Atsakymų, kodėl kiekvienais metais „Mėnuo Juodaragio“ gerbėjų tik daugėja, reiktų ieškoti įsiklausius į tai, kaip tvinksi kraujas mūsų gyslose. Tai nėra renginys, kuriame kasmet išvysite ar išgirsite ką nors nauja. Jis neieško naujų formų ar būdų intriguoti, nustebinti.
Atvirkščiai, „Mėnuo Juodaragis“, monumentaliai tvirtai išlaikęs savo formą ir išgrynintas idėjas, jėgos semiasi iš nekintančių dalykų – tradicijų, šaknų, kolektyvinės sąmonės.
Matyt, todėl festivalio lankytojai n-tąjį kartą perka bilietą tam, kad vieną savaitgalį išgirstų jau ir taip girdėtas grupes ar dar kartą paragautų naminės duonos, gardintos kanapine druska. Tai savotiškas ritualas – vasara turi baigtis būtent taip. Reikia pabūti kartu, atsigręžti, suprasti savo vidų, įsiklausyti, ką šnabžda protėviai. Skaičiuodama dėžutėje išsaugotas „Juodaragių“ apyrankes suprantu, kad šio ritualo uoliai laikausi ir aš.
Pagerbė pačius ištikimiausius
Kas ketverius metus „Mėnuo Juodaragis“ atiduoda pagarbą ištikimiausiems lankytojams ir rengia glaustą susibūrimą, šįkart jame dalyvavo 2000 žmonių. SusiBūrimas sufleruoja šių metų temą – burtai, užkalbėjimai, magija. Tiesa, organizatoriai burti pradėjo dar prieš renginį – atlikėjų sąrašą jie atskleidė tik ketvirtadienį, iki tol oficialiame puslapyje skelbta programa buvo marginta iksais, slepiančiais visą muzikinę dalį.
Sunku suprasti, ar taip padaryta siekiant didesnės paslapties, bet žiūrint iš melomanų pusės, toks žingsnis pasirodė neprofesionalus. Ne visi važiuoja į festivalius tik dėl vakarėlio, kai kas mėgsta įsitikinti, kokia muzika lydės savaitgalį, pasižymėti sąraše, ką būtina išgirsti. Galų gale, ne visiems patraukli idėja pirkti katę maiše, kaip nutiko šį kartą.
Kas pažadino protėvių dvasias?
Išaiškėjus visiems atlikėjams, teko greitai susiorientuoti, ko nevalia praleisti. Šiemet festivalyje įsikūrė dvi pagrindinės, „Pagaugų“ ir „Dausų“, scenos ir dieninė „Folk“ scena. Pelkynais apsuptuose „Pagauguose“ skambėjo tamsesni, daugiausia elektroniniai, industriniai, ambientiniai garsai, o „Dausos“ dirigavo visų festivalio headliner‘ių pasirodymams. Daugiausia gentainių palaikymo nusipelnė šeštadienio koncertai – svečiai iš Tuvos „Alash“ ir danai „Heilung“.
Kątik iš gastrolių Amerikoje ir Kanadoje grįžę „Alash“ sužavėjo ne tik ypatingu gerkliniu dainavimu, bet ir nuoširdžia pagarba protėviams ir upėms. Grupės nariai taip atvirai bendravo su kiekvienu jų klausančiu, kad įpusėjus antrai dainai atrodė, lyg pažinotum juos pusę gyvenimo. Buvo lengva pamiršti, kad Tuvą nuo Lietuvos skiria 5000 km, atrodė, lyg visi kalbėtume ta pačia pirmykšte kalba.
Panašius jausmus sužadino ir danai „Heilung“, ant scenos subūrę visą gentį vyrų su strėlėmis, elnių ragais pasipuošusių žynių, šamaniškų būgnininkų, rituališkai mušančių pilnaties formos būgnus.
Atrodė, tarsi visa grupė būtų išbridusi iš rūku užglostytų akivarų, toks pirmykštis, gaivališkas ir tikras buvo jų pasirodymas.
Norisi paminėti ir mišrų suomių – lietuvių projektą „Aurinkopyörä“ (liet. Saulės ratas), užbaigusį koncertus „Pagaugų“ scenoje. Trubadūriškai svajingas suomių poezijos, klarneto ir kanklių flirtas dvelkė artėjančiu rudeniu. Tarsi girdėtum Molavėnų piliakalnių sapną apie tai, kaip ant jų netrukus ims kristi pirmas speigas.
