– Tai bus pirmasis „Slipknot“ koncertas Lietuvoje, be kita ko, vienintelis Baltijos šalyse. Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?
– Na, geras klausimas. (Juokiasi.) Jei atvirai, tikrai nežinau. Mes sulaukiame pasiūlymų iš daugybės koncertų organizatorių skirtingose šalyse, tad stengiamės sudėlioti geriausią maršrutą. Tiesa, buvau šokiruotas, kai sužinojau, jog niekuomet nesame koncertavę Lietuvoje!
Labai laukiu šio pasirodymo ne tik todėl, kad beprotiškai mėgstu koncertuoti naujose, dar nematytose vietose, bet ir dėl to, kad viena ausimi nugirdau, jog Lietuvoje yra Franko Zappos atminimui skirtas paminklas. Esu didžiulis jo gerbėjas, tad tiesiog privalau rasti tą skulptūrą. Štai jums ir dvi puikios priežastys!
– Esate koncertavę milžiniškose arenose, didžiausiuose festivaliuose ir, štai, dabar atkeliaujate į savo gabaritais gerokai smulkesnę Vilniaus areną, kuri talpina tik 15 tūkst. žmonių. Ar Jūsų tai neglumina?
– 15 tūkstančių??? Man tai – velniškai daug! Tiesą pasakius, dievinu tokio masto pasirodymus. Ore tvyro tikrų tikriausia energija, ji užveda žmones. Ji varo mus iš proto!
– Ar ketinate apsižvalgyti po Vilnių?
– Be jokios abejonės, bandysime. Kartais koncertų virtinė taip stipriai įsuka, jog nebelieka laiko maloniems dalykams. Be to, šįkart į Lietuvą kartu atsivežu ir savo šeimą (C. Tayloras turi žmoną ir tris vaikus – DELFI). Gaila, kad kartais nespėjame apsižvalgyti mieste, kuriame koncertuojame, bet pažadu – tikrai pasistengsime!
– Jūsų įvaizdis šiurpina, pasirodymai priverčia aiktelėti, o atliekamos dainos neretai leidžia pažvelgti į tamsiausias sielos kerteles. Kokią žinią siekiate perteikti savo gerbėjams?
– Mūsų atliekama muzika – tai būdas išreikšti save, tai būdas atsikratyti tų emocijų, kurios ilgainiui tampa kiekvienam iš mūsų našta. Žmonės, kurie nesupranta mūsų grupės atliekamos muzikos, visuomet į mus žiūrėjo iš aukšto, jie visada mus niekino, ieškojo mumyse kažko blogo. Tačiau tikrieji „Slipknot“ gerbėjai mato visai kitą pusę.
Mūsų dainos leidžia atsikratyti to pykčio, to skausmo, kuris taršo kiekvieną iš mūsų. Juk nėra nieko blogiau nei nuodyti save neigiamomis emocijomis. Kartais viskas, ko reikia – tas emocijas tiesiog paleisti. Būtent tai mes ir stengiamės padaryti. Būtent tai ir stengiamės perteikti savo klausytojams.
– Kokį absurdiškiausią dalyką esate girdėję apie „Slipknot“?
– O Dieve, nuo ko turėčiau pradėti? (Kvatoja.) Žinau, kad daugelis mano, jog mes garbiname Šėtoną, esame pavojingi ar kurstome neapykantą. Yra ir tokių, kurie galvoja, jog mes smurtaujame prieš savo žmonas ar aukojame naminius gyvūnėlius. Dievaži, tai taip kvaila ir tuo pačiu – taip juokinga. Teorijų apie tai, ką aukštiname yra gerokai daugiau nei dalykų, kuriuos iš tikrųjų aukštiname!
Žinote, anksčiau mane tai tiesiog gniuždė. Aš nuolat jaudinausi, jog žmonės neteisingai interpretuoja mūsų dainas arba tiesiog nesuvokia mūsų vertybių. Tačiau galų gale ateina toji akimirka, kai supranti, jog kai kurie žmonės mūsų niekuomet nesupras ir turėtume susitelkti į tuos, kurie iš tiesų mus vertina. Tai dėl jų turime jaudintis. Tai dėl jų verta stengtis.
