„Pixies“ koncertas – ilgai lauktas muzikinis įvykis. Į Lietuvą grupę, inspiravusią tokius atlikėjus, kaip „Smashing Pumpkins“, „The Strokes“, „Pearl Jam“ ar ankstyvuosius „Radiohead“, atvežė muzikos agentūra „8 Days A Week“, visą vasarą lepinanti melomanus kokybiškais pasirodymais (o kur dar laukiantys eilėje „Caribou“ ir Nick‘as Cave‘as ir „The Bad Seeds“).
Jau vien išlipus iš automobilio ir pažvelgus į minią buvo aišku, kad klausytojai nėjo bet kur, tiesiog kažkur padėti antradienio vakarą – daugelis jų rinkosi mintinai niūniuodami legendinius „Pixies“ kūrinius, pasipuošę grupės atributika. Vien šis jausmas – būti tarp suinteresuotų klausytojų, žinančių, kur eina ir ką tikisi išgirsti ir susirenkančių su šiek tiek iškilminga ir šventiška nuotaika (nes pagaliau išgirs tai, ko metų metus klausėsi ausinukuose, išrašinėjo dainų žodžius į dienoraščius ir iš esmės su šia grupe praleido svarbias savo gyvenimo akimirkas) yra didelis malonumas. Koncertai niekada nebūna tik apie grupę ir tik apie pasirodymą, tai – kompleksinis patirčių rinkinys, kurio kiekviena akimirka reikia mėgautis ir žinoti, kaip tai daryti.
Apšildančiosios grupės išstojimą praleidome, ieškodami patogios vietos, naviguodami aplink sodo tvenkinius ir jaukindami naują vietą, kuri kelioms valandoms bus naujais namais. Botanikos sodas trumpam virto open-air festivalio aikštele – dideliu ratu aplink teritoriją spietėsi gėrimų ir maisto autobusiukai, pievoje susirinkę žmonės gaudė paskutinius vakaro spindulius ant pledų. Jauku, idiliška, jokių rūpesčių ar organizacinių spragų.
Baigus groti apšildantiems vietinės scenos atstovams dar maždaug pusvalandį truko „Pixies“ pasiruošimas. Laikas neprailgo ir netrukus grupė pasirodė klausytojams su pirmu kūriniu – 1989 metais išleistu „Gouge Away“. Apskritai beveik visi sugroti kūriniai buvo išleisti grupės gyvavimo laikotarpiui nuo susikūrimo 1986 iki laikino iširimo 2004 metais, o absoliuti dauguma jų tilpo į dar siauresnius rėmus – laiką nuo „Pixies“ susibūrimo iki 1990 metų, taigi, publika turėjo progą išgirsti visus žymiausius ketvertuko kūrinius.
Vis dėlto, klausant vieną dainą po kitos apėmė jausmas, kad viskas per daug gerai sustyguota, negyva, kartota tūkstančius kartų ir todėl pačiai grupei jau nusibodę. Žymiausi, geriausiai atpažįstami „Pixies“ kūriniai, rodos, buvo strategiškai išdėstyti taip, kad būtų pakartoti maždaug kas penktą atliekamą kūrinį.
Prisipažinsiu, nesu užkietėjusi grupės gerbėja, todėl į koncertą ėjau be jokių išankstinių lūkesčių. Žinojau kelis kūrinius, kuriuos būtinai norėjau išgirsti, be to, aplankė suvokimas, kad greičiausiai tai – pirma ir paskutinė proga atlikėjus, formavusius alternatyvaus roko sceną, išvysti gyvai. Iš tiesų, lūkestis išgirsti žymiausias „Pixies“ kompozicijas išsipildė – pasirodymas buvo itin išsamus.
Pirmas man gerai žinomas ir daug kartų klausytas kūrinys nuskambėjo penktas (kaip ir minėjau, žinomiausi hitai – maždaug kas penkta daina) – „Here Comes Your Man“. Susiklausė smagiai, nors ir neypatingai, mintyse nusijuokiau iš kontrasto, kurį sukūrė dabar jau brandūs „Pixies“ nariai vaizduotėje palyginus šį atvaizdą su jaunuoliais iš tos pačios dainos muzikinio klipo. Taip eina laikas, nors ir nepasakyčiau, kad „Pixies“ atveju jis paliko kokią labai gilią žymę. Nepaisant brandaus amžiaus ant scenos jie atrodė švieži ir gaivūs.
