką, jaučiuosi atsikratęs negatyvios energijos. Ji išeina kartu su muzika. Dalis žmonių galvoja, kad mes klausytojus paverčiame labiau pamišusiais, bet iš tikro yra atvirkščiai – jie nusiramina.
- Įprasta manyti, kad tarp nusikalstamumo ar savižudybių ir sunkiosios muzikos klausymo yra tiesioginis ryšys. Neva, kuo daugiau sunkiosios muzikos klausai – tuo didesnė tikimybė, kad padarysi ką nors blogo. Ar tame yra tiesos?
- Ne, priešingai. Mūsų koncertuose publika būna pakvaišusi, žmonės šoka trenkdamiesi vieni į kitus, bet jei kuris nors nukrenta, kiti iškart pakelia. Niekada nekyla muštynių – ne taip kaip diskotekose ar futbolo rungtynėse.
Nueikite į futbolo rungtynes ir pažiūrėkite, kas ten dedasi. Ar tai geriau? Bet sportą kažkodėl mes gerbiame labiau. Niekas neprotestuoja prieš futbolą, nors kartais jį žiūrėdami žmonės tampa labai agresyvūs. Neturiu nieko prieš futbolą! Tik noriu pasakyti, kad žmonėms reikia išlieti neigiamą energiją – taip buvo jau nuo senovės Romos laikų. Muzika yra vienas geriausių būdų tai padaryti.
- Keista su jumis kalbėtis nematant grimo ir visos butaforijos, kurią naudojate scenoje – kryžių, kaulų, virvės ant kaklo. Kaip atrodo paprastas „Mayhem“ narių gyvenimas? Turėtų būti sunku vakare būti šėtonu, o kitą rytą eiti į parduotuvę pirkti daržovių.
- Manau, kad mes, būdami grupėje, į pasaulį gebame žiūrėti šiek tiek giliau. Neturiu jokio kito darbo, tad mano mintys visada koncentruotos į muziką. Tačiau mano kasdienis gyvenimas yra gan įprastas, kaip ir kitų grupės narių. Jie turi vaikų, šeimas.
Galbūt mes esame šiek tiek laisvesni, bet tuo pat metu mažiau saugūs. Neturime aiškaus darbo grafiko, kartais turime dirbti naktimis. Ir dirbti daug, nes viską darome patys – neturime vadybininko ar direktoriaus. Tačiau mums tiesiog labai patinka muzika. Ji atstoja daug ką.
Manau, kad esame šiek tiek išprotėję, bet iš meniškos pusės. Tačiau tai, ką matote ant scenos yra visiškai kas kita. Tai – transformacija, perėjimas į kitą minčių lygmenį.
- „Mayhem“ garsėja pasirodymais, kuriuose naudojamos gyvūnų, dažniausiai kiaulių, galvos. Kokią prasmę tai turi?
- Visų pirma, tai yra teatro dalis. Tačiau tai taip pat susijęs su pagonybe ir laukiniu, gentiniu mąstymu. Mums, kaip grupei, tai yra svarbu. Praktiškai visų mūsų dainų žodžiai yra apie kitą pasaulio pusę. Norisi tai manifestuoti.
- Iš kur tas galvas gaunate?
- Gyvūnų tikrai nežudome. Tiesiog nueiname pas mėsininką ir pasiimame. Įdomu tai, kad žmones šokiruoja, kai jie pamato gyvūnų galvas ant scenos. Bet kai jos guli pas mėsininką – niekam nesvarbu.
Ilgą laiką buvau vegetaras. Tad šitai tikrai neturi nieko bendra su gyvūnų kankinimu. Kartais netgi pamąstau: jeigu būčiau kiaulė, užaugčiau ir tada žmogus – kuris man būtų kaip dievas – ateitų ir papjautų mane, o galvą išmestų į šiukšlinę, labai nusivilčiau. Man labiau patiktų, jei „Mayhem“ vaikinai ateitų ir pasiimtų mano galvą, o tada varytų iš proto tuos pačius žmones, kurie valgo mano kūną. Žiūrint iš gyvūno perspektyvos tai, ką darome, nebūtinai yra blogai. Todėl nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės galvoja, kad esame prieš gyvūnus.
- Kokią vietą metalas užima šiandieninėje muzikoje greta pop, hiphopo, elektronikos, kitų žanrų?
- Jis yra labai svarbus. Metalo ir roko muzikos šaknys siekia 6-ąjį dešimtmetį – mes vis dar grojame instrumentais ir atliekame savo dainas. Nebūna taip, kad metalo grupę kas nors bandytų dirbtinai sukurti, rašytų dainas už pačius muzikantus. Pop muzikoje tai įprasta – yra profesionalūs muzikantai, kurie tiesiog groja įrašuose, po to daug dirbama studijoje apdorojant garsą. Daugeliu atvejų pats atlikėjas savo dainų nerašo, tik jas atlieka.
Manau, kad patiems kurti dainas ir gyvai groti instrumentais yra puiku. Žinoma, metalas niekada nebus toks populiarus, kaip, pavyzdžiui, hiphopas, nes ši muzika tiek daug nekalba apie kasdienį gyvenimą. Bet matau, kad metalo muzikos populiarumas auga, vyksta daug festivalių, ateina naujų žmonių. Apskritai, dabartinėje kultūroje populiarėja tai, kas yra ekstremalu. Žmonės plečia ribas, ieško naujų horizontų.
- Jums tai turėtų išeiti į naudą.
- Tikrai taip. Esame labai laimingi. Gera kurti toliau, net ir po tiek daug metų su grupe.
- Žmonės iš kiekvieno jūsų koncerto tikisi ko nors šokiruojančio. Ar tai nevargina?
- Išpildyti žmonių lūkesčius nėra lengva, ypač kai visi žino, kad grupės istorija pilna keisčiausių dalykų. Bet stengiamės daryti viską taip gerai, kaip tik įmanoma. Mes visi mylime muziką, o tai yra svarbiausia.