– Ant scenos, regis, sukuriate tikrą šviesų ir efektų šou. Be to, nevengiate ir ekstremalių triukų: kartą iš balkono šokote į gerbėjų minią, kitąsyk – aptalžėt ar net padegėt savo grupės bičiulius. Ar yra buvę situacijų, kai ant scenos kažkas įvyko toli gražu ne pagal planą?
– Laimė, nieko rimto jau kurį laiką nebuvo nutikę. Kai esi tokių bepročių grupės narys, tai įvairiausio plauko netikėtumai nutinka nuolat. Prisimenu, kai klounas (Klounas – vienintelio likusio pirmosios „Slipknot“ sudėties nario Shawno Crahamo sceninis slapyvardis – DELFI) slankiodamas po sceną nepastebėjo šalimais esančios pirotechnikos. Ačiū Dievui, kad tuo metu jis dėvėjo kaukę ir kostiumą – antraip būtų rimtai nudegęs. Na, Sidas yra susilaužęs kone viską, ką tik galėjo. Aš ir pats turiu daugybę randų.
Žinoma, dabar šiek tiek pasenome, mūsų triukai tapo nebe tokie ekstremalūs. Jau niekuomet nebedarysime to, ką darėme būdami, tarkime, 25-erių. Bet tai yra gerai, ar ne? Mūsų triukai vis dar kiek beprotiški, bet tuo pačiu – ir kiek labiau apgalvoti.
– Be „Slipknot“ turite ir dar vieną grupę – rokeriškuosius „Stone Sour“. Kaip pavyksta persiplėšti?
– Nemeluosiu, darbas su dviem grupėm reikalauja daugybės pastangų. Tačiau metai iš metų vadovaujuosi ta pačia taktika – visą savo dėmesį skiriu tai grupei, su kuria tuo metu koncertuoju. Ji gauna visą 100 proc. mano dėmesio. Ji – didžiausias mano tuometis prioritetas. Vos tik turas baigiasi, pasineriu į veiklą su kita grupe. Regis, kol kas puikiai pavyksta.
– Dažnas pasakytų, jog metalo žvaigždės – užsidepresavę pesimistai, visame kame matantys tik tamsiąją pusę. Ar manote, jog tai tėra stereotipas?
– Visu 100 procentų. Visiems, kurie mano mano, jog mūsų kuriama muzika yra pesimistiška, galiu pasakyti tik tiek, kad mano nuomone ji – realistiška.
Manęs nuolat klausia, iš kur semiuosi įkvėpimo... Tačiau vienintelis dalykas, kuris mane stumia į priekį, yra gyvenimas. Nes jis – įvairialypis: yra ir blogo, ir gero, ir gražaus, ir baisaus. Ir „Slipknot“ vertina kiekvieną gyvenimo dalį be išimties – nesvarbu, kokia sunki ar neteisinga ji bebūtų.
Žmonės, kurie staiga ima klausytis metalo, dažnai mato tik paviršių – jie girdi tai, ką nori girdėti. Jei jie pažvelgtų giliau, suvoktų, jog tai vienos poetiškiausių, kūrybiškiausių ir sudėtingiausių dainų, kurias jie yra girdėję per visą savo gyvenimą. Tai dainos, kurioms parašyti kartais prireikia daugybės laiko.
Visuomet sakiau, kad metalo atlikėjai galėtų rašyti popmuzikos dainas diena iš dienos. Pažiūrėkime, ar popmuzikos žvaigždė galėtų parašyti bent vieną metalo žanrui skirtą dainą – patikėkit, jų smegenys išsitaškytų. O aš, tikriausiai, juokčiaus iki nukritimo.
– Esate ne kartą balansavęs ant plonyčio lyno, skiriančio gyvenimą ir mirtį. Kas padėjo jums padaryti tinkamą sprendimą – rinktis gyvenimą?
– Ilgą laiką kovojau su depresija. Regis, ji lydėjo mane kone visą gyvenimą. Vienintelis dalykas, padėjęs man atsitiesti – tai apsisprendimas, jog noriu būti tokiu žmogumi, kokiu man buvo lemta tapti. Kai išties susimąsčiau apie tai, kokiu turėčiau būti – nustojau galvoti apie savižudybę.