Dauguma festivalio lietuviškų vardų, „OBŠRR“, „Girių Dvasios“, „Vilkduja“ ir kiti, jau buvo girdėti kituose „Juodaragiuose“, su malonumu perklausyti ir šiame. Bet buvo ir staigmenų. Didžiausia jų – naujas Andriaus Mamontovo ir peizažinės kūno tapybos menininkės Vitalijos Vitkutės projektas „AM X VV“. Šį kartą žymiausias Lietuvos roko atlikėjas ant scenos žengė su visiškai nauja minimalistinės elektronikos kompozicija. Ištikimi gerbėjai, tikėjęsi išgirsti garsiausius Mamontovo kūrinius (nors jie šio festivalio kontekste tikrai būtų skambėję keistai), liko nusivylę. Jautresnių ausų savininkai įvertino pasirodymo subtilumą ir vidinę organiką.
Penktadienį „Pagaugų“ scenoje pasveikinti trys nauji albumai. Naujausius savo kūrinius pristatė dešimtmetį gyvuojantis „Ugniavijas“, unikalus atmosferinio ambient projektas „Vėlių namai“ ir australai „Dandelion Wine“. Pastaruosius bus galima išgirsti festivalio dūzgėse. Jos šiandien 19.30 prasidės Vilniuje, adresu Goštauto g. 8 įsikūrusiuose „Alaus namuose“. Kartu su australais ant scenos gyvam pasirodymui užlips ir „Kielwater“.
Kur dingo istorijų pasakotojai
Gaila, bet šiemet silpniausia festivalio programos dalimi tapo „Mėnuo Juodaragio“ vizitinė kortelė – dienos užsiėmimai ir paskaitos. Nors burtų tema jau savaime intriguoja, daugelis paskaitų buvo sausos ir po savęs paliko nuobodulio šleifą. Kodėl taip nutiko? Greičiausiai dėl to, kad daugelis pranešėjų tiesiog skaitė pasiruoštas skaidres, vengdami didesnio kontakto su auditorija.
Buvo keista girdėti „lyg iš rašto“ dudenančius žymius Lietuvos profesorius, etnologus, mokslininkus, kurie savo sukauptomis žiniomis būtų galėję visai palapinei nukelti stogą. Reikėjo tik vieno – paslėpti prezentacijas ir kalbėti savais žodžiais, gyva išmintimi. Per dvi festivalio dienas išgirdau tik vieną tokį išminčių – Romuvos krivį Joną Vaiškūną, aistringai kalbėjusį apie magines mėnulio galias. Birželį jau teko klausyti jo gyvo pasakojimo apie baltiškąjį zodiaką, todėl žinojau, ko tikėtis. Šis žmogus yra tikras istorijų pasakotojas.
Neabejoju, kad kiti pranešėjai galėjo įkvėpti nė kiek ne mažiau meilės ir smalsumo savo temoms. Ką padarysi, dar justi akademinėje bendruomenėje susikaustymas, savotiškas nepasitikėjimas savo žiniomis, baimė nutolti nuo teksto.
Lietuviai turi kuo didžiuotis
Vis dėlto, geriausias matas festivalio kokybei matuoti – ilgesys, ateinantis viskam pasibaigus. O pajutau jį dar nepasiekusi namų. Geras buvo susiBūrimas – nuoširdus, tikras. Atskirų pagyrų verta unikali renginio vieta, šeštadienį apsiklojusi tiršto rūko marška, išvagota upelių ir liulančių pelkių, apglėbta piliakalnių rato. Taip pat kasmet didėjantis rūpesnis gamtai – niekur nebuvo matyti numestų šiukšlių, vienkartiniai bokalai pakeisti firminėmis depozitinėmis festivalio stiklinėmis, pasirūpinta atskiromis šiukšliadėžėmis depozitinei tarai.
Artumą „Mėnuo Juodaragiui“ jautė ir atsitiktinai sutikti žmonės iš kitų šalių. Netikėtai užkalbinusi suomių kompanija prisipažino baltiškai čia vasarą palydintys jau daugiau nei dešimtmetį, nes panašūs renginiai nei Suomijoje, nei kitose artimesnėse šalyse nevyksta. Buvo smagu išgirsti, kad užsieniečiai aktyviai domisi baltiškomis tradicijomis, dainomis, instrumentais ir išmano juos net geriau, nei patys lietuviai.
Tai rodo, kad daugiau nei dvi dešimtis gyvuojantis festivalis – unikalus ir labai reikalingas. Ypač jo reikia globaliame kintančių formų pasaulyje, kaip liudijimo – dar turime už ko įsitverti, į ką atremti savo buvimą, dar veikia mūsų ritualai ir burtai, kadaise pasakoti protėvių lūpomis, jungiantys kiekvieną gentainį.