Prieš du dešimtmečius „The Prodigy“ perkėlė reivo subkultūrą į didžiąją sceną ir privertė visus šokti pagal gaivališkus ritmus. Tada kritikai nėrėsi iš kailio bandydami grupės kūrybai sugalvoti naują terminą, kuriame tilptų rokas ir reivas. „The Prodigy“ trijulė pirmoji sugebėjo taip vykusiai apjungti abu šiuos gaivalus.
Praėjus ketvirčiui amžiaus po grupės susikūrimo „The Prodigy“ vėl kupini jaunatviškumo. Šiemet grupė išleido šeštą studijinį albumą „The Day Is My Enemy“. Albumo pavadinimas buvo parinktas neatsitiktinai – iš įrašų trenkia tokia tamsi energija, kad širdis ima kalti kaip pašėlusi, o ausų būgneliai raitosi norėdami pasislėpti.
Pavasarį išleistas albumas rodo, kad grupė yra geriausios formos nuo 1997 m., kai pasirodė šokių klasika tapęs „The Fat of th Land“. Kritikai įvardina darbą kaip pikčiausią britų albumą 2015-aisiais. Įniršio pridėjo į kūrybos procesą įsitraukę Keithas Flintas ir Maximas: pirmą kartą grupės istorijoje albumas yra ne vien kolektyvo smegenų Liamo Howletto produktas.
„The Prodigy“ jau ne kartą įrodė, kad nėra pagyvenusių reiverių būrelis ir jų pasirodymai yra antonimas poilsiui ant laurų. Grupės koncertai – tai geriausias vakarėlis gyvenime, aukščiausių hedonizmo everestų pasiekimas. Kartu su darbais iš naujojo albumo „Nasty“, „Rok-Weiler“, „The Day Is My Enemy“ bei eteriniu „Beyond the Deathray“, koncertuose skamba atmintinai žinomi „Breathe“, „Firestarter“, „Voodoo People“, „Smack My Bitch Up“, o galutinai stogus nurauna „Out of Space“.
„The Prodigy“ kuria muziką, kuri nepaklūsta dėsniams ir dogmoms, todėl ją dievina milijonai. Jų geriausiuose kūriniuose pilna ne tik triuškinančio užsidegimo, bet ir subtilaus muzikinio sąmojingumo. Niekas kitas nemoka pasakyti „Mes norime šokti“ taip garsiai ir įtikinamai, kaip jie.
Kai Liamas Howlettas Vilniuje paleis savo mašinas, Keithas Flintas išpūs akis ir Maksimas suklyks „I say what the f**k is burning“, ar žinote, ką atsakysite?