Labiausiai laukiau ir ausimis gaudžiau, kada pasigirs „Hey“. Šis kūrinys buvo 15-as. Akivaizdu, kad laukiau jo ne tik aš. Minia taip entuziastingai reagavo į pirmąjį rikteltą „Hey“, kad, rodėsi, ne iš karto suprato, ką daryti – šokti, dainuoti kartu ar filmuoti, tokiu būdu išlaikant dalelę emocijos savo telefone. Todėl apsisprendė daryti viską vienu metu. Turiu pripažinti, kad man šio kūrinio atlikimas patiko labiausiai – pajutau tą nuoširdumo ir entuziazmo kibirkštį, kurios buvau pasigedusi koncerto pradžioje.
Deja, po trijų minučių, pasibaigus „Hey“, ji ir vėl užgeso. Toliau dainos buvo šaudomos lyg iš automato, itin efektyviai keičiantis gitaromis, nespėjant nei atsikvėpti, nei tarti kokio žodžio klausytojams. Neatrodė, kad minia tai pastebi, nes per kelis „pankiškesnius“ kūrinius publika prie scenos įsisuko į rimtą pogo, ko visai nesitikėjau šiame koncerte. Sunkesne koncerto kryptimi buvo nustebinti ir keli kiti renginio lankytojai, bent tiek teko išgirsti minioje. Tačiau kartais pasitaikydavo ir lyriškesnių intarpų, iš kurių vienas įsimintiniausių buvo „Velouria“, ko gero, romantiškiausias visame „Pixies“ repertuare.
Dar vienas filmavimo ir blyksčių protrūkis ištiko užgrojus „Monkey Gone to Heaven“. Deja, atlikimas manęs neįtikino ir apskritai atrodė, kad grupei klaikiai nuobodu groti šį savo pačių hitą (viena vertus, gal ir natūralu po šitiek tūkstančių kartų, kita vertus, jei nebėra idėjos, kurią norisi grojant perduoti, kam jį groti iš viso).
Be abejo, daugelis nekantraudami laukė „Where Is My Mind“, kurį iš vienokių ar kitokių kultūrinių patirčių žinojo net ir tie, kuriems „Pixies“ kūryba yra neatrastas laukas. Iš visų žymiausių kūrinių šis nuskambėjo silpniausiai. Rodos, viskas tvarkinga, nušlifuota, išdirbta, bet pažvelgus į tos tobulos kriauklės vidų nepamačiau jausmo, turinio, kančios, pasimetimo – viso to turtingo pasaulio, kuris slypi šiame kūrinyje.
Vėliau kartu buvusi draugė pasakys, kad klausantis aplankė jausmas, jog muzikantai mieliau šiuo metu valgytų vakarienę su vyno taure, nei grotų ir ji – visiškai teisi. Po „Where Is My Mind“ sekė dar vienas kūrinys „There's A Moon On“ iš naujausio grupės albumo „Doggerel“, tada grupinis nusilenkimas lygiai tris kartus ir visi pagaliau galėjo vykti valgyti vakarienės po ilgos darbo dienos (o diena tikrai buvo ilga, vien „Pixies“ pasirodymas truko dvi valandas). Pakartojimo publika nesulaukė, ko ir buvo galima tikėtis iš grupės emocijų koncerto metu. Apskritai klausytojams nebuvo ištartas nė vienas papildomas žodis, išskyrus dainų žodžius.
Susumavus vakaro įspūdžius negaliu sakyti, kad jie buvo prasti. Malonus vakaras, puiki koncerto organizacija, jauki atmosfera ir fantastiški žmonės aplinkui, mylintys muziką, susirinkę ne šiaip sau. Dienoraščiuose taip pat galima užsidėti varnelę – visi žymiausi „Pixies“ kūriniai išklausyti, alternatyvaus roko legendos pamatytos gyvai, spraga užpildyta, tačiau to ekstaziško jausmo, kuris apima, kai muzikantai perduoda tau ne tik žodžius ir akordus, bet ir istorijas, šilumą, energiją, nepajutau. Kiekvienas veiksmas ir žodis buvo profesionaliai surepetuotas, išdirbtas, be priekaištų, bet jau nebegyvas, nebemylimas, todėl truputį gaila, kad šią grupę išgirdau gal jau ne laiku, per vėlai, kai muzika tapo tik verslo transakcija.
Bet kuriuo atveju, „Pixies“ iš savo audiotekos neišbraukiu. Klausysiu ir toliau, nes man graži jų praeitis, o jei kas buvote jų pasirodymuose anksčiau kuriame kitame pasaulio kampelyje, būtinai pasidalinkite įspūdžiais, kas patiko, nepatiko, buvo geriau ar blogiau nei šį kartą.