Žinote, surasti tikrąjį save – tai viso gyvenimo kelionė. Bet vos tik pradėjau iš tiesų galvoti apie tai, koks noriu ir kokiu man lemta būti – mintys apie savižudybę pamažu apleido mano galvą.
Savižudybė tėra prasčiausias būdas laikinoms problemoms spręsti. Esu linkęs manyti, kad viltis miršta paskutinė. Nepaisant to, su kokiais sunkumais tenka susidurti, su kokiomis mintimis tenka kovoti – visuomet yra vilties.
– Ne kartą sakėte, jog „Slipknot“ nėra vien grupė, tai – šeima. Kaip sutariate tarpusavyje?
– Kaip ir kiekviena šeima, kartais apsižodžiuojame. Bet visus mus sieja vienas dalykas – aistra šiai grupei ir jos atliekamai muzikai. Kad ir kas benutiktų, kad ir kokių barnių turėtume, mes visuomet susiburiame ir susibursime vardan „Slipknot“.
– Pastarieji 6 metai buvo išties sunkūs. 2010-aisiais tragiškomis aplinkybėmis netekote vieno grupės įkūrėjų Paulo Gray'aus, o 2013 metais teko atsisveikinti ir su ilgamečiu grupės būgnininku Joey Jordisonu. Kaip grupės gerbėjai priėmė naujuosius narius?
– Žinote, po Paulo mirties rasti jam tinkamą pamainą buvo velniškai sunku... O po to, kai išsiskyrė mūsų ir Joey keliai, ėmėme sukti galvą, kaip gi pakeisime vieną geriausių pasaulio būgnininkų? Laimė, radome du neįtikėtinai talentingus žmones, kurie, visų svarbiausia, buvo ir prisiekę „Slipknot“ gerbėjai. Jie suvokė mūsų vertybes, žinojo, ką aukštiname ir ką trokštame pasiekti. Jie puikiai įsiliejo į šią bepročių irštvą.
Žinoma, be Paulo grupė jau niekuomet nebebus tokia, kokia buvo. Bet ji gali būti kitokia. Ir tai – visų svarbiausia. Žinote, dabar mes išties kitokie... Ir tik gerąja prasme.
Vienas populiariausių „Slipknot“ hitų „Duality“:
1995-aisiais susibūrusi grupė išgarsėjo po ketverių metų – išleidusi debiutinį albumą ir legendinio dainininko Ozzy Osbourne'o pakviesta koncertuoti jo rengiamame festivalyje „Ozzfest“. Tranki ir brutali grupės grojama muzika, laukinės energijos kupini koncertai, siaubo filmą primenantis sceninis įvaizdis ir šokiruojantys vaizdo klipai greitai pelnė populiarumą metalo gerbėjų tarpe.
Nuo 1997-ųjų visų grupės narių veidus koncertuose, vaizdo klipuose ir oficialiose nuotraukose slepia šiurpą keliančios kaukės. Su jomis muzikantai nesiskiria net tada, kai tenka žengti ant apdovanojimų ceremonijų raudonojo kilimo. Vienintelį sykį viešumoje be kaukių jie pasirodė 2010-aisiais – spaudos konferencijoje, kurioje pagerbė mirusio grupės bosisto P. Gray'aus atminimą.
Tai tapo išskirtine „Slipknot“ įvaizdžio dalimi – tokias pat kaukes gaminasi ir koncertuose dėvi ištikimiausi grupės gerbėjai. Kiekvienas naujas prie grupės prisijungęs narys pasirinkdavo vis naują kaukę.
Tačiau, anot grupės narių, kaukes jie pasirinko dėl gilesnės priežasties. „Norime, kad visas dėmesys būtų skirtas muzikai, o ne mūsų asmenybėms“, - sako „Slipknot“ vokalistas C. Tayloras. Kiti grupės muzikantai džiaugiasi, kad jų beveik niekas neatpažįsta gatvėje – tai gerokai palengvina kasdienybę.
Aštuonis sykius „Grammy“ apdovanojimų ceremonijoje nominuota grupė šią prestižinę statulėlę pelnė 2006-aisiais – už kūrinį „Before I Forget“, pripažintą geriausiu metalo muzikos atlikimu: