Islandiška „vasara mieste“: hipnotizuojanti „Kiasmos“ elektronika tarp betono ir geležies

Vienos dienos festivalis „Summer in the City“ per ketverius egzistavimo metus tapo gražia Vilniaus miesto tradicija. Trejus metus Vilniaus Kalnų parke vykęs renginys šiemet iš esmės pakeitė savo veidą ir nuo pop muzikai artimesnio turinio perėjo į pramoninį Vilniaus „Loftą“, kuriame surengtas vienos dienos festivalis kardinaliai skyrėsi nuo savo pirmtakų.

Pirmojo „Summer in the City“ ryškiausia žvaigžde tapo tuo metu pop scenoje trumpam iškilęs Johnas Newmanas, antrame festivalyje scena buvo atiduota atlikėjai Roisin Murphy. Pernai festivalis orientavosi į nostalgiją, kurios ašyje buvo legendiniai „Royksopp“.

Su turinio pokyčiais pakito ir renginio publika. Jeigu pirmosiose „vasarose mieste“ nemažą klausytojų dalį sudarė atsitiktiniai dalyviai, nepraleidžiantys didelių renginių atvirose miesto erdvėse, tai šiųmetinis festivalis pasižymėjo itin aiškia orientacija į tam tikrą sceną. Šiuo atveju – svajingos elektroninės muzikos.

Pirmoji festivalio dalis koncentravosi į atvirą erdvę, kurioje pastatyta nedidelė ir mobili scena labiau priminė Holivudo filmuose regimus vakarėlius paplūdimyje. Tačiau paplūdimys čia kitoks: vietoj smėlio - betonas, o vietoj jūros – industriniai motyvai ir pramoninės konstrukcijos.

Vakarėlio pradžią skelbė lietuvių DJ'ai. Solidžios trukmės įžanginiai setai buvo patikėti VLKK dėmesio nusipelniusiam Shkemai ir radijo stotyje „Zip FM“ prieš porą metų užgimusiam projektui „Tylios naktys“.

Didesnis klausytojų srautas „Loftą“ užgriuvo prasidėjus vokiečio „Aparde“ pasirodymui. Tai vokiečiams nebūdingas, svajingas, tačiau jokiu būdu ne melancholiškas elektroninės muzikos kūrėjas.

Įrašuose „Aparde“ kūriniai – ilgi ir nevienalyčiai. Į vieną darinį juos tematiškai suriša ta pati nuotaika. Atlikėjo kuriamas harmoningas pasažas nukėlė lyg į vėsesnius metų laikus. Pats prodiuseris visą pasirodymo laiką santūriai leido pasislėpęs už pulto.

Lauke net vakare tvyrojo žvėriška temperatūra, tačiau viduje dar įdomiau. Iš visų „Lofto“ kiemelio pakampių vidun sugūžėjus koncerto dalyviams, vėsiau tikrai nepasidarė.

Pagrindinė scena buvo paruošta pagrindiniams vakaro kaltininkams – elektroninės muzikos duetui „Kiasmos“.

„Sigur Ros“, „mum“, „Bjork“ ar net metalistai „Solstafir“ – visas šias grupes sieja Islandijos scena, kurios bendras vardiklis susiveda į melancholišką muziką ir per ją išreiškiamą savotišką asketizmą. Ar geografinės aplinkybės, ar kultūra, tačiau islandų scena pastaruosius 20 metų išsiskiria viso pasaulio muzikos kontekste.

„Kiasmos“ iš Islandijos nėra jokia išimtimi. Dviejų žmonių – iš Farerų salų kilusio Januso Rasmusseno ir Lietuvai bei pasauliui geriau pažįstamo islando Olafuro Arnaldso, kuris be kita ko Lietuvai davė ir filmo „Nematomas frontas“ garso takelį – projektas pasižymi ambient garsų sujungtų su tradicinių elektroninės muzikos loopų sinteze.

Visiškas paradoksas gana pasyviai muzikai – gyvi dueto pasirodymai. Klausant įrašų buvo galima įtarti, kad koncerte bus ramu, o du DJ'ai tik slėpsis už savo technikos. Anaiptol – „Lofte“ duetas transliavo energiją ir pozityvias emocijas, kurias papildė saikinga, tačiau įsimintina šviesų dinamika ir projekcijos su gamtos motyvais bei kitokių šiai scenai būdingų vaizdų iliustracijomis.

Visiškai pasiteisinusiu galima laikyti ir sprendimą pagrindinę sceną atiduoti vienam atlikėjui. Nebuvo ten bereikalingo chaoso, instrumentų perstatinėjimo, o neribotas soundchecko laikas atlikėjams leido susiderinti garsą beveik iki tobulumo. Nors tai, kaip ir visada, remiasi į subjektyvius kriterijus.

Nuo scenos spinduliuota šiluma leido savomis akimis įsitikinti, kodėl Olafuras Arnaldsas ir jo projektai taip gerai vertinami melomanų. Visi paminėti pliusai susiveda į vieną išvadą – tai grupė, pasirodymas, kurio atlikėjai savo aistros dar nepavertė vien tik rutininiu amatu, o šypsenos ir energija suponavo, kad patinka jiems čia, po buvusios gamyklos stogu.

Po pagrindinio pasirodymo mobili mažoji „Lofto“ scena persikėlė į vidų, kur vakarėlį tęsė „Black water“, Einius ir „Lsar“, tačiau tęsti vakarėlį sutrukdė tik mažytė ketvirtadienio aplinkybė.

Antru pozityviausiu renginio aspektu po „Kiasmos“ galima laikyti tai, kad salėje vietos beveik nebeliko. Nors panašių renginių kalendorius šiuo metu ganėtinai įtemptas, tačiau koncerto sėkmė liudija apie reikšmingas tendencijas mūsų scenoje.

Nors beveik sausakimšoje salėje temperatūra ir viršijo lauko rodiklius, tačiau migracija iš jo koncerto metu buvo beveik niekinė.

Olafuras Arnaldsas į Vilnių dar grįš, tačiau akivaizdu, kad „Kiasmos“ grįžimas taip pat per daug nenustebintų.